„Myliu savo tėvelius, kad jie duoda maisto ir visko, ko man reikia. Myliu brolius – Elvį ir Justą. Mes būsim NBA krepšininkai! Šią knygelę skiriu savo promočiutei, kuriai 87 metai. Ji daug meldžiasi ir vis dar koncertuoja su ansambliu „Vakarė“.
Visiems Lietuvos vaikams noriu palinkėti būti linksmiems ir draugiškiems. Tada jie supras, ką mėgsta daryti labiausiai, ir atras savo talentus. Drauge mes sukursime geresnį pasaulį! Lietuvos vardo 1000-mečio paminėjimo proga – su meile, Austis“, – tai vienas iš šešiamečio knygos „Nuostabi vaikystė“ apsakymų.
„Skyriau knygą promočiutei, nes ji mane labai lepina. Myliu ją“, – paaiškina Austis.
Skyriau knygą promočiutei, nes ji mane labai lepina. Myliu ją, – paaiškina Austis.
Berniukas nuo mažens troško realizuoti save ir siekti vis daugiau. Dar nemokėdamas vaikščioti, jau ėmė į rankas mikrofoną. Trejų su puse metų jau šoko tautinių šokių kolektyve „Tauškutis“. Nuo ketverių pradėjo lankyti dainavimo ir dailės, o nuo penkerių su puse – anglų kalbos pamokas.
Sulaukęs šešerių, Austis jau jungė raides į skiemenis ir skaitė. Dar po pusmečio ėmė groti gitara ir, įkvėptas dviejų vyresnių (dešimties ir aštuoniolikos metų) savo brolių, pradėjo lankyti krepšinio treniruotes.
„Labiausiai man patinka žaisti krepšinį. Mano vyriausias brolis su Lietuvos jaunių krepšinio rinktine yra tapęs Europos ir pasaulio bronzos laimėtoju. Laimėjo jis ir Europos sidabrą. Mes visi trys broliai vieną dieną būsime NBA krepšininkai“, – knygoje išsakytą svajonę dar kartą tvirtai pakartoja šešiametis.
Nepatinka nieko neveikti
Pasak Ausčio mamos Irminos, svarbiausia jauniausiajam sūnui yra ką nors veikti. Kaskart eidamas iš darželio jis vis klausdavo: „Kur važiuosim dabar?“. Ir labiausiai nusivildavo išgirdęs, kad tą dieną nėra suplanuota jokių užsiėmimų.
„Man nepatinka, kai nėra ką veikti“, – pasiteiravus, ar yra dalykų, kurių daryti nemėgsta, atšauna šešiametis.
Irmina prisimena, kaip prieš užmigdamas Austis vis paprašydavo pasakyti po keletą raidžių.
„Sakydavau K ir A, o jis – KA, T ir Ė, o jis ir vėl sujungia – TĖ, tai bus KATĖ. Tuomet jungdavo atskirus žodžius. Išeidavo sakiniai. Ir taip kas vakarą. Kartais net pritrūkdavau tų dviskiemenių žodžių. Pastebėjusi, kad jis puikiai jungia raides, padaviau knygą ir liepiau skaityti. O jis ėmė ir pradėjo tai daryti! Skaitė net ir ilgiausius žodžius“, – šyptelėjo prisiminusi Ausčio mama.
Skaito maldaknygę
Nuo tos dienos, kai ėmė jungti raides, jis jau perskaitė 14 iš bibliotekos parsineštų knygų. Šiuo metu skaito dvi naujas. Viena jų – maldaknygė.
Vos tik prabudęs, Austis perskaito po keletą knygos puslapių. Nuo tos dienos, kai ėmė jungti raides, jis jau perskaitė 14 iš bibliotekos parsineštų knygų. Šiuo metu skaito dvi naujas. Viena jų – maldaknygė, mažesnėmis raidėmis, o tokias skaityti, kaip pats prisipažįsta, yra sunkiau.
„Labiausiai patinka pasakojimai apie lėktuvus. Nesu dar skridęs. Gal kai sulauksiu 18 metų, skrisiu. Patinka ir pasakojimai apie dinozaurus, planetas“, – prasitaria berniukas.
Irmina ima pasakoti, kaip kartą su vyru stebėjo televizijos laidą, kurios dalyviams užduodami sukti klausimai. Austis teisingą atsakymą apie dinozaurus išpyškino tik išgirdęs klausimą iš laidos vedėjo lūpų. Šeimyna liko nustebusi.
„Abu su vyru vaikystėje nemėgdavome skaityti knygų. Prisimenu tik vieną, kurią mokyklos laikais įveikiau iki galo – E.M.Remarque'o „Trys draugai“. Tai knyga, kurią rekomenduosiu perskaityti Ausčiui, kai paaugs. Vėliau ėmiau domėtis motyvacinėmis knygomis. Jų turinys būdavo naudingas darbui“, – prasitarė vienoje tarptautinėje kosmetikos platinimo kompanijoje dirbanti Irmina.
Viskas prasidėjo nuo laiško iš Prancūzijos
O kaip šešiamečiui toptelėjo mintis parašyti knygą?
„Kalėdų proga gavau iš krikšto tėčio, gyvenančio Prancūzijoje, laišką. Pasiėmiau baltą lapą ir ėmiau atrašinėti“, – ėmė pasakoti Austis.
Jo mama prisiminė ir laiško turinį: „Linkėjo krikšto tėčiui Dievo palaimos. Net nežinau, iš kur tokie posakiai jo galvoje.“
Parašęs laišką, šešiametis gimdytojams pareiškė, norįs rašyti knygą. Apie ją jis svajojęs nuo trejų metų. Mėgstamiausias pirmosios knygos apsakymas – „Kelionė į Prancūziją“. Jame aprašomi berniuko įspūdžiai, kuomet jis leidosi į pirmąją savo gyvenimo kelionę užsienin – pas krikšto tėtį. Apsakymus jis pradėdavo rašyti vieną vakarą, baigdavo jau kitą. Knygelę parašė per keletą mėnesių.
„Bandydavom pasakyt, kad gal tu kitaip rašyk – užpykdavo“, – šypteli Irmina.
Praleis pirmą klasę
Šį rudenį Austis pradės lankyti mokyklą. Tikina labai to laukiantis, nes norintis greičiau ją pabaigti. Irmina užsimena, ieškosianti galimybių, jog gabus sūnus, kai tik gaus mokinio pasą, būtų perkeltas į antrą ar net trečią klasę – kad tik nesustotų tobulėti, nuolat jaustų iššūkį.
Paklausiu Ausčio mamos, kodėl panoro išleisti sąsiuvinyje užrašytus pirmuosius sūnaus apsakymus. Ir ji pateikia svarią priežastį: „Kai vaikai maži, jie atviri. Nori mokytis, mamai padėti. Norėjosi užfiksuoti tą momentą, jo pasiekimus per trumpą laiką, nes vaikai keičiasi.
Laikas praeis ir jam niekuomet nebebus šešeri. Paauglystėje vaikas užsidaro, nieko neįduosi. O Austį dar galiu tobulinti, jei jis to nori. Tai bus puikus prisiminimas jam pačiam. Be to, jis pats vis klausė, kada išleisiu jo knygą. Neturi mūsų šeima daug pinigų, bet į vaikus reikia investuoti, kiek tik įmanoma.“
Su vyru ji net vardą Ausčiui sugalvojo tokį neįprastą dėl to, jog kažkur skaitė, kad tie vaikai, kurių vardai prasideda raide A, sulaukia didesnės sėkmės.
Taupo kitoms savo knygoms
Knygą berniukas pradėjo rašyti šių metų vasarį. Iliustravo ją keletą metų kauptais savo piešiniais. „Nuostabios vaikystės“ leidyba atsiėjo 700 eurų. Apie 120 eurų knygos leidybai paaukojo ir pats Austis – taupė ne vienerius metus. Dabar teigia vėl taupantis – kitoms knygos dalims, kuriose bus aprašytos įspūdingos kelionės.
„Nuostabios vaikystės“ leidyba atsiėjo 700 eurų. Apie 120 eurų knygos leidybai paaukojo ir pats Austis – taupė ne vienerius metus.
„Norint išleisti dešimt knygelių, viena kainuotų 9,6 euro. Neapsimoka. Tad nusprendėme išleisti 200. Dalį išdalinsime. Pvz., padovanojome pirmajai Ausčio mokytojai. Kitas bandysime parduoti. Jau pardavėme apie 20 jų. Jei atsirastų kas nors, norintis paremti talentingą vaiką, būtų nuostabu. Nesame išmokėję dar visos sumos“, – patikina Irmina, pabrėžusi, kad išvydę Ausčio knygelę, savąsias parašyti užsimano ir pažįstamų vaikai.
Tuomet įsiterpia Austis: „Turime parduoti bent 140 knygų po 5 eurus, kad atsipirktų.“
Visi garsiai nusijuokiame. Berniukas puikiai skaičiuoja. Mama mobiliojo telefono ekrane suveda eilę skaičių su pliuso ar minuso ženklu, o šešiametis ima mikliai skaičiuoti ir pateikia teisingą atsakymą.
Susitiks su prezidente
Lietuvoje, rodos, išties to dar nėra buvę, kad šešiametis išleistų savo knygą. Viešas jos pristatymas įvyks rugsėjo 5 d. 12 val. Garliavos bibliotekoje. Tapęs bene jauniausiu rašytoju šalies istorijoje, Austis nusiuntė ir laišką-piešinį prezidentei Daliai Grybauskaitei: pasveikino su Žolinėmis, prasitarė, norintis padovanoti jai savo knygą. Ir netrukus sulaukė pakvietimo į prezidentūrą.
„Darželyje vyko Kalėdų šventė. Tai Austis pareiškė, jog nori kostiumo, kaklaraiščio. Po to paklausiau, ar visi taip buvo pasipuošę, tai atsakė, kad vienintelis jis. Teigė, jog vaikai jį dėl to praminė prezidentu. Tai nuo tos dienos ėmė domėtis, kuo prezidentas domisi, ką jis valgo, ant ko sėdi. Gal vieną dieną juo taps“, – nusijuokė Irmina.
Ji kreipėsi į „Factum“ rekordų registravimo agentūrą, iš kurios gavo džiugų atsakymą: Austis, kaip jauniausias rašytojas, pateks į rekordų knygą.
Tad iš kur toks Ausčio talentas?
„Kartą jo paklausėme, kuo nori būti užaugęs, tai atsakė, kad nori stovėti scenoje, kad į jį visi žiūrėtų. Nenuostabu, jo promočiutė šoka ir dainuoja, net ir būdama 87-erių metų. O ir viena teta – aktorė, dizainerė, kūrėja, kita teta taip pat studijuoja kino ir garso režisūrą. Yra šeimoje meno žmonių“, – kad noras būti dėmesio centre – paveldimas, prasitaria Ausčio močiutė.
Pats Austis patikina, norintis būti picų kepėju, nes labai picos patinka.
„Bet ne, geriau jau būčiau krepšininku. Noriu būti kaip LeBronas Jamesas. Esu skorpionas, tad esu lyderis“, – pareiškia Austis ir ima dūkti su šunimi.