Interviu 15min su poetu kalbame apie poezijos atranką, kai į redakciją kiekvieną mėnesį pakliūna tūkstančiai tekstų, karjerą Niujorke bei Vakarų tradicijai neįprastą Indijos musulmonų poeziją.
Karjera Niujorke ir atsiminimai iš Indijos
– Buvote „The New Yorker“ ir dabar esate „The Paris Review“ poezijos redaktorius. Papasakokite, kaip pradėjote savo karjerą ir su kokiais sunkumais susidūrėte.
– Mano karjera prasidėjo persikrausčius į Niujorką. Nusprendžiau rimtai publikuoti tekstus būdamas beveik 30-ies. O poeziją rašiau kažkur nuo 16-os. Būti poetu – visada sudėtinga, nes privalai nuolat kovoti su savimi. Be abejo, publicisto kelias pilnas kliūčių, tačiau rašyti poezijos netrukdė. Mane netrukus ėmė publikuoti įvairiuose leidiniuose ir nenustojo to daryti.
Kalbant apie sunkumus, juk žinote, kad poetai paprastai būna liūdni, o vienas žymiausių lotyniškai rašiusių autorių Horacijus savo „Ars Poetica“ poetus vadina „the touchy tribe“ (liet. k. jautria gentimi), nes esame nelaimingos būtybės. Žinoma, savo asmeninį nelaimingumą galime transformuoti į bendrą nelaimingumą, būdingą žmonijai. Na, o karjera, su ja viskas gerai, man leido rašyti poeziją, galiu mokyti ir turėdamas rašytojo gabumų redaguoti. Nesu turtingas, bet ir nesu vargšas. Aš išgyvenau (juokiasi).
– Atsakykite nuoširdžiai – ar esate priekabus redaktorius?
– Taip, nors man ir patinka įvairi poezija, vis dėlto, eilėraščio daugiasluoksniškumas yra esminis kriterijus. Forma ir reikšmė turi rezonuoti, atspindėti pasaulio painiavą. Be abejo, privalai būti griežtas, nes Amerikoje gyvena didžiulis kiekis poetų, todėl būdamas redaktoriumi turi aiškiai žinoti, ko nori. Kitaip negalėsi padaryti sprendimo. Stipri redaktoriaus asmenybė susikuria ne tik iš asmeninės žmogaus istorijos, bet ir gerbiant bei vertinant kultūrą plačiąja prasme. Vadinasi, nesi kažkoks sektantas, kuris publikuoja tik vienos filosofinės, estetinės, religinės krypties poeziją, savo draugų kūrybą arba dar blogiau – tokią poeziją, kokią pats rašau. Atsakingas redaktorius stengsis perteikti Amerikos kultūros įvairovę, nes tai multikultūrinė šalis. Būti mažytės kultūrinės mafijos dalimi – jau praeitis, dabar XXI a.
Čia galėčiau kalbėti apie save kaip emigrantą. Būdamas autsaideriu turi galimybę pamatyti visuomenę iš plačios perspektyvos, nes nesi jau susiformavusios grupės narys. Tai leido man pažinti visų klasių, rasių, kultūrų žmones. Buvau priverstas tapti kosmopolitišku žmogumi ir niekuo kitu. Lietuva yra Lietuva, bet jūs juk europiečiai, taip?
– Kiek eilėraščių turite perskaityti rengiant žurnalo numerį?
– „The Paris Review“ turi daug skaitytojų, atrenkančių tekstus. Nėra būdų, kaip pats galėčiau perskaityti 1000 tekstų per mėnesį. Aš tiesiog esu sprendimus padaranti piramidės viršūnė. Iš tikrųjų, mes ieškome įdomių poetų, tikrai ir tarp lietuvių yra garsių ir jau išverstų poetų. Asmeniškai žinau tik Tomą Venclovą, kadangi jis moko Jeilio universitete. Kitame žurnale publikuosime italų poetę, taip pat stengiamės spausdinti ir naujus balsus.
Nors redaktorius ir nėra matomas, vis dėlto tai reikalauja didelio kūrybiškumo. Taigi, iš esmės tu leidi pasauliui pamatyti poezijos įvairovę iš savos perspektyvos. Visi „The Paris Review“ stengiasi, kad kiekvienas žurnalas būtų gražus ir vidumi, ir išore.
Būdamas autsaideriu turi galimybę pamatyti visuomenę iš plačios perspektyvos, nes nesi jau susiformavusios grupės narys.
