Dabarties žmonija patiria sunkumų, nes kaip rūšis nebemoka kvėpuoti. Taip teigia žurnalistas Jamesas Nestoras, kurio knyga „Kvėpavimas“ 2020 metais tapo tarptautiniu bestseleriu ir sulaukė garbingų nominacijų įvairiuose knygų sąrašuose. Ką tik ji išleista ir lietuvių kalba – vertė Elena Macevičiūtė ir Eduardas Macevičius, išleido Rašytojų sąjungos leidykla.
Knygos autorius atliko milžinišką tyrimą, kurio metu bandė suprasti, kas nutiko su žmonija, praradusią šį įgimtą gebėjimą – kvėpuoti. Atsakymą jis ieškojo ne pulmonologijos laboratorijose, o senovės kapinynų kasinėjimų vietose, slaptose sovietų įstaigose, chorinio dainavimo mokyklose ir smogo dusinamose didmiesčių gatvėse. J.Nestoras taip pat susitiko su žmonėmis, praktikuojančiais tokias senovines kvėpavimo praktikas kaip pranajama, sudaršano krija ar tummo ir subūrė plaučių specialistus moksliškai ištirti su kvėpavimu ilgus amžius susijusius tikėjimus.
Šis tyrimas – tai ne tik knyga apie kvėpavimą, bet visą žmonija ir kartu atskirą žmogų, jo praeitį ir dabartį, tradicijas ir kasdienybę, evoliuciją ir šiandieną.
Kviečiame skaityti Jameso Nestoro knygos „Kvėpavimas“ ištrauką.
***
Prieš dvylika tūkstančių metų Pietvakarių Azijos ir Derlingojo pusmėnulio Viduržemio jūros rytuose žmonės nustojo rankioti laukines šaknis ir daržoves bei medžioti, kaip jie tai darė šimtus tūkstančių metų. Jie ėmė auginti maistą. Tai buvo pirmosios ūkininkavimo kultūros. Šiose primityviose bendruomenėse žmonės kentėjo nuo paplitusių kreivų dantų ir deformuotų burnų.
Iš pradžių tai visai buvo nebaisu. Vienus žemės ūkio kultūras auginančius žmones kankino veido ir burnos deformacijos, o kiti, gyvenantys vos už kelių šimtų kilometrų, visai to nepatyrė. Kreivi dantys ir su jais susiję kvėpavimo sunkumai atrodė visiškai atsitiktiniai.
Vėliau, maždaug prieš 300 metų, šios ligos paplito žaibo greičiu. Staiga vienu metu jos ėmė kamuoti didžiąją dalį pasaulio gyventojų. Jų burnos sumažėjo, veidai suplokštėjo, o sinusai užsikimšo.
Ankstesni morfologiniai žmogaus galvos pokyčiai, tokie kaip gerklų pažemėjimas, dėl kurio užsikimšo mūsų gerklė, ar smegenų padidėjimas, dėl kurio pailgėjo veidas, buvo nereikšmingi, lyginant su šiuo staigiu poslinkiu. Mūsų protėviai kuo puikiausiai prisitaikė prie šių laipsniškų pasikeitimų.
Tačiau permainos, sukeltos greito žemės ūkio produktų industrializavimo, buvo labai žalingos. Vos per kelias kartas valgydami šį maistą šiuolaikiniai žmonės tapo tie, kurie kvėpuoja blogiausiai Homo istorijoje ir visoje gyvūnų karalystėje.
Jei noriu suprasti, kaip ir kodėl įvyko tokia staigi ir dramatiška mūsų permaina, turiu ištrūkti iš laboratorijų ir vykti į lauko tyrimus.
Man buvo labai sunku tai suprasti, kai pirmą kartą su tuo susidūriau prieš daug metų. Kodėl niekas apie tai nepasakojo mokykloje? Kodėl tiek daug miego specialistų, dantų gydytojų ir pulmonologų, iš kurių ėmiau interviu, nežino šios istorijos?
Vėliau supratau, kad tai vyksta dėl to, jog šie tyrimai vykdomi ne medicinos salėse. Jie atliekami senovės laidojimo vietose. Ten dirbantys antropologai sakė, kad jei noriu suprasti, kaip ir kodėl įvyko tokia staigi ir dramatiška mūsų permaina, turiu ištrūkti iš laboratorijų ir vykti į lauko tyrimus. Man reikėjo pamatyti kai kuriuos šiuolaikinio sugadinto žmogaus nulinius pacientus, tą lemtingą tašką, kai masiškai subyrėjo žemės ūkio produktais maitinami mūsų veidai. Norėjau paimti į rankas senas kaukoles ir kuo daugiau jų.
