„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

T.Žvirinskio eilėraščiai, įkvėpti 2020 metų rudens: tai apibendrinimo ir „viščiukų skaičiavimo“ metas

Šį kartą su URBAN˙/ Poetry skaitytojais savo naujausiais eilėraščiais dalinasi poetas Tadas Žvirinskis. „Išties, jie buvo įkvėpti būtent šio, ypatingo, 2020-ųjų metų rudens. Ruduo apskritai man patinka, nes tai – savotiškas apibendrinimo ir „viščiukų skaičiavimo“ metas“, – teigė jis. Menininkas taip pat sakė, kad kitų kūrėjų poezijoje ieško „dvasinio peno, kaip tai pompastiškai beskambėtų“. O savąja poezija jis bando komunikuoti jam pačiam svarbius bei galbūt skaitytojui įdomius dalykus. Paklausus kokios jo literatūrinės ambicijos, jis atsako: „Kažkada turėjau ambicijų tapti Rašytojų ir vertėjų sąjungos nariu. Dabar belieka siekti lietuvių literatūros klasiko titulo. O jei rimtai, literatūra ir ambicijos, mano kuklia nuomone tarpusavy ne itin dera. Aš – tik už tas „ambicijas“, kurios skatina kurti geriau ir tobulėti pačiam.“
Tadas Žvirinskis Kaune
Tadas Žvirinskis Kaune / Vytauto Šimkūno nuotr./ 15min nuotr.

-Tadas Žvirinskis

Kolektyvinio sodo eucharistija

„Kas Dievo – Dievui, kas Ciesoriaus – Ciesoriui,“ –
Mintiju, rūšiuodamas krituolius ananasinius.
Gerųjų laukia metamorfozė – pakeis agregatinį būvį
Iš kieto į skystą, kad galėtų suvilgyti
Trikampį sumuštinį su pamušta nieko
Nebereginčia kiaušinio trynio akimi.
Papuvę keliaus į brolišką kapą, primenantį piramidę,
Kurios pagrindas slepia ne kažkokį į marlę suvyniotą
Sanguliavusį su seserim mėlynkraujį, o milijardus bakterijų,
Kurių tolimi protėviai kūrė gyvybę ab ovo.
Papuvę keliauja į kairę, teisuoliai į dešinę...
Pamaldžiai klūpau prie pintinių, bergždžiai ieškodamas
To vienintelio Rojaus obuolio, kurį paslėpčiau
Po septyniais antspaudais, nes pažinimas – tai prabanga,
O už prabangą reikia brangiai mokėti.

Nuotolinis ruduo

Ruduo padidina atstumus.

Pirmieji toli išskrenda čiurliai,

Po jų etapais nutolsta ir kiti sparnuočiai.

Lapai nutolsta nuo šakų,

Šiluma nutolsta Pietinėn hemisferon.

Nutolsta tikimybė sutikti gražią ir protingą.

Protinga protingai laikosi kuo atokiau,

O gražiosios grožis tampa tik tolimu prisiminimu.

Nutolus žmonėms, nutolsta ir jų kvapai,

Nebejaudina feromonai,

Nes bendraujant nuotoliniu būdu

Jie atimami negrąžintinai.

Prašvinta tolumos,

Juk lapai išties nutolsta nuo šakų,

Bet ypač priartėja prie žemės,

Visai kaip ir tu:

Dar vienu rudeniu

Prie jos arčiau

Atsidūręs.

Metafizinio temperamento fiasko

Naktis išlieja juodą tulžį, pro kurią

Prasisunkia Paukščių tako gleivės –

Reta puota akims, stojus rudeniui.

Daug dažniau žemė laistoma

Bespalviu debesų krauju,

Nerimastingai blaškantis vėjui.

Tuštumos didybė beda

Neišvengiamybės pirštu

Tiesiai į širdį – net

Akimirką pajunti burnoje

Savo tulžies skonį.

Apsilaižai kaip prasikaltęs šuo,

Panarini galvą ir neri atgal –

Į šiltus namus – kuo toliau

Nuo rudens vėsos.

Kuo arčiau

Vasaros šonkaulio,

Kurį toliaregiškai pakasei

Po slenksčiu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą