Septintajame „Paviljono knygų savaitgalyje“ apie šią knygą, Baltarusijos revolution-in-progress ir feministinę perspektyvą VU TSPMI doktorantė Vilija Navickaitė kalbino knygos vertėją prof. Nataliją Arlauskaitę ir VU TSPMI direktorę prof. Margaritą Šešelgytę.
– Kuo lietuvių skaitytojams vertinga ir svarbi ši knyga?
Natalija Arlauskaitė: Knyga svarbi dėl kelių dalykų. Tai ne vien Baltarusijos istorija, tai ir mūsų istorija: pagal emocinį įsitraukimą, erdvinį pojūtį. Gerai žinau, kad daug kam Baltarusija atrodė fiziškai, geografiškai toli, ir kai bent dalis žmonių savo kūnais pamatuoja tą atstumą, staiga paaiškėja, kad viskas labai arti ir su mumis susiję. Iš dalies tai ir mano istorija, nes tą pačią dieną, kai knygos autorė Olga Šparaga buvo suimta pirmą kartą, buvo suimta daugiau žmonių, tarp jų viena mano pažįstama Svetlana Gatalskaja.
Tada supratau, kad nors Minske esu buvusi du kartus gyvenime, ir vienas iš jų kaip tik Olgos kvietimu, to asmeninio ryšio, tų sampynų yra labai daug. Su Svetlana Gatalskaja mes buvome Kreivių festivalio žiuri narės tais pačiais metais, o su Olga Šparaga mes pažįstamos maždaug 15 metų, kažkada abi bendradarbiavome su Europos Humanitariniu universitetu ir laikas nuo laiko susitikdavome magistro darbų gynimo komisijose arba panašiomis aplinkybėmis.
Mums labai svarbu suprasti, iš kur atsiranda tokie dalykai kaip solidarumas, kodėl staiga jaučiamės susisieję su tuo solidarumu ir kaip atsitiko, kad Baltarusijos protestų veidu tapo būtent moteriškasis kolektyvinis subjektas.
Margarita Šešelgytė: Ši knyga svarbi įvairiais kampais – dėl baltarusių opozicijos kovos ir to, ką mes matome šiandien, – karo, ukrainiečių kovos. Knyga taip pat išryškina moteriškąją liniją – kuo moterys yra svarbios ne tik šioje revoliucijoje, bet kreipiant dėmesį ir į įvykius Irane, Lenkijoje, kur moterys išeina į gatves. Daugelyje pasaulio šalių vyksta tam tikras atsibudimas.
Autoritarinėse valstybėse moterų padėtis vis dar yra kitokia. Šioje knygoje man labiausiai įstrigo tai, jog moterys apibūdinamos kaip „nematomos“. Iš vienos pusės, joms sunkiau dalyvauti viešojoje erdvėje. Knygoje pateikiama Lukašenkos citata – jis sako, kad moteris Baltarusijoje negali būti prezidentė, nes tokia jau Baltarusijos Konstitucija, ji ne moterims skirta, moterys turi barščius virti. Iš kitos pusės, tas nematomumas, ko gero, ir buvo sėkmės garantas, kodėl [protestų] pradžioje Lukašenka neišsigando ir tų moterų neuždarė į kalėjimą. Galbūt dėl „nematomumo“ jos galėjo veikti daug laisviau ir tik paskutiniu momentu Lukašenka susizgribo, kad iš tiesų moterys kelia pavojų.
– Kaip Baltarusijos protestų vizualumas, kuris dažnai išryškinamas knygoje, prisidėjo prie protestų, jų matomumo pasaulyje ir pačioje Baltarusijoje?
NA: Turbūt, kai galvojame apie Baltarusijos 2020 metų protestus rugpjūtį ir rugsėjį, turime du vaizdus. Vienas – drono nufilmuotas prospektas, kuriame renkasi nesuskaičiuojama minia. Tai bendras planas, kuris iš karto visus įtikina, kad tai rūpi daugybei žmonių, kurie sugeba mobilizuotis net ne vieną kartą, daro tai reguliariai. O kitas vaizdinys – masinių pusiau performansų. Vien aprangos pasirinkimas, pavyzdžiui, baltos suknelės, ar susikabinimas į grandines nuotraukose atrodo dekoratyviai ir atpažįstamai. Paskui atsirado ir daugiau vizualiai ryškių protesto formų.
Tikriausiai daug kas atsimena: buvo toks pusiau politinis performansas. Lukašenka per savo eilinę kalbą leido suprasti, kad jis gina Baltarusiją kaip savo nuotaką. Po šios kalbos prie prezidento būstinės atėjo grupė moterų, apsirengusių tautiniais drabužiais ir išrideno jam moliūgus – kaip nuorodą, kad jaunikiui, kuris atėjo pasipiršti, tokiu būdu pasakoma „ne“.
