Nuodėmklausys klausia: „Iš kur tą knygą gavai?“ Mergina atsako, kad paėmusi vyresnės sesers, norėdama tik pažiūrėti, tačiau dvasininkas nepraranda budrumo – o iš kur sesuo turėjo? Jauna penitentė aiškina: „Tėvai nupirko, nes sesuo „mokosi ant medseselės“ ir tos knygos jai mokslams reikia“. Kunigas nurimo: „Aha, nu gerai, duodu išrišimą, – sako, vis dar nepamiršdamas tėviškai pirštu pagrąsinti. – Ale kad man kitą kartą svetimų daiktų neimtum!“
Tokia istorija iš tarpukario, iš šeimos atminimo klodų, kurią prisiminiau skaitydama Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos monografiją Mažasis o: Seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje.
Štai kaip: iki ateinant sovietams, žmonių seksualinį gyvenimą Lietuvoje kontroliavo (ar bent jau – sėkmingai to siekė) dvasininkai, o po kelių sovietų valdžios dešimtmečių juos pakeitė medikai (p. 164–171). Net knieti pamėgdžioti ano meto marksizmo-leninizmo žargoną: pirma žmonių seksualumą ir erotizmą slopino kunigai, po to – daktarai, pirmieji – įkalbinėdami „grieką“, antrieji – „sutrikimą“. Tokia mintis peršasi paskaičius, kaip jau septintame dešimtmetyje oficialus kalbėjimas apie seksą buvo medikalizuojamas, gydytojams paskiriant didžiausių šios srities autoritetų vaidmenį. Iki karo šalia valstybėje (arba jos vardu) įvairių gyvenimo sferų ir pačios modernizacijos eigą siekė kontroliuoti Bažnyčia. Žinoma, po karo Bažnyčios galia įtakoti individų pasirinkimus ir elgseną mažėjo. Autoriai teigia, kad ši įtaka menko lėtai, tačiau kadangi „katalikiško diskurso“ apraiškų viešojoje erdvėje iki aštunto dešimtmečio rasti sudėtinga (p. 154), tad jo ir netyrė. O gaila, nes yra vertingų šaltinių, atstovaujančių „katalikiškajam diskursui“, nors nepasiduodančių lengvai istoriko interpretacijai. Visų pirma – kun. Juozo Zdebskio dienoraščiai, nors ir publikuojant sutrumpinti, bet vis tiek atspindintys vykusias permainas ir jų vertinimą, kai ką retrospektyviai pasakantys ir apie septintą dešimtmetį. Pasistengus, gal būtų pavykę rasti seminarijos studijų programą, vadovėlius, iš kurių mokėsi klierikai, pavyzdžiui, moralinės teologijos. Pagaliau galima buvo bandyti dar ką nors pakalbinti. Dvasininkai paprastai nepriklauso labiausiai neprakalbinamiems respondentams. Tiek to, kitam kartui...
Sovietinė valstybė su Bažnyčia sudarė tarsi neoficialią sąjungą, padėjusią valstybei vykdyti natalistinę šeimos politiką.
Klumbys ir Vaiseta, specialiai netyrę Bažnyčios reakcijos į vykstančias permainas ir įtakos joms, netyčia atskleidė paradoksą: sovietinė valstybė su Bažnyčia sudarė tarsi neoficialią sąjungą, padėjusią valstybei vykdyti natalistinę šeimos politiką. Šiurpas ima paskaičius knygoje nuodugniai išnagrinėtą oficialią politinę doktriną, kuri seksą spraudė vien į šeimą ir jį pajungė išimtinai vaikų gimdymui. Šiuo požiūriu oficiali sovietinė ideologija visiškai sutampa (bent jau iš pirmo žvilgsnio) su ano meto katalikiškuoju mokymu, o abi doktrinos ima išsiskirti tik ties abortų klausimu.
Mažasis o įtaigiai, išsamiai ir įtikinamai aiškina, kad (ir kaip) mus Lietuvoje aplenkė audringos ir aistringos seksualinės revoliucijos potyris, kurį išgyveno po Antrojo pasaulinio karo Europoje gimusi karta. Su juo sugretinti procesai sovietų Lietuvoje tikrai atrodo kaip sunkiai pasiektas, seklus, (per) trumpas orgazmas – anot autorių: tik „mažasis o“. Daugiausia „kaltės“ autoriai dėl to priskiria, žinoma, sovietinei valstybei, o ne Bažnyčiai ar kitai institucijai. Pagal politinei istorijai įprastą martirologinę schemą skaitytojui ar skaitytojai labai patogu būtų tiesiog pagalvoti, kad be laisvės, nepriklausomybės, turto, kalbos, psichinės sveikatos, kultūros vertybių, mokslo, tikėjimo (sąrašą galima tęsti), sovietai siekė iš lietuvių atimti dar ir seksą, bet autoriai tokio patogumo publikai neleidžia.
