Ne naujokas dramaturgijoje Gintaras Grajauskas išleido antrąjį pjesių rinkinį „Kas prieš mus“. Pirmasis rinkinys „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ pasirodė 2007 m., už to paties pavadinimo pjesę rašytojas 2008 m. buvo įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi kaip nacionalinės dramaturgijos autorius.
Pagal jo tekstus pastatyta daugiau nei dešimtis spektaklių, o tai, be abejo, itin svarbus įvertinimas dramaturgui, rodantis jo gebėjimą rašyti teatro scenai pritaikomus, aktualius kūrinius. Ne išimtis ir naujausias rinkinys – šiuo metu visos keturios knygoje pateikiamos pjesės jau pastatytos teatre, trys iš jų – dar iki pasirodant knygai. Tai „Pašaliniams draudžiama“, „Brunonas ir barbarai“, „Kas prieš mus“ (režisieriai Oskaras Koršunovas, Linas Mikuta, Jonas Vaitkus), o paskutiniosios premjera scenoje įvyko 2020 m. vasarą („Tinklas“, režisierė Agnija Leonova). Be to, G.Grajauskas yra tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ vienas organizatorių, o 2019 m. tapo Klaipėdos dramos teatro meno vadovu.
Autorius lieka ištikimas programai – tarpusavyje ganėtinai skirtingų siužetų tėkmėje reaguoja į nacionalinio mentaliteto stigmas, realijas, visuomenės hierarchizacijos pokyčius.
Su rašytojo kūryba susipažinusių skaitytojų savo problematika knyga tikriausiai nenustebins. Autorius lieka ištikimas programai – tarpusavyje ganėtinai skirtingų siužetų tėkmėje reaguoja į nacionalinio mentaliteto stigmas, realijas, visuomenės hierarchizacijos pokyčius, reflektuoja skirtingų pozicijų susidūrimus, kurie dažnai sutampa su kartų kaita. Rinkinyje su ironija pateikiamos skirtingos reakcijos iš kūrėjo, tarsi rašytojo alter ego, perspektyvos, o dramos konflikto centre – individualios sąmonės susidūrimas su kolektyvine, minios psichologija. Su kūryboje dominuojančia istorijos permąstymo paradigma G.Grajauskas patenka į kitų ją pristatančių Lietuvos dramaturgų, tokių kaip Marius Ivaškevičius ir Herkus Kunčius, gretas.
Akstinu rašyti apie šį 2019 m. išėjusį pjesių rinkinį tapo pernai rudenį vykusios konferencijos „Trys laisvės dešimtmečiai: literatūra, kritika, skaitytojas“ metu literatūrologės Neringos Klišienės pranešime išsakyta problema, jog dramaturgija vis nustumiama į grožinės literatūros nuošalę – tekstai yra mažiau pastebimi, o kartais lieka ir visai „nematomi“ viešojoje erdvėje, vangiau skaitomi. Šitai visai ne naujiena – užtenka pažvelgti į mokyklų programas, skaitymo įpročių tyrimus, palyginti dramos tekstų publikacijų, naujų vertimų skaičius su poezijos ir prozos tiražais. Dažnu atveju po spektaklio parašomos kelios apžvalgos, kuriose užsimenama ir apie dramaturgiją, tačiau apie pjesę kaip apie literatūrą svarstoma labai retai. Tokia tendencija ir skatina rašyti apie dramos tekstus, primenant, jog ir jie egzistuoja kaip meno faktas, kad ir jie gali būti patrauklūs skaitytojui, ne tik režisieriui ar aktoriui kaip jų saviraiškos medžiaga.
Pirmiausia aptariamoje knygoje išskirčiau pjesių siužetų įvairovę: nuo bulgakovišką fantasmagoriją primenančio poeto bandymo prisitaikyti sparčiai besikeičiančioje, vartotojiškoje visuomenėje, kurioje dominuoja prarastoji karta su jos šlubuojančia moralinių vertybių sistema bei negebėjimu prisiimti asmeninės atsakomybės, iki netolimos mūsų ateities, kurioje nyksta žmogiškieji ryšiai, kur žmonių santykiai yra iškreipti technologijų, o bendravimą deformuoja virtualumo protokolai.
Kartais visa tai pateikiama komiškai, štai iš pjesės „Pašaliniams draudžiama“ naivumu pasižyminčio herojaus tarsi atimama valia, jis pasiduoda aplinkybėms ir galiausiai lieka pakrikęs stovėti su medaus indeliu rankose, žyminčiu jo susicukravusį idealizmą. Bet šis kūrinys baigiamas viltingai ar bent nevienareikšmiškai, eilėraščiu, kurio paskutinės eilutės byloja: „Ką aš veikiu? Stoviu. / Laukiu, kol tu parašysi mane“ (p. 77). Tikrai ši pjesė atrodo esanti viena stipriausių knygoje, ji turi tam tikrą schemą, kuri atsikartoja ir kitose pjesėse.
