Kodėl susitikome būtent Verkių vandens malūne?
Vieta įdomi pirmiausia tuo, kad netoliese teka mano mylimiausia upė Neris. O mylimiausia todėl, kad joje, kai man buvo ketveri, išmokau plaukti. Visai netoli nuo čia, kitame upės krante.
Su tėvais išsikėlėme iš Senamiesčio, apsigyvenome Baltupiuose ir pėsčiomis čia ateidavome maudytis. Maudydavomės netoli šios vietos – tada čia buvo tik malūno griuvėsiai. Nepriklausomybės laikais malūną atstatė ir nuo tada jis veikia kaip kavinė. Ši vieta svarbi dar ir todėl, kad mano senelis iš motinos pusės buvo malūnininkas, o diedukas iš tėvo pusės turėjo savo duonos kepyklą ir arbatinę. Tad malūno ir kavinės junginys yra labai suprantamas ir savas. Be to, šiai vietai esu net sonetą skyręs – jis yra pirmasis kūrinys „Verkių g. 100“ mano naujausioje poezijos knygoje „Sonetariumas“.
Taip pat netoliese yra nuostabi Verkių parko atodanga, į kurią po klevais pasėdėti ir pasižiūrėti į upę mėgo Milošas. Parką atradau, kai man buvo keliolika metų. Atvažiuodavau čia sunkiai riedančiu sovietiniu sudedamu dviračiu „Desna“. Tada parke dar nebuvo asfaltuotų takelių, tad dardėdavau per išlindusias medžių šaknis.
Rašytojo ir vaistininko profesija skamba visai egzotiškai, ar teko dirbti vaistinėje?
Taip, įšokęs į savarankiško gyvenimo traukinį laukiniais devyniasdešimtiniais visko pamačiau – dirbau vaistinėje, didmeninės prekybos įmonėse, gamybos įmonėje, o dabar taip apsisuko viskas, kad dirbu vaistininkus kontroliuojančioje institucijoje. Į mokslus taip pat mėginau įlįsti, bet netikėtai mirė mano mokslinis vadovas ir liko iki galo nesutvarkyta disertacija apie kokybės vadybą farmacijoje. Paskui pasikeitė ir gyvenimo aplinkybės, tad tapau labiau praktiku.
Ar vaistinėje yra įsiminusių netikėtų situacijų?
Sočiai. Praktiką atlikau „Katedros“ vaistinėje prieš buvusį Centrinį paštą. Tos vaistinės nebėra, dabar ten įsikūrė Pinigų muziejus. Išsyk gavau rimtą darbą – aptarnauti klientus. Kartais užsukdavo tokia psichikos sutrikimą turėjusi moteris, kuri vis mane nepiktai paprovokuodavo. Sakydavo, pavyzdžiui, kad jai mažakraujystė, bandžiusi valgyti vinis, bet kažkodėl jai nepadėjo. Nesutrikdavau ir pasiūlydavau išmėginti medvaržčius, nes ten esą daugiau geležies. Abu pasijuokdavome, ir tiek. Arba žmogus atnešdavo iš kartvelų prekeivių Kalvarijų turguje pavogtą apelsiną ir mainais už jį prašydavo antipsichotinio vaisto „Aminazino“. Kartais ligonis su ketvirtos stadijos vėžiu puldavo ant kelių ir prašydavo vaistų, o tu negali duoti to, ko nėra. Visokių patirčių būdavo.
Nekirbėjo noras studijuoti literatūrą ar kalbas?
Mokykloje gerai sekėsi tikslieji ir gamtos mokslai, nors patiko ir su kalbomis susiję dalykai. Turėjau stiprias lietuvių ir anglų kalbos mokytojas. Vidurinėje mokykloje rašymas iš pradžių buvo tik pakvailiojimas, o paskui tai peraugo į savotišką poreikį. Studijų laikais su porele draugų leidome studentišką ziną „Proto aktas“, ten gan aktyviai reiškėmės, o paskui samizdatas peraugo į rimtesnius rašinėjimus. Mane ėmė publikuoti mūsų universiteto laikraštis „Ave vita!“ Ko gero, tai buvo esminis faktorius, dėl kurio pasukau ir rašytojo keliu.
Sutikti žinomą rašytoją atrodė svarbu?