Jie nesutinka, kad sovietmečiu nebuvę „jokio“ lytinio švietimo (taip prieštaraudami net tik paplitusiai nuomonei, bet ir prof. Dalios Leinartės teiginiams, žr. Neplanuotas gyvenimas: Šeima sovietmečio Lietuvoje, Vilnius: Aukso žuvys, 2022). Priešingai – autoriai įrodo, kad lytinis švietimas buvo, ir dar gana prieinamas, nors ir ribotas; rodo, kad ne vien vardan meno, o ir atliepdami skaitytojų lūkesčius, menininkai ir žurnalų redaktoriai reguliariai publikuodavo meniškus nuogų kūnų atvaizdus, bandydami (kiek sąlygos leido) semtis įkvėpimo iš „morališkai supuvusių“ Vakarų. It antropologė Margaret Mead Samoa saloje prieš šimtmetį, Vaiseta ir Klumbys leidžiasi suvedžiojami savo respondentų-vyrų prisiminimų apie dinamišką ir normų nepripažįstantį seksualinį gyvenimą studentų bendrabučiuose. Jeigu šie pasakojimai bent 50 proc. atitinka tikrovę, tai seksualinės revoliucijos dvelksmas jaučiamas stipriai.
Kas septintame dešimtmetyje laikyta provokatyviu ir nepadoriu, tas jau aštuntame tapo norma, už kurios kritikavimą grėsė „atsilikėlio“ etiketė.
Skaitytojo ar skaitytojos apetitą (žinoma, pažinimui, o ne kam nors kitam) žadina autorių pateikiamos šykščios (sakytume – minimalios), bet taikliai iliustruotos pastabos apie mini sijonų mados įsigalėjimą. Autoriai patys pastebi, kad pavyzdys puikiai iliustruoja vykstančių permainų kryptį ir dinamiką: kas septintame dešimtmetyje laikyta provokatyviu ir nepadoriu, tas jau aštuntame tapo norma, už kurios kritikavimą grėsė „atsilikėlio“ etiketė (p. 62–64).
Mažasis o – tiesiog etnografinė (antropologine-sociologine, o ne aprašomąja prasme) studija. Mažasis o apima sovietinės politikos ideologiją, propagandą, siekius ir nesėkmes sekso politikos srityje (apsimetant, kad tai vien šeimos politika). Knygos pabaigoje pateikta šokių-diskotekos kaip erotinių patyrimų ieškojimo (ir radimo) erdvės analizė. Šia rekonstrukcija Vaisetos ir Klumbio knyga lenkia du panašiu laiku pasirodžiusius, artimai tematikai skirtus darbus: minėtąjį Leinartės Neplanuotą gyvenimą bei Sigitos Černevičiūtės ir Monikos Kareniauskaitės Pati kalta? Smurto prieš moteris istorija XX a. Lietuvoje (2021). Žinoma, tai tik asmeninė nuomonė, o de gustibus non est disputandum, vis dėlto atrodo, kad iš šių trijų knygų Mažasis o parašytas labiausiai galvojant apie skaitytoją. Na, pripažinkime, kad ir autorių nagrinėjama tema – dėkingesnė už tas, kurias pasirinko tyrėjos moterys. Taip jau yra, kad moterims paprastai tenka tai, kas sunkiau... Aiškumo dėlei reikia pridurti, kad rimtai besidomintiems sovietinės Lietuvos laikotarpiu, nesvarbu – vyrams ar moterims, visi trys darbai – privalomi skaitiniai.
Skaitant Mažąjį o su pieštuku rankoje, o ne kaip romaną (toks skaitymas irgi įmanomas) paaiškėja, kuriuos praeities gyvenimo fragmentus, tikrovės atkarpas ir atskirus siužetus autoriai parodo, o kurie lieka jiems nematomi arba jų pačių pasirinkimu – už tyrimo ribų. Klumbys ir Vaiseta tikrai neištyrė nei „visuomenės“, nei „kultūros“, nei „diskurso“, o šių ir kitų „didžiųjų“ sąvokų dažnas vartojimas tekste nepadeda skaitytojui suprasti, kas buvo iš tiesų ištirta.
