Poetas Eugenijus Ališanka klausė – ar galima ką nors pastatyti prieš tai ko nors nenugriovus? Ypač – poeziją? Ar poezija provokuoja savidestrukciją? Ar poezijon grimzta į savidestrukciją linkę žmonės ir ar poezija iš to laimi? Į šiuos klausimus E.Ališanka sako nerandantis atsakymo, tačiau poeto savidestrukcija, pasak jo, tėra tik viena iš poezijos destrukcijos formų.
E.Ališanka svarstė, ar vis dar gyva nuo senų laikų įsigalėjusi nuostata, jog poetas turi aukotis menui, ar už poezijos stovi pasiaukojimo, susinaikinimo, savidestrukcijos maksima. „Ar Kristus, paaukodamas save, atliko savidestrukcijos aktą? Vardan gyvenimo, vardan gyvybės poezijos?“ – retoriškai klausė poetas.
Nemyliu, gal kartais ir nekenčiu, bet skirtis nesiruošiu, – savo santykį su poezija komentavo E.Ališanka.
Atsakymas į šiuos klausimus galėtų būti meilė, tačiau kartu poetas teigia, jog poezijos mylėti, rodos, taip pat negalima, nes kiekviena aistra yra pavojinga, o vienas iš būdų nužudyti poeziją yra ją mylėti. „Nemyliu, gal kartais ir nekenčiu, bet skirtis nesiruošiu“, – savo santykį su poezija komentavo E.Ališanka.
Poetė Polina Barsakova kalbėjo apie Sergejaus Jesenino ir Vladimiro Majakovskio savižudybes, tapusias atskaitos tašku jų poezijos gerbėjams. Jos įžvalgoms pritarė ir E.Ališanka, atkreipęs dėmesį į „lėtą savižudybę“ – gėrimą, savinaiką – kuri sovietinėje epochoje tapo pasipriešinimo režimui forma.
P.Barsakova teigė, jog prieš pradedant rašyti eilėraštį reikia pamiršti kiekvieną parašytą prieš tai, o tam, kad autorius judėtų į priekį, jis neišvengiamai turi susidurti su destrukcija ir vidiniu sąmyšiu.
P.Barsakova teigė, jog tam, kad autorius judėtų į priekį, jis neišvengiamai turi susidurti su destrukcija ir vidiniu sąmyšiu.
Poetas Alvydas Jegelevičius teigė, jog tiek nušvitimas, tiek griovimas poezijoje yra amžini, ir kalbėjo apie kūrybą kaip pasišventimą, kaip neblėstančią poetinę ugnį. Klausdamas, kaip apsaugoti ir išsaugoti poetą nuo susinaikinimo, A.Jegelevičius pabrėžė, jog tikras ir išmintingas poetas stengiasi bėgti nuo dirbtinos šlovės spąstų.
Kalbėdamas apie poeto įkvėpimą A.Jegelevičius minėjo jo mūzą – „tylią ir kuklią poeto žmoną“, tampančią ne tik globėja, bet ir poeto sėkmės garantija. Pasak autoriaus, praradęs savo mūzą, poetas neretai sudega savo ugny.
Tiesa, vėliau kalbėjusi poetė Aušra Kaziliūnaitė šių A.Jegelevičiaus žodžių nenuleido negirdomis ir nusistebėjo, kaip XXI a. poezija vis dar gali būti siejama su vyriškumo kategorija.
A.Kaziliūnaitė pacitavo Michelį Foucoult, teigusį, jog rašymas yra rašantįjį transformuojanti patirtis, ir kalbėjo apie norą tapti pilnam – apmąstyti tai, apie ką dar nesi susidaręs nuomonės, pasak poetės, yra vienas svarbiausių akstinų, padedančių rašto žmogui skintis kelią į priekį. A.Kaziliūnaitė teigė, jog pilnatvė gali būti randama tik sąmoningame ir savotiškai nuolankiame tuštumos pripažinime, nes prieš pradedant rašyti rašantysis net nenutuokia, kuo tai baigsis, o tai ne tik panašu į gyvenimą – tai ir yra gyvenimas.
A.Kaziliūnaitė teigė, jog praktikuoti atvirumą reiškia kovoti su nuolat iškylančiomis „savaime suprantamybėmis“.
A.Kaziliūnaitė iškėlė atvirumo svarbą: „Šis atvirumas yra žymiai brutalesnis ir destruktyvesnis už nuoširdumą. Panašaus pobūdžio atvirumas užima labai svarbią vietą poeto santykyje su pasauliu, pačiu savimi. Dar daugiau, trumpuose blyksniuose šis atvirumas gali kėsintis sugriauti perskyrą tarp savęs ir pasaulio“.
Poetė teigė, jog praktikuoti atvirumą reiškia kovoti su nuolat iškylančiomis „savaime suprantamybėmis“, aukštinti ir švęsti save, nors ir nujaučiant, jog jokio „aš“ niekada nebuvo, nėra ir nebus, kad visi „aš“, „tu“, „jis“, „ji“, „tai“ tėra tai, iš ko yra kuriamas eilėraštis. „Ir galiausiai, kad pats eilėraštis tėra eilėraštis, kuris gali atsirasti eilėraštyje“, – sakė A.Kaziliūnaitė.
Literatūrologė O. Amin kalbėjo apie JAE poetus, gedinčius prarasto pasaulio: savo namų ir sava buvusios dykumos, kurioje šiandien iškilo milžiniški dangoraižiai, sugriovę anksčiau čia besiplėtojusią kultūrą, dvasią, istoriją.
Autorė taip pat atkreipė dėmesį, jog nemažai žmonių painioja poeziją ir eilėraštį, todėl jiems atrodo, kad „tikroji“ poezija gali būti vien rimuota, vien ritminė, kad „tikra“ poezija neegzistuoja tada, kai naudojami keiksmažodžiai ar kasdieniai išsireiškimai, arba priešingai, kad pastarieji poezijoje privalo užimti svarbią vietą.
Literatūrologė Omnia Amin konferencijoje kalbėjo apie Jungtinių Arabų Emyratų poetus, gedinčius prarasto pasaulio: savo namų ir sava buvusios dykumos, kurioje šiandien iškilo milžiniški dangoraižiai, sugriovę anksčiau čia besiplėtojusią kultūrą, dvasią, istoriją. Pasak O.Amin, JAE poetų vaikystės pasaulis išliko tik jų atmintyje – šiandien tai tapo jautria bei aktualia tema.
„Buvau šokiruota, kiek savidestrukcijos tema atliepia modernų pasaulį – ji nurodo į smurtą, nukreiptą prieš save ir kitus, kuris yra dabartinių nehumaniškų procesų sociopolitiniame lygmenyje pasekmė“, – sakė O.Amin, pabrėžusi, jog nors nei vienas atsiversdamas poezijos knygą nesitiki skaityti apie savidestrukciją, poezija kyla iš autoriaus vidaus, todėl ji kalba apie skausmą ir džiaugsmą, kančią ir apmąstymus, neretai paliečiančius ir savidestrukcijos temą.
O.Amin pasakojo, jog pernai ji lankėsi Lietuvoje ir Vilniaus universitete supažindino studentus su JAE poetų kūryba. „Jiems šie eilėraščiai labai patiko – studentai rado daug panašių įvaizdžių tarp JAE ir Lietuvos visuomenių“, – teigė O.Amin.