„Brunonas ir barbarai“ – dar vienas fantastinis pasaulėvaizdis, kuriame konfliktas tarp užsieniečių futbolo sirgalių ir vietinių, etatinių baro lankytojų sugretinamas su prieš tūkstantį metų vykusiu krikščionių ir pagonių susidūrimu, lėmusiu pirmąjį Lietuvos vardo paminėjimą istoriniuose šaltiniuose. Kaip rezultatą matome nacionalinių kompleksų pasireiškimą ir bandymus jėga įrodyti tautinį sąmoningumą, įsitikinimus, savo, kaip piliečių, vertę.
Dramos „Kas prieš mus“ siužeto pagrindu tapo XX a. pirmos pusės istorinis įvykis, galbūt lietuviui skaitytojui nežinomas, bet kaip tik dėl to itin įdomus skaityti.
Dramos „Kas prieš mus“ siužeto pagrindu tapo XX a. pirmos pusės istorinis įvykis, galbūt lietuviui skaitytojui nežinomas, bet kaip tik dėl to itin įdomus skaityti. Šiame egzotiškame pasakojime kuriama Fiumės – miesto-respublikos dabartinėje Kroatijos teritorijoje – istorija, jos poetinė interpretacija arba tai, kas nutinka poetui tapus diktatoriumi.
Ketvirtoji pjesė „Tinklas“ – tai netolimos ateities projekcija, kur panaikinama fizinio asmenų kontakto galimybė, kartu ir žmogiškasis tarpusavio ryšys, taigi dominuoja virtualus bendravimas. Tas bendravimas mechanizuotas, draugas čia bemaž ignoruojamas kaip ir socialinių tinklų trolis.
Visus šiuos pjesių siužetus sieja bendra schema – individualios ir kolektyvinės sąmonės susidūrimą žymintys dėmenys, išreikšti atitinkamais simboliniais tipais. Pirmasis dėmuo šiame modelyje – tai poetas, arba ypatingas veikėjas, kurio darbas siejamas su rašymo bei skaitymo semantika; šitai, be abejo, yra autoironijos kūrimo priemonė. Tai herojus, savito individo simbolis, iš kurio perspektyvos dėliojamas požiūris į susidariusią draminę situaciją.
Antrasis, šiam žvilgsniui priešingas polius yra minia, kuri išreiškia kolektyvinę poziciją, psichologiją. Minia vaizduojama tiek kolektyviniais veikėjais (poeto palyda, patirianti lingvistines metamorfozes, liaudis / tauta / personažai, sirgaliai / vienuoliai), tiek pavieniais personažais („Tinkle“ minia išskaidyta). Skirtingi minios veikėjai kuria dialogų įvairovę su savomis taisyklėmis, siekia labai skirtingų tikslų.
Knygos pavadinimas taip pat nurodo atitinkamą šių polių, poeto ir minios, nuolatinį santykį – prieštaravimo, nesusikalbėjimo įtampą.
Ir čia atsiranda vietos ironijai: dažniausiai pjesėse nėra neutralios šalies – viskas, kas neišreiškia poeto pozicijos, kuriai būdingas kategoriškumas, yra jam prieštaraujanti ar bent nepatvari nuomonė. Knygos pavadinimas taip pat nurodo atitinkamą šių polių, poeto ir minios, nuolatinį santykį – prieštaravimo, nesusikalbėjimo įtampą. Miniai atstovaujantis veikėjas ir jo veiksmai tampa vyraujančio socialinio modelio, tvarkos, stichijos reprezentantu, o poetas išreiškia prieštaraujančią poziciją. Šių dviejų pozicijų susidūrimas ir tampa draminiu konfliktu, iš šio aiškėja reali socialinė problematika. Tarkime, pjesėje „Pašaliniams draudžiama“ ryškus asmens susidūrimas su populiariąja kultūra, čia parodomos ir pasikeitusios „žaidimo taisyklės“, kaip pabrėžta ir anotacijoje galiniame knygos viršelyje, – veikėjų susiskirstymas į „reketininkus“ ir „pašalinius“ nulemtas staigių visuomenės pokyčių, kuriems nebuvo pasiruošusi sovietiniais laikais augusi karta. Taip ironiškai įforminamas kurį laiką vyravęs socialinis modelis, kurio reliktų sutinkama ir šiandien.