Žinoma. Man, kaip studentui, labiausiai imponavusi figūra buvo Gintaras Patackas. Poetas buvo mūsų, kuriančių draugų kompanijos, persona grata. Jį nuolat galėdavai sutikti Laisvės alėjoje, desertiniame bare. Sukaupę drąsos prieidavome pasakyti, kad esame jo gerbėjai. G. Patackas, palyginus su kitais gyvaisiais klasikais, bendraudavo kultūringai ir šiek tiek atlaidžiai. Kas galėjo žinoti, kad po keliasdešimt metų dar kartą susipažinsiu su juo ir jo žmona Tautvyda Marcinkevičiūte, tik nauju amplua – kaip rašytojas. Niekada nežinai, į kurią pusę pasisuks gyvenimas.
Jūsų pirmoji knyga pasirodė 1995 m. – ką reiškė debiutuoti tokiu laiku?
Pažymėtina, kad knygą išleido Vaidoto Oškinio leidykla. V. Oškinis – neeilinė asmenybė, užsiėmusi tuo laiku gana neįprastais dalykais. Leido niekam nežinomus rašytojus, iš kurių vėliau nemažai išgarsėjo, kaip antai: Benediktas Januševičius, Jūratė Sučylaitė, Violeta Šoblinskaitė… Kiekvienam, išsileidusiam knygą, Oškinis padovanodavo ir kitų autorių knygų, tad taip vykdavo netiesioginis susipažinimas. Tuo metu pirmosios knygos išleidimas buvo smagus nuotykis, bet ne paskata leisti antrą, kad stočiau į Rašytojų sąjungą ir panašiai. Man tuomet tokie dalykai nerūpėjo.
Kodėl?
Tais laikais mano kartos žmonės turėjo kitokių prioritetų.
Kokių?
Reikėjo susikurti buitį ir būtį, o tik paskui, turint laisvo laiko, galėjai pasinerti į kūrybą. Gyvenome visuotinio deficito laikais – galėjai parduoti viską: nuo smeigtuko iki atominės bombos. Taip pat tie laikai buvo pavojingi.
Norėjau paklausti apie pavojingus laikus Kaune, studijavote ten iki 1993 m., ar ne?
Būčiau baigęs ir anksčiau, bet įsiterpė sovietų armija, kurioje ištarnavau tik 13 mėnesių, o ne dvejus metus. Tuo metu išėjo SSRS ministrų tarybos pirmininko Ryžkovo potvarkis, kuriuo visi studentai, paimti armijon po pirmojo kurso, buvo paleisti namo anksčiau. Visgi patį armijos sunkumą praėjau, patirtys įdomios. Baigęs seržantų mokyklą Pamaskvėje buvau paskirtas tarnauti į Užkarpatę. Dažnai tekdavo „pakariauti“ didžiausiame Sovietų Sąjungos Lvivo poligone, Ukrainoje, kur susipažinau su vienu geriausių savo draugų. Žinoma, ten būta ir blogų, šlykščių momentų, o visuotinis smegenų plovimas ir nuolatinis neišsimiegojimas sveikatos taip pat nepridėjo.
Pamenu vieno rašytojo pasakojimą, kaip jis slapstėsi nuo armijos savo tetos palėpėje.
Nieko nuostabaus. Armijos išvengti galėjai keliais būdais – turėdamas pažinčių arba jei kažkuo tikrai ar menamai sirgdavai. Tarkim, pagulėdavai porą savaičių psichiatrijos ligoninėje arba per patikrą „nustatydavo“ aukštą spaudimą ir taip toliau. Turėdamas finansinių galimybių, galėjai išsisukti, mano tėvai tokių neturėjo, o ir pats buvau tokios nuomonės, kad anksčiau įlindęs anksčiau ir išlįsi. Iš mano kurso 1988 m. į sovietų kariuomenę išėjome dviese – aš ir toks armėnas.
Kada randate laiko rašymui?
Galvoje visą laiką vyksta kūrybinis procesas, užsifiksuoja įvairios patirtys, sumanymai, liekantys išsikristalizuoti ateityje, vėliau kažkas susiklijuoja. Juk ir pati pastebite, kad rašantis žmogus visą laiką įjungęs kūrybinį pradą?
Bet kada visa tai užrašyti?
Mano kūriniai neilgi – eilėraščiai, novelės. Na, su romanu buvo atskira kalba, romanui reikia laiko, jis atsirado tik todėl, kad tuo metu buvo pandemija. Turėjau iš anksčiau paruoštus juodraščius, tereikėjo susisteminti juos ir sutvarkyti chronologiją. Norėjau, kad tai, kas pasakojama antrame fone, būtų tiesa, o tai, kas pasakojama nuo savęs, fikcija.
Tai kitam romanui parašyti vėl reikėtų pandemijos?