Kol kas nebuvau supažindintas su Marianna Evans, taigi nežinojau, kad yra Mortono kolekcija. Todėl paskambinau keliems draugams. Vienas jų patarė, kad didžiausia tikimybė užtikti šimtmečių senumo kaukolių lobį – nuskristi į Paryžių ir laukti šalia eilės šiukšliadėžių Bonaparto gatvėje. Mano vedliai pasirodys ten antradienį septintą valandą vakaro.
„Eisime čia“, – pasakė vedlys. Surūdijusio plieno durys dejavo ir girgždėjo, o gatvės žibinto šviesos spindulėlis vis plonėjo, kol galiausiai visiškai išnyko palikdamas tik silpstančius aidus. Vienas iš vadovų, paskui kuriuos ėjau, įjungė galingą galvinę lempą, du kiti susiveržė kuprinių diržus ir nusileido žemyn pirmaisiais spiralinių laiptų, vedančių į juodžiausią tamsą, laipteliais.
Mirusieji buvo laiptų apačioje. Šeši milijonai jų išmėtyti po visą salių, gardų, olų, juodų upių ir milijardierių žaidimo kambarių labirintą. Čia buvo Charles’io Perrault, Miegančiosios gražuolės ir Pelenės autoriaus, kaukolė. Kiek giliau Antoine’o Lavoisier, šiuolaikinės chemijos tėvo, šlaunikaulis ir Jeano-Paulio Marato, nužudyto Prancūzijos revoliucijos lyderio ir Jacques’o-Louis Davido niūriausio paveikslo herojaus, šonkauliai. Visos šios kaukolės, kaulai ir daugybė kitų, kartais net tūkstančio metų senumo, gulėjo ir dulkėjo čia po Liuksemburgo sodu Kairiojo kranto širdyje.
Ekspedicijai vadovavo ką tik ketvirtą dešimtį pradėjusi moteris tamsiai raudonos spalvos karčiais, susisupusi į išblukusią maskavimo striukę. Paskui ją ėjo kita moteris raudonu kelnių kostiumu ir fluorescenciniu mėlynu apsiaustu. Jos avėjo purvabridžiais batais ligi kelių ir nešėsi prikimštus daiktamaišius, todėl atrodė tarsi kandidatės į perfilmuojamo vien moteriško Vaiduoklių medžiotojų (1984 m. amerikiečių fantastinė kino komedija (rež. Ivanas Reitmanas) (vert. past.). varianto aktores. Nežinojau jų tikrų vardų ir gavau patarimą to neklausti. Kaip vėliau sužinojau, šios vedlės norėjo likti anonimiškos.
Laiptų apačioje prasidėjo tunelis nelygiomis kalkakmenio sienomis. Einant vis giliau, tunelis siaurėjo, o sienos galiausiai suformavo šešiakampį – siaurą apačioje kojoms, platesnį ties pečiais ir vėl siaurėjantį viršuje. Tunelis buvo taip įrengtas siekiant efektyvumo, kad leistų senovės kalkakmenio kalnakasiams eiti vienam paskui kitą kuo mažesnėje erdvėje. Tai davė keistą rezultatą – takas buvo karsto formos. Kaip tik tinkamos, nes mes tik ką įžengėme į didžiausią Žemėje kapinyną.
Mirusieji buvo laiptų apačioje. Šeši milijonai jų išmėtyti po visą salių, gardų, olų, juodų upių ir milijardierių žaidimo kambarių labirintą.
Tūkstančius metų paryžiečiai laidojo savo mirusiuosius miesto centre, daugiausia tame žemės sklypelyje, kuris žinomas kaip Nekaltųjų kapinės. Šimtmečius naudotos, šios kapinės tapo per mažos, mirusiuosius krovė sandėliuose vieną ant kito. Sandėliai taip pat greitai buvo perkimšti, kol sienos sugriuvo ir pusiau suirę kūnai išdriko į gatves. Neturėdama kur dėti mirusiųjų, Paryžiaus valdžia liepė kalkakmenio kasėjams sukrauti juos į vagonėlius ir suvežti į Paryžiaus karjerus. Kai buvo iškasti nauji kalkakmenio karjerai Triumfo arkos ir Luvro bei kitų pastatų statybai, dar daugiau kūnų pateko į požemius. XX a. pradžioje jau buvo daugiau kaip 170 karjerų tunelių, užpildytų daugybe griaučių.
Paryžiaus miestas rengė sankcionuotas ekskursijas į karjerus, vadinamus Paryžiaus katakombomis, bet šios pasiekdavo tik nedidelę jų dalį. Atėjau apžiūrėti likusių 99 proc., kur nebuvo turistų, memorialinių lentų, virvių, šviesų ir taisyklių. Kur viskas buvo leidžiama.
