Jei ne institucijos uždarymas amžiaus viduryje, kaip knygos pabaigoje samprotauja Eglė Sakalauskaitė-Juodeikienė, būtų buvę galima tikėtis „[n]ervų ligų klinikos įsteigimo ir neurologijos gimimo Vilniuje dar anksčiau, nei tai įvyko Vakarų Europoje“ (p. 286).
Todėl autorės keliamas nervų ligų sampratos ir ryšio su epistemologinėmis sistemomis klausimas yra esminis, o kartu leidžiantis visą knygą susieti ir su platesne mokslo idėjų istorija.
Viršelyje monografija pristatyta kaip medicinos istorija, bet atsivertus įvadą ir turinį, matyti keliamas platesnio pobūdžio tikslas: „Išnagrinėti, kaip pagrindinės medicinos sistemos paveikė nervų ligų kilmės ir išsivystymo sampratą, nervų ligų diagnostiką ir gydymą Vilniuje“ (p. 16). Iki XIX a. vidurio nebuvo psichologijos ir neurologijos kaip atskirų disciplinų, kaip ir ankstesniais laikais medicina šalia kūno stengėsi išgydyti sielą. Todėl autorės keliamas nervų ligų sampratos ir ryšio su epistemologinėmis sistemomis klausimas yra esminis, o kartu leidžiantis visą knygą susieti ir su platesne mokslo idėjų istorija.
Tyrime dominuoja elitistinis žvilgsnis į XIX a. mediciną, visų pirma sąlygotas šaltinių. Nors gausiai naudojami išlikę to meto medikų atsiminimai, Vilniaus medicinos draugijos protokolai, tačiau šį darbą būtų galima pavadinti disertacija apie disertacijas, mat čia daugiausia analizuojami Vilniaus universiteto medikų apginti darbai daktaro laipsniui gauti. Ligos pažįstamos iš to, kaip jas suprato aukščiausias tuometinis lenkakalbis Rusijos imperijos mokslo elitas. Autorė, žinoma, įvertina savo tyrimo ribas ir pabrėžia, kad apie eilinio gyventojo gydymą ir ligų aiškinimo būdus daug ko pasakyti negalima. Be to, knygoje stengiamasi pateikti kiek įmanoma platesnį kontekstą. Šį tą pasako ir tai, kad monografijos literatūros sąraše (iš 274 pozicijų) sutinkame net 8 kalbų publikacijas, iš kurių bent 46 % yra anglų kalba, 24 % – lietuvių, 16 % – lotynų. Būtent anglakalbiai XIX a. medicinos istorijos tyrimai sudaro šio tyrimo istoriografijos epicentrą ir todėl Vilnių pamatome Vakarų ar net pasaulio nervų ligų ir apskritai medicinos mokslo kontekste. Taip pabrėžiama knygoje akcentuota Universiteto kaip „valstybės valstybėje“ idėja – nuo miesto ir politinių peripetijų šiek tiek izoliuotas mokslininkas jau gyveno globalioje akademikų visuomenėje.
Kartais knygos vaizdinė pusė daro didesnį įspūdį nei tekstinis turinys.
Tai nėra visai tipinė disertacijos pagrindu išleista istorinė monografija. Itin daug dėmesio skirta knygos dizainui: viršelyje puikuojasi stilizuotas nervo piešinio fragmentas iš XVII a. Andrejaus Vesalijaus veikalo, knygoje yra net 40 iliustracijų (nuo žymiausių medikų portretų iki išskirtinių auglių ar žmogaus anatomijos piešinių), bent 13 lentelių, padedančių geriau suprasti konkrečias teorijas, gydymo metodus. Kartais knygos vaizdinė pusė daro didesnį įspūdį nei tekstinis turinys.