– Kas jus kaip rašytoją labiausiai erzina ir džiugina gyvenant Brukline, Niujorke?
– Geriausias dalykas apie Niujorką yra tai, kad čia susirinkęs visas pasaulis. Ilgai Niujorke gyvenęs žmogus pasidaro labai kompleksiškas, todėl mažesni miestai jam per ankšti. Juk modernusis „aš“ žino daug informacijos ir Niujorkas yra užtektinai didelis. Tai taip pat yra vienas labiausiai erzinančių dalykų, nes šis miestas yra pergrūstas, nepatogus ir brangus. Niujorke niekam nerūpi iš kur tu, svarbiausia tik tavo sėkmė ir profesija. Jeigu esi sėkmingas – miestas tave tiesiog myli, jei ne – jis tave išmeta ir nekreipia dėmesio.
Būti jaunam Niujorke yra tiesiog nuostabu, užtenka nuvažiuoti į centrą ir užeiti į barus ir klubus. Poezijos pasauliai čia neapsiriboja vienu, čia jų 18.
Jeigu esi sėkmingas – Niujorkas tave tiesiog myli, jei ne – jis tave išmeta ir nekreipia dėmesio.
– Atvažiavote į JAV būdamas vos 5-erių. Kokį Indijos vaizdą esate išlaikęs atmintyje?
– Atsiminimai iš vaikystės paprastai būna stipriai jausmingi. Nors skoniai, kvapai ir vaizdai fragmentiški, atmintyje jie ryškūs. Amerikoje atsidūrėme 1950-aisiais, bet į Indiją atgal dažnai negrįždavome, nes kelionė buvo labai brangi. Tad vaikystėje ten vykome tik vieną kartą.
Šiuo klausimu mano gyvenimas sutrūkinėjęs. Pavyzdžiui, mano sūnus visą savo gyvenimą užaugo toje pačioje kaimynystėje ir pažinojo tuos pačius žmones. Kai buvau dvejų, mano tėtis kraustėsi, nes norėjo įgyti daktaro laipsnį, todėl turėjau gyventi pas senelius. Vėliau skridome į Ameriką, kur septynerių teko vykti į Ohają, kol galiausiai atsidūriau Niujorke.
Pats ryškiausias vaikystės Indijoje atsiminimas yra mano močiutės mirtis. Man turėjo būti apie dvejus metus. Stovėjau kažkur pievoje, atėjau iki namų, o ten stovėjo daug suaugusiųjų. Apkrauta gėlėmis močiutė gulėjo ant žemės, ji buvo iš didelės šeimos ir pati turėjo 10 vaikų. Aš pirmą kartą mačiau negyvą žmogų, tačiau nebuvau išsigandęs, nes dar nežinojau, ką tai reiškia. Bet atsimenu to momento įtampą.
Poezija tarp Rytų ir Vakarų
– Pastebėjau, kad jūsų Pulicerį laimėjusioje knygoje „3 Sections“ taip pat nebijoma mirties. Eilėraštyje „This Morning“ (liet. k. „Šį rytą“) subjektas tik ką susapnavęs apokalipsę, vėliau ramiai stebi kaimynų Franko and Louise‘os kelionę pas kardiologą. Koks yra jūsų lyrinis subjektas?
– Manau, kad poetas yra itin sąmoningas žmogus. Iš vienos pusės šis eilėraštis komiškas, bet jame yra ir tamsesnių vaizdų. Juk tikrai atsikėlus ryte jaudiniesi dėl klimato kaitos, o vėliau įsivaizduoji potvynio užtvindytą pasaulį. Panašiai ir „This Morning“ subjektui, kuriam staiga suskamba durų skambutis ir jis tiesiog grįžta į kasdienį gyvenimą.
Šis eilėraštis parašytas Irako karo kontekste, ką ir reprezentuoja naftos sunkvežimiai. Du seni mano kaimynai – nuolat einantys pas gydytojus Frankas ir Louise‘a – yra mano mirties metafora. Taigi, ir tu kalbi apie lyrinį subjektą, kuris sujungia visus šiuos vaizdus į vieną. Mes visi gyvename tokiame pasaulyje ir nerimaujame dėl klimato, karų ir mirties.
Žurnalistika yra didis menas, tačiau jame negali būti dviprasmybių. O poezija yra vien apie dviprasmybių valdymą.
Žurnalistika yra didis menas, tačiau jame negali būti dviprasmybių. O poezija yra vien apie dviprasmybių valdymą.