Neturiu vidinio poreikio sėst ir rašyt, rašyt. Man rašymas yra malonumas, čia kaip ir su narkotikais – jei visą laiką vartotum, nebevežtų.
Ką reiškia būti 55-erių?
Yra tokia sąmokslo teorija, kad maždaug nuo 1980 m. laikas pradėjo tekėti greičiau. Na, ir žmonės ėmė greičiau senti, gal todėl pats atrodau kaip 65-erių. O šiaip 55-eri yra ir daug, ir nieko. Tradiciškai žmonės sakytų, kad svarbu, kaip jautiesi viduje, bet tai truputėlį flirtavimas su savimi. Būti tokio amžiaus yra solidu, jauti gyvenimo svorį ant savo pečių, kad net kojos braška, bet kadangi esi jau pasitreniravęs, tai braškančiomis kojytėmis žingsniuoji per gyvenimą lyg niekur nieko. Man svarbu ne metai ar vidinė savijauta, o noras kasdien sužinoti ką nors naujo ir įdomaus. Sakyčiau, į priekį veda smalsumas. Sakoma, smalsumas katę pražudė, bet aš nelabai į katę panašus, tad gal dar pagyvensiu. Antras dalykas, mano vaikai dar ganėtinai jauni, šitai irgi turi įtakos.
Kokio jie amžiaus?
Vyriausiam sausį sukanka 20, viduriniam gruodį bus 17, o pagrandukei – dabar 15.
Ar sunku su tokio amžiaus vaikais?
Kol kas neturiu su jais jokių bėdų. Bendraujame tiesiai šviesiai, be užuolankų, tad net kai jie sako nemalonius dalykus, nepykstu, priimu kaip duotybę. Mano vaikai yra puikūs ir nepasitaikydavo, kad negalėdavome susitarti. Niekada nedrausdavau jiems daryti įvairių dalykų, bet visuomet įspėdavau apie pasekmes. Tarkim, nori kišti pirštą į liepsną – kišk, bet žinok, kad po to žvėriškai skaudės. Labai džiaugiuosi, kad vaikai būna su manimi atviri ir mums nėra sunkumų kalbėtis.
Ar rašydamas galvojate apie tai, kaip į jūsų tekstus sureaguos artimieji?
Jei galvočiau apie žmonių reakcijas, išvis nerašyčiau. Turiu vidinę nuostatą, kad niekas negali varžyti mano – kaip kūrėjo – laisvės. Nei artimieji, nei tolimieji. Kitas dalykas, kaip pavyks įgyvendinti savo sumanymą. Pavyzdžiui, kai mano romaną perskaitė motina, pasakė, kad pati taip nerašytų, tačiau supranta, kad čia – kita karta ir kitaip matomas pasaulis. Juk kūryba – tai fikcija. Mėgstu rašyti pirmuoju asmeniu – taip siekiu didesnio emocinio krūvio, bet tai nereiškia, kad viskas, kas aprašyta, – tiesa. Be to, visuomet knygose įspėju, kad bet koks personažų ar pasakojimo sutapimas su realybe yra atsitiktinis.
Kokie jūsų skaitymo įpročiai?
Pereina į klausymo įpročius, nes per dieną akys labai pavargsta darbe, todėl pamėgau audioknygas. Mano tikslas perklausyti klasiką, nes daug ką esu primiršęs. Susidariau skaitymo planelį, seku mėgstamų gyvų rašytojų kūrybą, nepamirštu ir mirusių kūrybos. Man skaitymas turi būti malonus ir įtraukiantis. Jei turiu prisiversti skaityti pirmuosius knygos puslapius, iškart nešu ją į dalinimosi tašką – lauko bibliotekėlę. Gal kitiems ji patiks labiau?
Ar norisi susipažinti su skaitomos knygos autoriumi arba autore?
Dažniausiai ne, nes pasikeitė prioritetai. Kai patekau į rašytojų bendruomenę, pradėjau daugiau su jais bendrauti, atrodė labai įdomu, pakylėta. Anksčiau tokių žmonių mano gyvenime beveik nebūta, tokiomis temomis nebendrauta. Akivaizdu, mano lūkesčiai buvo per aukšti. Ilgainiui supratau, kad idealizuoti rašytojai – nei pateptieji, nei šventieji. Jie tokie pat žmonės, kaip ir visi. Tiesiog turi talentą rašyti. Tuo bendravimu savotiškai persisotinau ir dabar laikausi atokiau. Kartais dalyvauju kokiuose nors renginiuose, būna, net į kokį festivalį pakviečia. Noras susipažinti dažniausiai kyla su užsienio autoriais, kurių kūrybą verčiu. Bet tik todėl, kad galėčiau pasitikslinti vertimą. Juk mirusio autoriaus nepaklausi, ką turėjo omenyje…
Ar vis dar priklausote Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriui?