Knyga sudaryta iš įvado, penkių dėstymo dalių ir išvadų. Įvadas šiek tiek chaotiškas: šalia tradicinių tikslo, uždavinių, šaltinių, istoriografijos apžvalgų, įvadas dar skirtas patraukti potencialų skaitytoją, apibrėžti asmeninį autorės santykį su knyga ir pateikti išsamią neurologijos mokslo ir Vilniaus universiteto istorinę santrauką. Pirmoji dalis skirta teoriniams medicinos mokslo Vilniuje kontekstams – šešioms pagrindinėms medicinos sistemoms. Antroji, trumpiausia, dalis skirta Jano Sniadeckio teorijai, menkai susieta su likusia knyga, tai šiek tiek neišplėtotas, bet įdomus įtakingo žmogaus idėjų apie sielą intarpas. Trečioji ir ketvirtoji dalys, apimtimi didžiausios ir glaudžiausiai susijusios su neurologija, – jose aprašomos pagrindinės XIX a. pirmos pusės nervų ligos Vilniuje, rekonstruojami gydymo metodai. Paskutinė knygos dalis skirta kaltūnui, kuris it lakmuso popierėlis atskleidžia, kad tik „XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje [užgimė] tikroji mokslinė medicina“ (p. 276).
Michelis Foucault, analizuodamas Apšvietos amžiaus beprotybės sampratą bei jos kaitą ir aiškindamas psichines ligas, daugiausia dėmesio skyrė vadinamajai humoralistinei keturių organizmo skysčių teorijai, kuri buvo neatskiriama nuo keturių charakterio tipų ir žmogaus kūno kaip mikrokosmoso idėjų. Sakalauskaitės-Juodeikienės knygoje neginčijamas šios teorijos pirmumas, jos atspindžiai matomi absoliučioje daugumoje ligų aiškinimų. Tačiau aprašomos ir penkios kitos teorijos, galinčios padėti susidaryti gerokai spalvingesnį ir įdomesnį XIX a. pirmos pusės medicinos vaizdą. Knygoje aprašomos solidizmo ir organologijos doktrinos pasirodo kaip labiau materialistinės medicinos teorijos, nutolstančios nuo idealistinės kūno skysčių, susipynusių su pasaulio skysčiais ir dangaus kūnais, idėjos; jų plėtojimas, panašu, atvėrė kelią smegenų anatomijos tyrimams. Priešingai, vadinamojo braunizmo požiūris ir vitalinio magnetizmo doktrina monografijoje pristatomos kaip tam tikros trumpą laiką buvusios madingos pseudomokslinės teorijos, didesnės įtakos turėjusios tik išbaigtų sistemų medicinoje raidai, bet ligų gydymui daugiau kenkusios. Tik XIX a. antroje pusėje „magnetizmas nulėmė [...] psichoterapijos mokslo [...] vystymąsi“ (p. 95). Tuo tarpu paskutinioji, vadinamoji vitalizmo teorija, skelbianti, kad pats žmogaus organizmas, padedamas gamtos, turėtų susidoroti su visomis ligomis, tam tikromis formomis išliko iki šių dienų. Nors visos šios teorijos pristatytos gana lakoniškai ir daugiausiai dėmesio skirta jų praktiniam taikymui, toks XIX a. mokslo pjūvis atskleidžia, kad perėjimas iš ikimodernios epistemos į mokslinę vyko palaipsniui: jau tuomet taikyti ne tik gydymo principai, bet jau buvo prasidėjęs ryškus medicinos poslinkis į materializmą ir pozityvizmą. Antra vertus, kaip tik XIX a. sutinkame visą puokštę netradicinėje medicinoje ir šiandien taikomų teorijų, tad aprašyta epocha teorijų pliuralizmu ir tam tikru reliatyvizmu panaši į šiandieninę.
Knygos skaitytoją galbūt sužavės įvairios egzotiškos įdomybės ir margumynai iš XIX a. Vilniaus, aptinkami ligų gydymo aprašymuose.
Knygos skaitytoją galbūt sužavės įvairios egzotiškos įdomybės ir margumynai iš XIX a. Vilniaus, aptinkami ligų gydymo aprašymuose. Tuo metu vis dar nebuvo bakteriologijos ir virusologijos, todėl dažnai komiški pasirodo ligų priežasčių aiškinimai, pavyzdžiui, kad encefalitu galima susirgti persikaitinus saulėje ir nesaikingai mokantis, prie apopleksijos gali prisidėti orų kaita, aštrūs kvapai, emocingumas, o stuburo ligos atsiranda nuo per dažnų lytinių santykių. Šį paveikslą papildo ir kai kurie gydymo būdai – nekonkretizuotas moralinis, vitalinio magnetizmo teorija grįstas gydymas metalinėmis plokštelėmis. Tiesa, tikriausiai tik gydytojas neurologas sugebėtų tinkamai įvertinti visą to meto terapijos veiksmingumą ir komizmą. Šiurpiausia ir neįprasčiausia knygos dalis yra apie operacinį gydymą, kur net ir sėkmingi operacijų atvejai dėl vaizdingų aprašymų primena siaubo istorijas ir siūlo pasidžiaugti, jog šiais laikais medicina toli pažengė. Svarbiausiu įdomybės skyreliu galima laikyti išsamų Plica polonica (kaltūno) pristatymą. Aprašytas laikotarpis yra paskutinė epocha, kaltūną (šiandien paprasčiausiai siejamą su higienos stoka) laikiusi pačia tikriausia nervine ar net viso organizmo liga. Kitais atžvilgiais itin progresyvus gydytojas Josephas Frankas rašė, kad tai „nacionalinė rykštė: lėtinių užsikrėtimų ir vietinių sąlygų rezultatas“ (p. 263).