Grupės, vadinamos katafilais, tyrinėjo žemutines šios vietos dalis nuo to laiko, kai 1955 m. įėjimas į karjerus paskelbtas nelegaliu. Jos rado kelius ten patekti per Bonaparto gatvės audrų kanalizaciją, šulinius ir slaptas duris. Kai kurie katafilai kalkakmenio sienose surentė privačių klubų pastatus, kiti kas savaitę organizavo požeminių šokių renginius. Sklandė gandai, kad prancūzų milijardierius apačioje išskaptavo nuosavus prabangius apartamentus ir rengė privačius vakarėlius, kurių svečiai išdarinėdavo dievažin ką. Katafilai visą laiką darė naujus atradimus.
Mano vadovė, moteris tamsiai raudonais plaukais, kurią pavadinau Raudonąja, penkiolika metų braižė šių purvinų tunelių žemėlapius. Ją žavėjo šios vietos istorija ir legendos. Jau anksčiau ji papasakojo, kad atrado naują kaulų laidojimo konteinerį už valandos kelio nuo čia siaurojoje olos dalyje, į kurią reikia šliaužti. Jis buvo pilnas kelių tūkstančių choleros epidemijos, nusiaubusios Paryžių 1832 m., aukų. Tai tas laikas Vakarų istorijoje, kai maža burna, kreivi dantys ir užkimšti kvėpavimo takai tapo norma didžiojoje industrializuotos Europos dalyje. Tų kaukolių aš ir ieškojau.
Paryžiaus miestas rengė sankcionuotas ekskursijas į karjerus, vadinamus Paryžiaus katakombomis, bet šios pasiekdavo tik nedidelę jų dalį.
Ėjome per sales, bridome per stovinčio vandens balas, šliaužėme keturpėsti vienas paskui kitą kaip žmogiškas šimtakojis per išdidintą graužiko olą, kol pasiekėme šūsnis vyno butelių, cigarečių pakelių ir sulamdytų alaus skardinių. Sienas dengė dešimtmečių grafičių sluoksniai: poriniai mylimųjų inicialai, karikatūriniai peniai ir būtini 666. Už kelių metrų buvo sukrauta kažkas panašaus į prakuras. Bet tai ne prakuros ir netgi ne medis. Tai kaugės šlaunikaulių, žastikaulių, krūtinkaulių, šonkaulių ir šeivikaulių. Visi kaulai buvo žmonių. Tai buvo kelias į slaptąjį kaulų konteinerį.
Maždaug apie 1500 metus žemdirbystė, prasidėjusi Pietvakarių Azijoje ir Derlingajame pusmėnulyje prieš tūkstančius metų, paplito pasaulyje. Žmonių populiacija išaugo ligi pusės milijardo, 100 kartų daugiau negu žemdirbystės eros pradžioje. Gyvenimas, bent jau miesto gyventojų, buvo apgailėtinas: upės žmonių atliekų tekėjo miesto gatvėmis. Ore tvyrojo anglies dūmų tvaikas, o artimiausias upes ir ežerus tvindė kraujas, riebalai, plaukai ir pramoninių nuotekų rūgštys. Nuolat grėsė užkratai, ligos ir maras.
Šiose visuomenėse pirmą kartą istorijoje žmonės galėjo visą gyvenimą nevalgyti nieko kito, tik apdorotą maistą – nieko šviežio, žalio ir natūralaus. Daugybė taip ir gyveno. Per kitus šimtmečius maistas darėsi vis rafinuotesnis. Malimo technologijos pažanga pašalino ryžių gemalus ir sėlenas ir paliko tik krakmolingas baltas sėklas. Volai malūnuose atskirdavo gemalus ir sėlenas nuo kviečių ir likdavo tik minkšti, balti miltai. Mėsa, vaisiai ir daržovės buvo konservuojami ir išpilstomi į butelius. Visa tai pailgindavo maisto galiojimo laiką ir darė juos prieinamesnius liaudžiai. Bet jie taip pat maistą sutrindavo ir suminkštindavo. Cukrus, kitados buvęs vertinga prekė turtuoliams, atpigo ir plačiai paplito.
Šiuose naujuose smarkiai apdorotuose produktuose trūko skaidulų, mineralų, vitaminų, aminorūgščių ir kitų maisto medžiagų. Todėl miesto gyventojai vis labiau sirgo ir mažėjo. XV–II a. ketvirtajame dešimtmetyje prieš industrializacijos pradžią vidutinio brito ūgis buvo 1,74 m. Po šimtmečio gyventojų ūgis sumažėjo beveik 6 cm iki 1,68 m.