Nebepriklausau, nes nebėra gyvo kontakto – negali dirbdamas tik Vilniuje būti Kauno skyriaus nariu. Vis dėlto Kaunas išlieka mano mylimu miestu, nes jis – mano jaunystės miestas. Su kai kuriais kūrėjais kauniečiais tebepalaikau šiltus žmogiškus ryšius.
Ar laukiniais devyniasdešimtiniais teko susidurti su mafija?
Taip, teko. Mafukai ateidavo pas merginas į mūsų medikų bendrabutį Dainavos gatvėje, Žaliakalnyje. Pakortuodavome su jais ir gramą išlenkdavome. Jie su mumis bendraudavo visai padoriai. Į būsimus medikus žiūrėjo itin praktiškai. Turėti savo medicinos personalą nusikalstamoms grupuotėms visada būdavo ir paranku, ir naudinga. Juk po susišaudymo į ligoninę oficialiai jie negalėdavo kreiptis.
Kartą „Tulpės“ restorane sėdėjau tokioje nusikaltėlių kompanijoje, į kurią pakvietė būsimas gydytojas. Jie pradėjo pasakoti, kad padirbinėja degtinę, į ją deda tą ir tą, nustebau, kodėl nuodija žmones, kai galėtų pakeisti švelnesniais ingredientais. Jie, pastatę ausis, klausėsi, o paskui man atėjo žinia, kad nuo šiol turėsiu dirbti mafijai, gausiu gerą algą. Išgelbėjo vieno nekvailo žmogaus patarimas. Buvo pasakyta, kad jau esu „rezervuotas“ „Vilniaus brigadai“. Tada buvau paliktas ramybėje. Be to, išmokau gerą pamoką: nepažįstamoje kompanijoje geriau sėdėk prikandęs liežuvį.
Nieko sau istorija! Grįžkime prie rašytojų, nuo kurių bendruomenės dabar esate nutolęs, kokia ji jums atrodo, žvelgiant iš šalies?
Džiaugiuosi matydamas kartų pasikeitimą, jūsų kartos žmones, kurie pradėjo nuo „rasyk.lt“ svetainės ir dabar tapo rimtais rašytojais. Mane tai džiugina. Gal kiek trūksta žmonių, turinčių gabumų suvesti draugėn skirtingų kartų ir požiūrių kūrėjus… Šviesaus atminimo Andrius Konickis tai mokėjo padaryti. Jo ypatinga charizma gebėjo sutelkti įvairiausius žmones: poetus, filosofus, aktorius, mokslininkus, dailininkus ir muzikantus. Labai trūksta „Naujosios Romuvos“ susibūrimų… Nepamirškime ir Audronės Daugnorienės bei jos kuruojamos „Pašvaistės“, tapusios kūrybiniu tramplinu daugeliui dabar žinomų jaunosios kartos autorių. Daugelį jaunųjų poetų ir rašytojų stebiu nuo jų kūrybinio kelio pradžios. Smagu, kad daugeliui jų sekasi puikiai.
Skaitote kultūrinę spaudą?
Taip, skaitau. Labiausiai patinka „Metai“. Skaitau „Nemuną“, „Šiaurės Atėnus“, „Duris“, lankausi įvairiuose kultūriniuose portaluose. Džiaugiuosi, kad regionų kultūrininkai reiškiasi stipriau nei anksčiau. Temomis ir turiniu išlenda iš provincijos, nors dažnai ta provincija būna daug šviesesnė už vadinamuosius metropolius.
Ar galite skaityti moraliai susitepusių autorių knygas?
Gėris ir blogis – sąlyginiai dalykai. Skaitau grožinės literatūros kūrinį, o kas jį sukūrė, nėra taip svarbu. Mano atmintis veikia taip, kad dažnai pirmiau prisimenu kūrinį, o ne autorių. Kūrinys, kaip gyvas organizmas, turi teisę egzistuoti atskirai.
Visgi svetimų apatinių džiaustymo, elementaraus kerštavimo ir kitų negražių dalykų velti į literatūrą negalima. Norit aiškintis santykius – prašom: tam yra teismai. Jei tekstas atsirado kaip idėja dėl kokio nors konflikto – kodėl gi ne, bet skaitytojui neturėtų būti aišku, apie ką konkrečiai rašoma. Nereikėtų į savo kūrinį įdėti asmeninių pakerštavimų, nes tai nieko doro tekstui nesuteiks.