Išsamesnio Vilniaus ligoninių, klinikų ir nervų ligomis sergančių pacientų paveikslo pasigestų kasdienybės istorijos tyrėjas, nors jį, žinoma, maloniai nuteiktų prieduose pateiktos visų būdingiausių gydymo metodų ir vartotų vaistų lentelės.
Aptariama monografija nėra tobula. Nors čia ir gausu kontekstų, tačiau aprašomas laikotarpis tarytum prasideda in medias res, nėra iki galo aišku, kas ir kaip užsiėmė gydymu LDK iki VU medicinos fakulteto sukūrimo, kuo Vilnius medicinos požiūriu skyrėsi nuo didžiausių Rusijos imperijos miestų, problemiškas lieka ir santykis tarp XIX a. pradžios ir pabaigos, kai įvyko milžiniška mokslo revoliucija. Tai tikriausiai nėra šio darbo problema, o apskritai šiek tiek skurdus Lietuvos mokslo istorijos ištirtumo (ar pristatymo visuomenei) lygis. Kiek nusivilti galėtų knygą atsivertęs kultūrologas ar filosofas – iš jos nėra iki galo aišku, kaip šioje epochoje buvo suprantama liga, kaip liga buvo atskiriama nuo simptomo, kiek ligų aiškinimui įtakos turėjo krikščionybė, vyraujančios moralės normos, kaip aprašytos teorijos buvo suderinamos tarpusavyje ir kokį vaidmenį gydyme turėjo tuo metu paplitusi sielos idėja. Išsamesnio Vilniaus ligoninių, klinikų ir nervų ligomis sergančių pacientų paveikslo pasigestų kasdienybės istorijos tyrėjas, nors jį, žinoma, maloniai nuteiktų prieduose pateiktos visų būdingiausių gydymo metodų ir vartotų vaistų lentelės. Pedantiškam istorikui užkliūtų ir dažnai jaučiamas mokslinio progresyvizmo balsas, ypač išryškėjantis dėl dažno retrospektyviosios diagnostikos taikymo ir kito pobūdžio lyginimų su dabartimi. Vietomis jaučiamas ir šiek tiek neišplėtotas novatoriškų temų pristatymas, ypač teorijas siejant su gydymo praktikomis, be to, akademikui tikrai nepatogus pasirodys sprendimas visas aiškinamąsias išnašas nukelti į knygos pabaigą. Šiek tiek apsigautų ir naivus skaitytojas, patikėjęs knygos pavadinimu – čia menkai tenagrinėjami psichinio pamišimo gydymo atvejai, dažniau susitelkiama į neurofiziologinius sutrikimus. O apie mėnulio ciklų įtaką nervų ligoms užsimenama vos keliose pastraipose.
Autorę galima pagirti – gydytoja neurologė, pasirinkusi istorijos temą (tiesa, anksčiau publikavusi net du romanus), sugebėjo atskleisti menkai pažįstamą mokslo istorijos tarpsnį ir parodyti, kad neįprasta tarpdisciplininė medicinos ir istorijos monografija gali būti parašyta vaizdinga ir gan įtraukiančia kalba, su taikliai parinktomis citatomis ir nestokoti moksliškumo, istoriškumo. Tai nėra visai naują tyrinėjimų sritį atverianti studija, bet joje pristatyti istoriografiniai kontekstai, nenaudoti šaltiniai, teorinės sistemos ir specifinis mediko žvilgsnis, dabartiniame Vilniaus jubiliejaus kontekste, galbūt taps reikalingu impulsu tyrinėti ir kitus menkai pažintus miesto fenomenus.