Šių objektų jie neištyrė ne todėl, kad būtų nesugebėję ar nenorėję, o dėl to, kad tai neįmanoma. Tam reikėtų patikimų ir išsamių, geriausia – statistinių, ar bent jau reprezentatyvių, duomenų, o jų nėra, ką autoriai patys pažymi (p. 19). Jų nėra ir dėl epochos ypatumų, ir dėl politinės sovietmečio specifikos. Jeigu, nepaisant pastarosios, per kokį stebuklą reikiami duomenys būtų atsiradę, vargu ar atspindėtų „visuomenę“ ir jos „diskursą“. Jie veikiau leistų spręsti apie Lietuvos TSR populiaciją. Ją sudarė vis dar daugumoje kaime gyvenantys lietuviai, su jais beveik nieko bendra neturintys, didelių miestų atvykėliai rusai, o kur dar Vilniaus krašto lenkai, religingumu (apimančiu ir konfesinę endogamiją) ir socialiniu nejudrumu užsiskleidę vos ne XIX amžiuje. Tik sąlyginai juos visus kartu galima laikyti viena „visuomene“, sunku įsivaizduoti, kad visos šios grupės turėjo kokią nors bendrą seksualumo ar kokią kitą „kultūrą“.
Galbūt ji ėmė atsirasti, pirmiausia didžiausiuose respublikos miestuose, ir greičiausiai būtent jos formavimąsi Klumbio ir Vaisetos knyga nuosekliai, įdomiai ir įtikinamai rekonstruoja, tačiau anos visuomenės-populiacijos vidinės fragmentacijos nureikšminimas ar ignoravimas pateiktus argumentus silpnina, nors nė kiek nepakenkia įtaigiam, gyvam ir kartu dalykiškam stiliui. Istorikų „socialinį nejautrumą“ gerai iliustruoja smulkus, bet ryškus pavyzdys: rodydami, kad santuokų sudarymo amžius tolydžio slinko žemyn, lygina 1939 ir 1975 m. besituokiančiųjų Vilniaus darbininkų amžių (p. 267), neatsižvelgdami į beveik visišką miesto populiacijos tęstinumo nutrūkimą dėl žydų Holokausto ir lenkų „repatriacijos“. Lyg niekur nieko gretinami faktiškai du skirtingi miestai.
Sociologiška ar antropologiška širdis tiesiog plyšta matant, kad kaupdami be galo vertingą ir sunkiai pasiekiamą medžiagą, interviu, kurių metu respondentai pasidalino neretai pačiais slapčiausiais ar nelengviausiais atsiminimais, Mažojo o autoriai neužfiksavo (bent nenurodė knygoje) pašnekovų socialinės kilmės, išsilavinimo, gyvenamos vietos (žinoma, ne pavadinimo, o gyvenvietės tipo), profesijos, tautybės. Tikrai nebūtų rizikavę jautrių duomenų atskleidimu, o skaitytojui ir patiems sau galėtų bent apytiksliai atsakyti, ką socialiniu požiūriu pamatė žiūrėdami į respondentų gyvenimų retrospektyvą (kad pamatė ne visą „visuomenę“ – patys žino). Trumpai apibendrinant, būtų geriau, jeigu autoriai patys apibrėžtų, kurių konkrečiai „visuomenės“ grupių, kategorijų, klasių, segmentų, kartų seksualumą tiria. Tos, metodologiniu požiūriu rimtos, užduoties nereikėtų palikti skaitytojui, juo labiau – recenzentui. Kas taip daro – pats kaltas...
Veikiausiai tiksliausia būtų teigti, kad Mažajame o rekonstruojama, ką ir kaip apie seksą bei seksualumą galvojo ir kalbėjo didžiųjų miestų etniškai lietuviška kūrybinė inteligentija.
Veikiausiai tiksliausia būtų teigti, kad Mažajame o rekonstruojama, ką ir kaip apie seksą bei seksualumą galvojo ir kalbėjo didžiųjų miestų etniškai lietuviška kūrybinė inteligentija, kuriai Vakarai buvo sektinas kultūros (ir ne vien seksualumo kultūros) idealas. Būtent jos atstovai kūrė šaltinius, kuriuos nuolat cituoja Klumbys ir Vaiseta: Jaunimo gretas, Šluotą, Mokslą ir gyvenimą, Nemuną ar Švyturį, kurie, deja, nedaug bepasako apie šių žurnalų skaitytojų nevienalytį konglomeratą – būtent apie Lietuvos TSR „visuomenę“.
Autoriai analizuojamus reiškinius parodo geografiniame kontekste, retkarčiais sugretindami tai, ką stebėję Lietuvoje, su kitomis sovietinėmis respublikomis ar su Vakarų Europos šalimis. Taip gaunamas nevienmatis, bet kiek sustingęs vaizdas, stokojantis laiko dimensijos. Klumbys su Vaiseta nežiūri nei į tai, koks buvo tarpukario Lietuvos seksualumas, ant kurio užgriuvo aseksualus, prėskas stalinizmas, nei domisi transformacijos laikų Lietuvos seksualumu, kai jis pagaliau galėjo išsilaisvinti iš valdiškai brukamos iliuzijos, kad „pas mus Tarybų Sąjungoje sekso nėra“ ir atidengti savo tikrą veidą (ir kitas kūno dalis). Žinoma, tyrėjai patys renkasi chronologinius darbo rėmus, tačiau trumpas, atidus žvilgsnis atgal ir į priekį padėtų bent kelis autorių aptariamus reiškinius paaiškinti ir suprasti geriau.