– Manau, kad vienas įdomiausių eilėraščių rinkinyje buvo „Three Urdu Poems“ (liet. k. „Trys urdu eilėraščiai“), dedikuotas indų poetams Mirza‘ui Ghalibui ir Mominui Khanui Mominui.
– Tai buvo itin laisvi ir individualizuoti eilėraščių vertimai. Aš esu iš pietų Indijos ir kalbu tos teritorijos kalbomis, tačiau susidomėjęs indų politika išmokau urdų kalbą, kas yra Indijos musulmonų lingua franca. M.Ghalibas ir M.K.Mominas yra du klasikiniai urdų poetai.
Būtent dėl gamtos aprašymų indų tradicija itin artima vakariečių ir, žinoma, kinų bei japonų. Tokios poezijos skambesys itin artimas amerikietiškai arba angliškai ausiai. O indų musulmonų mažyčiai eilėraščiai, kaip ir pats Islamas, unikalūs kaip niekas kitas. Visada maniau, kad ankstesni vertimai nėra geri, kadangi neperteikia šios dvasios ir nusprendžiau tą padaryti pats. Islamo poetai nesidomi vien gamtos aprašymais, jų gamta yra spiritualizuojama. Net ir maištingi Islamo poetai koncentruojasi būtent ties tuo. Tad mane labiausiai domino ne panašumas, o neįtikėtinas skirtingumas nuo vakarietiškos tradicijos. Arčiausiai, ką radau tai viduramžių katalikų mistiko Šv. Kryžiaus Jono tekstus.
– Jau kalbėjome apie tai, kad buvimas emigrantu leido jums pamatyti savo šalį iš visiškai kitos perspektyvos. Kaip matote 2019-ųjų Ameriką?
– Pirmiausia poezija yra būdas pamatyti realybės žiaurumą. Tiek poetai, tiek kiti žmonės per poeziją sukuria prasmę. Amerika dabar socialinėje krizėje, kas kelia grėsmę patiems gyventojams. Tad žmonės vis labiau domisi poezija, nes jie trokšta susigrąžinti savastį. Jiems vis sunkiau rasti santykį vieniems su kitais, o to negalima pasiekti nesijaučiant visavertiška asmenybe. Anksčiau valstijose poetinė kultūra buvo ekspansyvi (angl. k. expansive), o dabar ji tapo gynybiška (angl.k. defensive). Galiausiai poetinė kultūra yra amerikietiškas dalykas, nes nestabiliame šalies pasaulyje svarbu jausti prasmę. Net ir Lietuvoje daug metų gyvavo agrarinė kultūra ir žmonės buvo pripratę prie savo kasdienių darbų, todėl ir prasmės jausmas ateidavo žymiai lengviau. Dabar to nebeturime ir poezija leidžia susigrąžinti šį pasaulį.
Visada buvau vienas tų skeptikų, prieštaraujančių seilėtai retorikai apie poeziją. Tačiau visada nuoširdžiai jaučiau egzistencinį lyrikos poreikį. Man tai aktualu ypač dabar, kadangi jau praradęs daug brangių žmonių vis artėju prie mirties.
– Kas jūsų poezijos adresatas? Gyvenimo meilė, jūsų vidinis vaikas, o galbūt tiesiog tobulasis skaitytojas?
– Manau, kad tobulasis skaitytojas esu aš pats. Jeigu galiu įtikti sau pačiam, galiu ir kitiems. Kalbėjimo intonaciją savo tekstuose kuria tiek poetai, tiek žurnalistai. Mintyse sukūręs rašytojo intelektą kuri ir skaitytoją, tikėdamasis jo supratimo. Ir tik atidavęs tekstą redaktoriui ir jam jį atmetus, mokaisi prisitaikyti. Beje, net ir geriausi kūrėjai turėjo išmokyti kitus perskaityti jų tekstus.
Apie Vilnių
– Kaip jaučiatės atvykęs į Vilnių? Ko tikėjotės?
– Aš nustebęs, kad Vilnius atrodo kaip XIX a. miestas. Tikėjausi kažko daug senesnio, viduramžiško. Čia jaučiuosi lyg Paryžiuje, o pastatai atrodo lyg Viduržemio jūros miestų architektūra. Aš niekada neįsivaizdavau kaip atrodo Rytų Europa, tačiau Vilnius panašus į tipišką Europos miestą. Tai galėtų būti ir Skandinavija, Belgija ar Amsterdamas. Maniau, kad atvažiavęs nesuprasiu į ką žiūriu, bet suprantu.
