„Mokykloje, ką mums davė skaityti, viskas buvo neįdomu – bent jau man. Ypač lietuvių kūryba manęs niekada nežavėjo, o kai atradau D.Charmsą, supratau, kad egzistuoja ir tokia kūryba“, – sako T.Vidmantas.
Viešumoje dažnai galima išgirsti posakį, kad „knyga yra geriau nei filmas“, tačiau režisierius teigia, kad tai yra du nepalyginami dalykai.
„Lyg klaustume – vaisiai ar daržovės? Ir tuos, ir tuos reikia valgyti“, – teigia jis.
O kokias knygas skaito T.Vidmantas? Kokia knygos ekranizacija jam yra labiausiai įstrigusi, ar yra knyga, kurią norėtų ekranizuoti pats?
Jūsų dėmesiui – 15min ciklo „Gyvenimo knygos“ pokalbis su režisieriumi T.Vidmantu. Daugiau pokalbių ir naujausių knygų rekomendacijų ieškokite čia.
– Kokia buvo jūsų pirma pažintis su knyga? Pamenate ją?
– Tai buvo Edgaro Rice'o Burroughso „Tarzanas“ arba Petero Mayle'o „Iš kur aš atsiradau“.
Skaityti išmokau gana anksti. Kartą namie radau E.R.Burroughso „Tarzaną“ ir mėginau skaityti, bet pirmame puslapyje buvo daug žodžių, kurių aš nesupratau, tai mečiau. Kita knyga, kuri įstrigusi, buvo P.Mayle'o „Iš kur aš atsiradau“ – tėvų klausinėjau, iš kur atsiradau, ir tėvas sako: nupirksiu knygą. Visi gal ją yra turėję vaikystėje. Ji mane išmokė labai daug dalykų (juokiasi).
Nežinau, kuri iš jų buvo pirma knyga.
– O kokias knygas dabar mėgstate?
– Kaip ir muziką – norisi kuo įvairesnę, kuo įdomesnę klausyti. Taip ir su knygomis – tiek grožinės, tiek ir negrožinės literatūros.
Iš labiausiai įstrigusių knygų gal būtų Barbaros Demick „Neturime ko pavydėti: Šiaurės Korėjos kasdienybė“. Taip pat Anne Applebaum „Gulago istorija“ apie gulagus Rusijoje, tremtį. Dar iš labiausiai įstrigusių išskirčiau prieš keletą metų perskaitytą George'o Orwello „1984“ – ją skaitydamas kartu skaičiau ir Aldous Huxley „Puikus naujas pasaulis“.
Retkarčiais vis iš naujo pasiimu D.Charmso „Nutikimus“. Šią knygą esu ne kartą minėjęs kaip savo įkvėpimo šaltinį ir knygą, atvėrusią akis, kad galima rašyti ir taip, kad gali būti ir tokia kūryba. Nes mokykloje, ką mums davė skaityti, viskas buvo neįdomu – bent jau man. Ypač lietuvių kūryba manęs niekada nežavėjo, o kai atradau D.Charmsą, supratau, kad egzistuoja ir tokia kūryba. Buvau nemaloniai nustebęs, kad mokykla mums to nesakė, bet maloniai nustebęs, kad taip galima kurti. Ir po to pradėjau kurti pats.
Dar viena įstrigusi knyga – jau mirusio amerikiečių astronomo Carlo Sagano „Demonų apsėstas pasaulis“. Tai didelės apimties, labai turtinga, labai įdomi knyga apie visas pasaulio nesąmones – pradedant nuo visokių būrėjų ir baigiant religija. Labai teisinga knyga, labai rekomenduoju.
– Kokių knygų tikrai negalite skaityti?
– Galbūt fantastinio žanro – „Žiedų valdovo“, „Sostų karų“. Yra dviejų tipų geekai – fantastikos arba mokslinės fantastikos. Tai aš esu tas mokslinės fantastikos. Bet kalbant apie filmus, tai „Žvaigždžių karai“ arba „Star Trek“ – irgi ne mano filmai.
Kartais pamėginu kažką skaityti iš savo profesijos, savišvietai. Viena paskutinių tokių knygų buvo apie dialogų rašymą scenarijui. Supratau, kad autorius tą knygą išleido tik tam, kad uždirbtų dar vieną dolerį, nes prieš tai jis buvo išleidęs knygą, kuri buvo populiari. Buvo daug pilstymo iš tuščio į kiaurą, nuobodu – mečiau.