Žmogaus veidas taip pat pradėjo sparčiai blogėti. Burna susitraukė, o veido kaulai sumenko. Pramonės amžiuje nesuvaldomai išplito dantų ligos, o kreivų dantų ir žandikaulių padidėjo dešimtimis kartų. Mūsų burna taip sukrito, viskas joje susigrūdo, kad tapo įprasta visai šalinti dantis.
Dikenso gatvės vaikėzo kreivas šypsnys bjaurojo ne tik kelių liūdnų ir nuskurusių našlaičių veidus, bet taip pat ir aukštesniųjų klasių atstovus. „Kuo geresnė mokykla, tuo blogesni dantys“, – sakė Viktorijos laikų dantų gydytojas. Kvėpavimo sutrikimai išplito žaibiškai.
Jei kuris nors iš mūsų staiga čia įstrigtų, susilaužytų koją, supanikuotų ar pasiklystų, būtų didelė tikimybė, kad niekada iš čia negrįžtume.
Karjeruose Raudonoji vedė mane pro siaurą landą į kaulų konteinerį tarp uolų, kaulų ir sudužusių butelių. Ji pasakojo, kad choleros epidemija XIX a. pradžioje nužudė beveik 20 000 žmonių. Valdžia neturėjo kur laidoti mirusiųjų, todėl iškasė didelę duobę Monparnaso kapinėse ir palaidojo juos po negesintomis kalkėmis, kad šios suardytų kūnus. Kaulų konteineris buvo šios duobės dugne.
Pašliaužę kokį dešimt minučių, pasiekėme jį – kambarį, iš visų pusių apsuptą krūvomis kaulų ir kaukolių. Tikėjausi, kad ši vieta bus panaši į šiurpią siaubo filmų erdvę, bet to visai neradau. Priešingai, įėjęs čia ir pasijutęs senovės gyvenimo liekanų apsuptyje, jutau tik sunkią ramybę, kuri būna, kai išblėsta aidas garso, sukelto į gilų šulinį įmesto akmens.
Raudonoji ir katafilai įstatė žvakes į kaukoles ir išsitraukė alaus skardines bei užkandžius iš savo krepšių. Sukiojausi ir rangiausi giliau į prarają vilkdamas kūną grindimis, kol pajutau, kad krūtinė suspausta tarp dviejų didžiulių riedulių. Tą akimirką svarsčiau, kad jei kuris nors iš mūsų staiga čia įstrigtų, susilaužytų koją, supanikuotų ar pasiklystų, būtų didelė tikimybė, kad niekada iš čia negrįžtume. Mūsų kaukolės papildytų daugybę kitų, sukrautų palei sienas, ir taptų katafilų žvakidėmis ateities pasaulyje.
Pirmyn ir vidun, dar vienas krustelėjimas ir trūktelėjimas, ir aš atsidūriau pačioje tirštynėje tarp šimtų kaukolių, sukrautų visomis kryptimis. Šie žmonės buvo miesto gyventojai, tad tikriausiai maitinosi tais pačiais perdirbtais pramoniniais maisto produktais. Mano akimis žiūrint, visos tos kaukolės buvo perkreiptos į vieną pusę, per trumpos, V formos arkomis ir kažkokios sunykusios. Kurį laiką nardžiau po jas, žiūrinėjau, liečiau ir lyginau. Pripažįstu, buvau visiškas griaučių tyrimo naujokas, o kai kurie žandikauliai ir kiti kauleliai tikriausiai buvo supainioti. Nepaisant to, šių egzempliorių forma ir simetrija labai skyrėsi nuo dešimčių medžiotojų rinkėjų ir kitų senovės čiabuvių kaulų, kuriuos mačiau knygose ir tinklo svetainėse prieš čia atvykdamas.
Tai buvo šiuolaikinės pramoninio žmogaus burnos nuliniai pacientai. Voulezvous manger quelque chose? – paklausė Raudonoji, o jos žodžiai aidu atsimušė į plikas sienas. Išsirangiau atgal iš ropojimo erdvės ir prisijungiau prie grupės. Jie rūkė ir pasikeisdami gurkšnojo araką iš butelio, mirgančioje žvakių šviesoje siuntė užkandžius ratu. Raudonoji išsitraukė gabalą minkštos baltos duonos ir riekę sūrio, įvyniotą į plastiką, ir padavė man. Kol visos to amžių senumo akiduobės žvelgė į mane, atsikandau ir sukramčiau jį savo kreiva burna kelis kartus.