Knygoje nemažai dėmesio skiriama tam, ką reiškia apeliavimas į folk vaizduotę su tautiniais drabužiais, rankomis susikibusiomis vaidilutėmis. Šparaga turi savo atsakymą apie tai, kaip pasinaudojama tokiais atpažįstamais vaizdiniais, kuriems pritaria nemaža visuomenės dalis, ir kaip jie tampa politiniu įrankiu, būdu pranešti apie savo poziciją.
MŠ: Man atrodo, svarbiausia žinia yra simboliai, kurie ėjo iš tų protestų. Būtent tas taikaus protesto padiktuotas ženklas – „širdelė, kumštis ir victory“. Baltarusijos protestai buvo labai gražūs, taikūs, ir jų žinia buvo siunčiama visam pasauliui.
Bet ar iš tiesų įmanoma ką nors pakeisti, kai režimas brutalus ir yra labai didelis atotrūkis tarp visa griaunančio saugumo struktūrų veikimo ir tiktai taikios opozicijos?
– Ką 2020 metų įvykiai Baltarusijoje davė Lietuvai ir apskritai mūsų regionui? Ar tai padarė kokį nors esminį pokytį?
MŠ: Iš tiesų, Baltarusija jau ilgą laiką buvo visų pamiršta ir niekas netikėjo, kad kažkas gali pasikeisti, todėl 2020-ųjų įvykiai, ko gero, davė mums viltį, kad pokyčiai yra įmanomi. Opozicijos susivienijimas irgi buvo labai didelė viltis. Po 2020 metų Baltarusija atsirado žemėlapyje, nes iki tol Europoje apie Baltarusiją niekas apskritai nešnekėjo. Aišku, dabar karo Ukrainoje įvykiai tą dėmesį atima, ir šiek tiek gaila, kad tai vyksta, nes baltarusių kova irgi labai svarbi.
– Ar tai, kas įvyko Baltarusijoje, galima pavadinti feministine banga?
NA: Nepasakysi, kad Baltarusijoje įvyko kažkokia feminizmo banga. Man atrodo, kad į masinius susibūrimus svarbu žiūrėti ne vien per lyties prizmę. Pavyzdžiui, vienas iš labai įdomių dalykų, aprašomų šioje knygoje, yra tai, kokiu būdu mes galime susieti moterišką kooperaciją ir moterų solidarumą su kitais horizontalių tinklų formavimosi procesais. Feministiniu požiūriu, labai svarbu mąstyti apie asamblėjas, apie tai, kaip dabar įmanoma būti, daryti sprendimus ir veikti drauge.
Man atrodo, kad į masinius susibūrimus svarbu žiūrėti ne vien per lyties prizmę.
Tada atsiranda tokia svarbi feministinė sąvoka kaip „pažeidžiamumas“. Pažeidžiamumas šiuo atveju yra ne silpnybė, kurią gali išnaudoti valdžia. Apie pažeidžiamumą kalbama kaip apie sąlygą būti matomoms ir apie sąlygą jungtis. Kol neatsiduri tokioje situacijoje, kurioje atsiveri savo pažeidžiamumu, tol neįvyksta susitikimas su kitais. Feminizmas apskritai yra tokia prieiga, kuri mąsto ne vien apie tai, kaip gerai elgsimės su lytimi, bet ir apie įvairiausių bendrabūvių, taip pat ir individo laisvės prielaidas.
– Kadangi knyga vadinasi „Baltarusijos revoliucija moters veidu“, noriu klausti – tai koks tas moteriškas Baltarusijos revoliucijos veidas?
NA: Įvairios ryškios Baltarusijos protestų veikėjos ne tik vis dar pavojuje, bet to pavojaus vis daugiau ir daugiau. Todėl neturiu gražaus, lakoniško atsakymo, kas tai per veidas. Aš manau, kad labai svarbu galvoti apie tai, kokio veido dabartinė Baltarusijos opozicija norėtų ateityje ir kaip tame dalyvauja lyties dimensija. Tam yra skirtas visas skyrius, specialiai parašytas lietuviškajam leidimui, pasakojantis apie tai, kas vyko Baltarusijos opozicijai atsidūrus už Baltarusijos ribų.
MŠ: Veidų buvo labai skirtingų. Jungiamoji grandis – moterys, bet jos labai skirtingos, atstovaujančios skirtingoms Baltarusijos visuomenės grupėms.
Aišku, kad tai buvo taikus veidas. Bet vėlgi, ar jis išliks taikus ateityje? Neaišku, kaip karas Ukrainoje paveiks tolimesnę įvykių eigą, koks bus visuomenės požiūris. Ar jie nori matyti tą veidą moterišką, ar Baltarusija gali turėti moterį lyderę, kuri nebūtų kaip „pereinamasis variantas“ – apie tai iš pradžių kalbėjo Svetlana Tichanovskaja, sakydama, kad tikrai nenori valdyti šalies, tik iškovoti galimybę laisviems rinkimams.
Galimų atsakymų, koks tas veidas bus, yra daug. Mes turime kelis pirmus puslapius, knyga rašoma toliau.