Retkarčiais vis iš naujo pasiimu Daniilo Charmso „Nutikimus“. Šią knygą esu ne kartą minėjęs kaip savo įkvėpimo šaltinį ir knygą, atvėrusią akis.
– Kaip renkatės knygas? Turite tam kriterijus?
– Pagal draugų, pažįstamų rekomendacijas, pasaulio pripažintas knygas – taip galiausiai prisiverčiau G.Orwello knygą perskaityti. Arba renkuosi pagal „Amazon Review“.
– Turbūt daugiau skaitote anglų kalba? Ar visgi lietuvių?
– Nėra skirtumo – ir taip, ir taip.
– Jūs, kaip režisierius, galbūt galite atsakyti į amžiną diskusijų klausimą: kas geriau – knyga ar filmas?
– Aš nemanau, kad knyga ir filmas yra vienos kategorijos dalykai, kuriuos reikėtų lyginti. Lyg klaustume – vaisiai ar daržovės? Ir tuos, ir tuos reikia valgyti.
Ką leidžia daryti knyga, tai viską įsivaizduoti pačiam. Tą pačią knygą visi išgyvena skirtingai. Visi mato personažus, situacijas skirtingai – tai yra knygų grožis. O filmai, net jei tai yra ekranizacijos, tai jau kažkieno „sukramtyta“, pateikta vizija, kaip matė ją režisierius, scenaristas.
Nėra kažkuris geriau už kurį.
– O turite mėgstamą knygos ekranizaciją?
– Sakyčiau, kad gal „Kovos klubas“ (romano autorius – Chuckas Palahniukas). Ir šiaip režisieriaus Davido Fincherio filmai yra geri. Bet, tiesą sakant, aš knygos neskaičiau (juokiasi).
Ko aš niekada nedarysiu? Galima perskaičius knygą pažiūrėti filmą, bet atvirkščiai – ne. Aš pamatęs filmą, knygos skaityti nenoriu, nes įtariu, kad bus tas pats, tik dar turėsiu įsivaizduoti ir aš greičiausiai įsivaizduosiu taip, kaip mačiau filme.
– Pačiam nebuvo kilęs noras imtis knygos ekranizavimo?
– Kažkada galvojau apie D.Charmso „Nutikimus“ – būtų smagu juos ekranizuoti, bet po to supratau, kad nebūtų žiūrovų (juokiasi). Tai būtų labai nišinis filmas. Bet konkrečios knygos, kurią norėčiau ekranizuoti, neturiu.
– Minėjote, kad vienu metu pats pradėjote rašyti.
– Pradėjau rašyti paskaitęs D.Charmso knygą. Taip pat nenurašau ankstyvosios Juozo Erlicko kūrybos. Perskaitęs jas pradėjau rašyti pjeses – siųsdavau jas į konkursus. Ir sekdavosi man, kelis kartus jos buvo pastatytos kaip spektakliai. Man atrodo, kad nuo to prasidėjo mano kaip režisieriaus, scenaristo kelias.
– O galvojote apie didesnės apimties grožinės literatūros kūrinio rašymą?
– Ne. Turėjau minčių rašyti negrožinės literatūros knygą, bet radau ją jau parašytą (juokiasi). Joje yra viskas, ką aš būčiau norėjęs pasakyti. Tai man nebereikia jos rašyti. Nukrito darbas.
Ką leidžia daryti knyga, tai viską įsivaizduoti pačiam. Tą pačią knygą visi išgyvena skirtingai. Ir visi mato personažus, situacijas skirtingai – tai yra knygų grožis.
Galbūt kažkada vėliau, kai turėsiu daugiau laiko ir mažiau energijos filmuoti, imsiu rašyti.
– O kokia ta knyga, kurią norėjote parašyti, bet radote jau išleistą?
– Marko Mansono „The Subtle Art of Not Giving a F*ck“. Labai gera.
– Apie jūs asmeninę biblioteką – namuose turite daug knygų?
– Ne. Netgi tas, kurias perskaitau, aš dažniausiai pasiskolinu iš draugų. Pas mane nėra didelės, perkrautos knygų lentynos. Aš net supratau, kad negrožinę literatūrą man yra smagiau klausyti kaip audioknygą, o grožinės literatūros knygą juk galima skaityti planšetėje. Sentimentų popieriui aš nejaučiu.
– Esate modernusis skaitytojas.
– Taip.
– Ačiū už pokalbį.
