Rusijai jau dešimtą mėnesį tęsiant kruviną karą Ukrainoje dėmesio centre atsidūrė ir Rusijos kultūra. Neseniai Ukrainos kultūros ministras Oleksandras Tkačenko prašė Vakarų kol baigsis karas sustabdyti P.Čaikovskio kūrinių atlikimą. Tačiau Lietuvos salėse vis dar galima išgirsti rusų kompozitorių kūrinius, taip pat ir pamatyti „Spragtuką“, kuriam muziką kūrė P.Čaikovskis.
Šį gruodį sukanka 130 m., kai pirmą kartą Sankt Peterburge buvo parodytas baletas „Spragtukas“. Vienas iš žymiausių baletų šiandien neatsiejamas nuo rusų kultūros ir yra pavykusio Rusijos kultūros eksporto pavyzdys. Vis dėlto šio baleto libreto šaknys – vokiečių kultūroje, kurios elementai žymiajame spektaklyje buvo pamesti.
Ir vis dėlto, raudonu švarkeliu su baltais apvadais ir auksinėmis sagomis pasidabinęs riešutų gliaudiklis seniai peržengė scenos ir Rusijos ribas.
„Spragtuką“ siejame su rusų kultūra, bet klausimas – kur jis šiandien populiaresnis – Jungtinėse Amerikos Valstijose ar Rusijoje“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Humanitarinių mokslų fakulteto dekanė germanistė doc. dr. Rūta Eidukevičienė.
Ir iš tiesų – šis baletas nė vienam amerikiečiui tapo nuo Kalėdų neatsiejama tradicija. Spragtukai vienu iš Kalėdų atributų ne tik JAV – ir Lietuvos parduotuvėse įprasta matyti kalėdinių dekoracijų-spragtukų.
Nežinia, kiek namus spragtukais pasipuošusių žmonių žino originialiąją, vokiečių autoriaus Ernsto Theodoro Amadeuso Hoffmanno pasaką „Spragtukas ir pelių karalius“ – ne tokią saldžią, daug sudėtingesnę istoriją apie žymųjį riešutų gliaudytoją.
Tamsusis E.T.A.Hoffmannas
„Spragtukas ir pelių karalius“ pirmą kartą išleistas 1816 m. tuometinėje Prūsijoje. Nors šioje E.T.A.Hoffmanno pasakoje gausu romantizmo laikotarpiui būdingų elementų, visgi, anot germanistės R.Eidukevičienės, šis autorius iš savo amžininkų kai kuo išsiskyrė.
„E.T.A.Hofmannas užima ypatingą vietą vokiečių romantizmo kontekste, nes jį visada domino tamsioji gyvenimo pusė, demoniškos, magiškos jėgos, visa tai, kas susiję su nepažintais, paslaptingais dalykais“, – sako literatūrologė.
Anot pašnekovės, romantizmo epochos kūrėjai žmones skirstė į dvi grupes – tuos, kurie geba „pažvelgti giliau“, ir tuos, kurie materialiuoju, realybės pasauliu. Pastaruosius romantikai vadino filisteriais.
„Kaip ir daugeliui romantikų, E.T.A.Hoffmannui ypač būdinga mintis, kad žmogui, kuris yra pusiau sapno būsenoje atsiveria didesnės matymo ir pažinimo galimybės negu kad žmogui, kuris žvelgia į pasaulį budria sąmone. Manau, kad bendrai vokiečių romantikams yra labai svarbu gebėjimas pažinti, pažvelgti už realybės ribų ir įžvelgti gilesnę reiškinių, dalykų prasmę“, – sako R.Eidukevičienė.
Anot jos, „Spragtukas ir pelių karalius“ – ypač hoffmaniška pasaka, kupina romantizmui būdingų bruožų ir autorių dominančios tamsiosios gyvenimo pusės.
„Spragtukas ir pelių karalius“ trumpai
- Istorija prasideda Kalėdų išvakarėse pasiturinčios Stahlbaumų šeimos namuose. Septynmetė Marija ir jos brolis Fricas bei sesuo Liuyzė iš savo krikštatėvio Droselmejerio gauna daugybę dovanų.
- Mariją sudomina Spragtukas. Nors ši riešutų gliaudyklė visų, tėtis įpareigoja Mariją juo rūpintis. Fricas pabando su Spragtuku sulaužyti kietą riešutą ir žaislui lūžta žandikaulis.
- Naktį žaislai atgija, iš po grindų lentų pradeda lįsti pelės. Prieš jas į kovą kyla Spragtukas, dėl lūžusio žandikaulio aprištas Marijos kaspinu. Marija, pamačiusi, kad Spragtukas tuoj pat bus paimtas į nelaisvę, meta savo šlepetę į pelių karalių, atsitrenkia į stiklines spintos duris ir susižeidžia ranką. Pirmąją kovą prieš peles laimi žaislai.
- Marija pabunda sužalota ranka ir pasakoja tėvams apie nakties nuotykius, tačiau ja niekas netiki. Vaikų krikštatėvis Droselmajeris sutaiso Spragtuko žandikaulį ir sergančiai Marijai ima pasakoti pasaką.
- Droselmajerio sekama istorija paaiškina, kaip pasaulyje atsirado spragtukai ir kodėl jie taip atrodo – didelėmis galvomis, plačiomis burnomis ir vatinėmis barzdomis.
- Šioje pasakoje princesės tėvas įsako meistrui – taip pat vardu Droselmajeris – sukurti spąstus pelėms, kurios suvalgė jo lašinius. Pelių karalienė, įsiutusi dėl spąstuose žuvusių vaikų siekdama keršto užkeri Pirlipatę, kuri ima atrodyti kaip spragtukas.
- Vienintelis būdas ją išgydyti – surasti įpatingą riešutą krakatuką ir jaunuolį, kuris galėtų jį išgliaudyti. Po penkiolikos metų paieškų riešutas randamas pas Droselmajerio pusbrolį, kurio sūnus yra tas jaunuolis, kurio reikia.
- Jaunuolis lengvai jį sulaužia riešutą ir įteikia jį Pirlipatei, kuri jį prarija ir vėl tampa graži. Tačiau ant jaunuolio krinta prakeiksmas, dėl kurio jis pats įgyja spragtuko išvaizdą. Nedėkinga Pirlipatė, pamačiusi, koks bjaurus jis tapo, atsisako už jo tekėti.
- Mariją naktį ima šantažuoti mirusios pelių karalienės septyngalvis sūnus ir siekdamas viską užbaigti Spragtukas pažada jį nužudyti. Spragtukas pažadą išpildo ir kartu su Marija leidžiasi į kelionę per užburtą šalį.
- Kai rytą Marija bando tėvams pasakoti, kas jai nutiko, tačiau ja niekas netiki ir jai uždraudžiama daugiau kalbėti apie savo „sapnus“.
- Marija sau prisiekia, kad jei Spragtukas būtų tikras, ji niekada su juo nepasielgtų taip, kaip pasielgė Pirlipatė ir mylėtų jį, kad ir kaip jis atrodytų.
- Pasigirsta trenksmas, Marija alpsta ir nukrenta nuo kėdės. Netrukus Mama jai praneša, kad atvyko Droselmejerio sūnėnas. Jis jai pasakoja, kad prisiekusi, jog mylės jį nepaisant jo išvaizdos, Marija sulaužė prakeiksmą ir vėl padarė jį žmogumi. Jis prašo jos už jo ištekėti. Ji sutinka, o po metų jis atvyksta jos pasiimti ir išsiveža į lėlių karalystę, kur ji karūnuojama karaliene.