Bandymas palaikyti pusiausvyrą tarp labor, tarp to, kas susiję su viešąja sfera, bendruoju gėriu, ir amor, asmeniniu troškimu, sukuria ir atitinkamą efektą: žmogus nuolat balansuoja tarp kraštutinumų – taip atskleidžiama egoistinė žmogaus prigimtis. Susidūrusi su gyvenimo realybe, su priešinga kito žmogaus pasaulėžiūra, ji patiria nepasitenkinimo jausmą, egzistencinę krizę.
Savotišku nuokrypio į vieną ar kitą kraštutinumą rodikliu, žinoma, galime pavadinti moters figūrą, kuri visuomet antraplanė (valytoja, vietinė baro lankytoja, meilužė), ji ignoruojama arba į ją žvelgiama nerimtai. Čia sarkastiškai pateikiamas poeto, kaip moters adoruojamo idealo, vaizdinys. Su poetu susipažinusi valytoja konstatuoja: „Tu genijus. Tikrai, aš visai rimtai. Ir tai labai svarbu – visa tai, ką tu darai. Tai labai labai svarbu. Ir dar. <...> Tau reikia mane vesti, ir mes abu gyvensim. Nes taip turi būti. <...> Tu labai geras. Tik labai liūdnas. Ir labai vienišas. Ir tavo akys liūdnos. Tau reikia meilės“ (p. 55–56).
Būtent moters antraplaniškumas, vyro ir moters personažų prasilenkimas pjesėse nurodo į meilės negalimumo situaciją, tačiau tragizmo čia neįžvelgsime: tai pateikiama tarsi juokaujant, nors paprastai šių dviejų pusių dialogas būna lyriškiausia dramos vieta. Bet, pavyzdžiui, pjesėje „Kas prieš mus“ paaiškėja ir kitokia mūzos funkcija: nusivilkdamas marškinius, po ilgo pokalbio poetas-diktatorius Gabrielė aristokratei Natali sako: „Tu kaip visada puiki, gražioji slave“, o ši „staiga susizgrimba, jog yra pusnuogė; ima rengtis“ (p. 155).
„Tinkle“ kartu gyvenančių moters ir vyro bendravimas formalus, automatizuotas, tačiau jiems abiem paaiškėjusi tiesa leidžia skaitytojui nuspėti apie kitokio ryšio galimybę, pokytį.
Pagrindinė priemonė, kuria marginalizuojamas rašytojas, kūrėjas, be abejo, yra ironija, autoironija, kuriama ir apvertimų principu
Grįžtant prie aistrų temos kūriniuose, matome, kad herojaus laikysena siekiant tikslo vienu atveju aktyvesnė, kitu – pasyvesnė, nuo pat pradžių herojus prisiima vieną iš pozicijų, kuri atitraukia nuo jai priešingos. Pjesėse sutinkame ir romantizuotą, nuskriaustą poeto tipą, ir principingą tokio veikėjo poziciją, kai parodoma žmogaus pastanga pajungti aplinkybes savo tikslui, jo tiesioginė priklausomybė nuo jį supančios aplinkos.
Pagrindinė priemonė, kuria marginalizuojamas rašytojas, kūrėjas, be abejo, yra ironija, autoironija, kuriama ir apvertimų principu: štai pjesėje „Pašaliniams draudžiama“ stebime poeto išėjimą iš bohemiško gyvenimo ir persiorientavimą į populiariųjų straipsnių rašytoją-žurnalistą. Jo naująją gyvenimo misiją atspindi toks įprastas naujųjų kolegių iš reklamos skyriaus tonas teikiant instruktažą apie būsimas užduotis: „Mašinos prie mašinų, namai prie namų. Velioniai prie velionių, tiktai kurvos – prie masažo. Nesupainiok“ (p. 32). Tačiau kad ir kiek valios bei galios suteiktum poetui, išeina vis taip pat negerai, nes poetui net diktatoriumi tapus įvykiai baigiasi tragikomiškai: kai poetas Gabrielė Musoliniui pagrasina: „O tu supranti, kad man užtenka spragtelti pirštais, ir susirinks dešimtys tūkstančių man ištikimų arditų?“, sulaukia tokio atsakymo: „Man užtenka spragtelti pirštais, ir susirinks dešimtys tūkstančių man ištikimų fašistų. <...> Viskas, basta“ (p. 191).