Geras pavyzdys – lytinių santykių grubumas, šiurkštumas, vyrų „seksegoizmas“, dėl kurio – kaip dėsto istorikai – daugelis moterų lovoje nepatirdavo malonumo, o veikiau – priešingai (p. 271–292). Visuomenei, kuri išgyveno karą, matė masines žudynes, kur okupacinių kariuomenių kareiviai nevengė smurto (tame tarpe – seksualinio), kuri patyrė nepriteklių, terorą ir ryšių irimą bei suardymą, galėjo – sveikaprotiškai svarstant – būti išvis „ne iki sekso“. Žinoma, tai netiesa (žmonėms visada „iki sekso“, ką XX a. baisumai taip pat parodė), tačiau sunku įsivaizduoti, kad tie drastiški išgyvenimai ir permainos nepaveikė srities, kurią autoriai vadina seksualumo kultūra. Paveikė gal net labiau negu stalinizmui būdingas sekso nebuvimas viešojoje erdvėje.
Nuo karo pabaigos iki sovietinės Lietuvos egzistavimo pabaigos praktiškai visi šalies jauni vyrai buvo priverstinai socializuojami Raudonojoje armijoje, kuri suteikdavo rekrūtams savotišką „lytinį ugdymą“ ir formavo požiūrį į moteris, kurį iliustruoja įprastas sovietinių generolų atsakymas į pastabą apie kareivių žuvimo grėsmę „Na ir kas? Bobos kitų prigimdys“. Ši socializacija tikrai neprisidėjo prie santykių (lytinių ar bet kokių kitų) švelninimo. Klumbys ir Vaiseta nė žodžiu apie tai neužsimena.
Monografijoje nėra nė pėdsako ŽIV/AIDS problemos, nors liga plito visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje jos egzistavimo pabaigoje ir dar kurį laiką – jai žlugus. Sunku patikėti, kad ši liga ir ją lydinti psichozė (ar jos atgarsiai) visai aplenkė labai vėlyvo sovietmečio Lietuvą ir nepadarė jokio poveikio požiūriui į lytinius santykius.
Prijaučiantys seksualinei revoliucijai ir šiaip – Lietuvos vakarėjimui – autoriai gal ir netyčia nusuko akis nuo šių ir kitų veiksnių, kylančių iš anapus sovietinės valdžios, tačiau vis tiek stabdančių ar ribojančių normų ir papročių permainas. Be atvirų vakarietiškoms naujovėms hipių ir pankų būta dar ir žygeivių, etnografinio sąjūdžio subkultūrų, o jų terpėse baltų skaistybės mitas (virstantis reikalavimu dabarčiai) buvo sėkmingai puoselėjamas. Bažnyčios poveikis tikinčiųjų seksualumui neapsiribojo vien sakykla ir klausykla, kur kažką porino seni klebonai – negausios, bet ryškios katalikų jaunimo grupės ir sambūriai stipriai veikė savo narių nuostatas. Perskaičius Mažąjį o daug kam bus atradimas, kad buvo ir pornografinis leidybinis pogrindis, ne vien politinis, tačiau pastarasis (išskyrus gal tik „Perspektyvas“) liko persmelktas nacionalistinės kilmės įtarumu Vakarų atžvilgiu dėl „neigiamos“ įtakos jaunimo moralei.
Nepaisant visų šių pastabų, net ir kritiška recenzentė turi pripažinti: knyga – puiki (apie prastą knygą tiek ir taip neparašysi). Gal kaip tik tai, ką galima laikyti jos netobulumu ar neišbaigtumu, virsta galimybe plėtoti dialogą, leidžia autoriams išlaikyti gerą ryšį su skaitytoju ar skaitytoja – nuo dedikacijos iki bibliografijos. Net jeigu recenzentai ir recenzentės raukysis, o kolegos ir kolegės kraipys galvą, kad „nepakankamai moksliška“, ir vieni, ir kiti vis tiek turės pripažinti: Klumbio ir Vaisetos monografija – visai sexy. Ne tik dėl pavadinimo.
Valdemaras Klumbys, Tomas Vaiseta, Mažasis o: Seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje, Vilnius: Baltos lankos, 2022, 400 p., 2000 egz. Dizaineris Zigmantas Butautis
Šis tekstas buvo publikuotas žurnalo „Naujasis Židinys-Aidai“ nr. 5.