Suprantu, kad bet kokio žmogaus reputacija yra svarbu. Juk susigadinti ją galima per akimirksnį, o susikurti gali tekti paaukoti dešimtmečius. Tą turėtų įsisąmoninti ir jauni kuriantys žmonės, kurie dabar itin drąsūs, turintys daug vidinės laisvės – natūralu, nes užaugo laisvėje. Mano nuomone, svarbu įsisąmoninti, kad laisvė nėra galimybė daryti, ką nori ir kaip nori. Kad nebūtų peržengta riba, tikras kūrėjas turi išlaikyti vidinę kultūrą – be jos būtum tik elementarus akiplėša. Gerai, kad laikai pasikeitė, nes anksčiau būtų tekę skaudžiai atsakyti už savo žodžius. Ko gero, net jūs dar prisimenate banditų posakį: „Filtruok bazarą!“
Kaip jums sekasi išbūti šiame neramiame laike, kai nebeaišku, ar ir kitos kartos gims, užaugs laisvėje?
Išgyvenau gerokai neramesnius laikus. Tarkime, vaikystėje per 21 val. žinias sovietų propaganda nuolat kartodavo, kad JAV mus susprogdins. Bet čia dar nieko. Vėliau pergyvenau bandityną, visuotinį deficitą, visokiausias ekonomines ir politines krizes. Ateitis buvo neaiški, bet nestigo pasiryžimo veikti. Tad dabartinė „įtampa“ man kelią tik sardonišką šypsnį. Gyvename kaip inkstai taukuose, aptingome mąstyti ir imtis reikiamų veiksmų. Kaip anekdote apie žmones, kenčiančius dėl skirtingų dalykų: vienam sriuba – per skysta, o kitam deimantai – per smulkūs. Kenčia abu, bet man atrodo, kad antrojo kančia yra niekinė.
Manau, tiems, kuriems laisvė atrodė visiškai įprastas dalykas, šita situacija kelia nemenkas įtampas.
Nieko naujo po saule nėra, jeigu nori taikos, turi ruoštis karui. Ginkluokitės, baikite pilietinio pasipriešinimo kursus. Mano vyresnysis sūnus – Krašto apsaugos pajėgų savanoris, dukra priklauso jauniesiems šauliams, pats irgi turiu galimybių apsiginti. Žinoma, jei ant mūsų užmes termobranduolinį užtaisą, tiek šis pokalbis, tiek mes patys pradingsime istorijos šiukšlyne. Na, bet kitokiam karui galima pasiruošti, o agresoriui – tinkamai pasipriešinti. Taip darė Suomija, o dabar taip daro Ukraina.
Kokie kiti dalykai, nesusiję su kultūra, jums artimi, patinka?
Pradedu suprasti amžinatilsį tėvą, kai kapstydavosi sode ir darže. Sodininkavimas iš tiesų puikiai padeda atsipalaiduoti, prilygsta meditacijai. Mano meilė – obelys. Sode auga už mane vyresnių obelų, puoselėju jas ir išmokau su jomis sutarti. Obelys tebeveda skanius obuolius. Kitas pomėgis – žvejyba, kai susikoncentravęs į vieną tašką gali ilgai prasėdėti nejudėdamas. Moterims sunkiai suprantamas toks vyrų elgesys, nes jų smegenyse vienu metu nuolat kirba daugybė minčių. Gi vyrai nesunkiai gali susikoncentruoti tik į vieną užduotį ir apie kitką negalvoti. Tai yra savotiškas vyriškosios mąstymo sistemos perkrovimas – lyg „Reset“ mygtuko paspaudimas. Na, bet nesiplėsiu, nes tuojau atsiras norinčių mane apkaltinti seksizmu, nors tai, ką sakiau, yra medicinos įrodyti faktai.
Namų erdvė jums svarbi?
Namai namams nelygu. Tarkime, esu labiau gamtos žmogus, geriau jaučiuosi namelyje prie ežero nei miesto apartamentuose. Man reikia gyvos gamtos, todėl mėgstu ir šitą vietą. Žinoma, svarbu, kai turi kur gyventi ir gali sau leisti įsikurti patogiai. Bet tai nėra prioritetas. Ilgai gyvenau spartietiškomis sąlygomis ir įsisąmoninau: namai yra ten, kur esi laukiamas.