Tačiau vien ironija kliautis pavojinga, o autorius neskuba ieškoti naujų kalbos formų, dramos sintaksė niekuo neišsiskirianti. Tokia siužetų įvairovė toleruotų talpesnes dialogo formas – amžiaus, kartų, visuomenės socialiniai modeliai galėtų būti išreikšti ne tik parenkant atitinkamą leksikoną ar, kaip jau įprasta kalbant apie netolimą ateitį, – sterilumo efektą teikiančią stilistiką, kuri iškart primena seniai išpopuliarėjusio mokslinės fantastikos serialo „Black Mirror“ scenografiją. Tokios vietos galbūt efektingos scenoje, tačiau man, kaip skaitytojui, įspūdžio nesukelia. Jau keliose ankstesnių apžvalgų buvo pastebėta, kad ironija, kuri yra šių tekstų magiją kuriantis elementas, ne visada pasitelkiama motyvuotai, retkarčiais ji nuskamba banaliai, tad ir pavojinga kliautis vien ja: į fotografo prisiminimus apie komjaunimą redaktorius jam atsako: „Niekus šneki. Nebe tie gi laikai, žmonės pasikeitė. Dabar jaunimas – ohoho! Oksfordai su kembridžais. Reformos ir inovacijos. Užsiima sąžiningu verslu, socialiai atsakingu. Jie tokie, aha“ (p. 60); arba: „Oiropos balsas kalba į Lietuvą. Liapa tiena, mieli lietuviai! Iškirtome, kat jūsų sostinė Vilnjus tapo Oiropos kultūros sostine. Liapai sveikiname, mieli lietuviai“ (p. 87). Tokių citatų galima vardinti ir daugiau, tai pirmi knygos puslapius bevartant užmatyti pavyzdžiai.
Bendrai tariant, kurdamas situacijų tekstinius sprendimus autorius labiau galvoja apie efektą scenoje nei apie skaitytoją. Štai aštuntą „Tinklo“ skyrių (cheaterio epizodas) norėjosi praversti kaip Homero laivų katalogą – tai tiesiog beprasmis kalbinis srautas: „Brangus drauge, esu Dr. Terry Andersonas iš Brondesbury, North West Londone, čia Anglijoje. Dirbu UBS Investment Bank Londone. Rašau jums apie verslo pasiūlymą, kad bus didžiulė nauda mums abiem. Mano departamentas, kaip vykdomojo komiteto UBS investicijų banko, taip pat vyriausiojo rizikos pareigūno narys čia...“ (p. 225) ir t. t., – panašiai užpildyti net penki knygos puslapiai. Na, gal aš ne toks kantrus skaitytojas, bet vargu ar toks biurokratinės kalbos srautas reikalingas.
Rašytojui pavyko sukurti ironijos persmelktą literatūrinį pasaulį, juoką keliančią, nerimtą atmosferą, tad ir skaityti buvo smagu.
Pastebėtinas ir pernelyg tiesmukas kalbėjimas, ypač remarkose: vietomis jos man atrodo perteklinės, susidaro įspūdis, kad vis bandoma veiksmo eigą komentuoti, ją aiškinti, tikslinti. Tarkime, „Tinklo“ pradžioje apibūdinama veikėjų bendravimo forma, kuria remiasi tolesni pjesės epizodai – čia visiškai pakaktų kabučių, nurodančių, jog komunikuojama virtualiai; „Brunono ir barbarų“ paskutiniuose dialoguose, dvyliktame skyriuje pateikiamoje atomazgoje, susitaikymo scena net išmuša iš vėžių – ji tiesmuka kaip ir analogiška pirmosios dramos „Pašaliniams draudžiama“ veikėjo Bitininko išpažintis: „Tiesiog – mane pražudė knygos! Visa ta begalė knygų, kurias aš perskaičiau, mane padarė tokį. Kad aš jau nebegalėjau atskirti, kur čia gyvenimas, o kur literatūra, kur tikrovė, o kur fikcija“ (p. 43).
G. Grajausko sarkazmą pamėgusiam skaitytojui ši knyga tikrai tiks – rašytojui pavyko sukurti ironijos persmelktą literatūrinį pasaulį, juoką keliančią, nerimtą atmosferą, tad ir skaityti buvo smagu. Turint omenyje šių dienų globalius reiškinius pasaulyje, autorius, dar nežinodamas apie būsimos pandemijos protrūkį, pataikė į dešimtuką: parodė realaus žmonių bendravimo nykimą, žmogiškųjų ryšių efemeriškumą. Tačiau įsiklausant į zoom, teams ir kitose platformose įsikūrusių asmenų balsus tenka išgirsti nuomonių, jog taip bendrauti ir gyventi yra net patogiau, priimtiniau. Vis aiškiau reiškiama mintis, jog po pasaulinės pandemijos mes taip ir liksime egzistuoti įstrigę kompiuterizuotame sociume. Gal tikrai tas fikcinis Gintaro Grajausko tinklo modelis yra daug artimesnė ateitis, nei mums rodėsi?
