Ant šiemet pasirodžiusios Tomo Kačerausko knygos „Karo laiškai“ viršelio nurodyta, kad tai pirmoji dalis. Autorius tvirtina suplanavęs istorinio romano trilogiją: „Jau turiu parašęs pusę antros dalies, o trilogija apims nedidelę dalį ilgo karo su Maskvos Didžiąja Kunigaikštyste, maždaug 1654–1655 m. laikotarpį, kai buvo paimtas Vilnius. Ir tuo turėtų užsibaigti. Žinoma, skamba labai grėsmingai ir dramatiškai.“
Rašytojas sako šį istorijos etapą pasirinkęs dėl sudėtingumo ir kompleksiškumo: „Iš pirmo žvilgsnio šis laikas gali atrodyti neherojiškas ir nesėkmingas Lietuvai. Nusprendžiau parinkti vieną sudėtingiausių mūsų istorijos epizodų ir parodyti, kad vis dėlto įmanoma įveikti pačias sunkiausias kliūtis. Ir susigrąžinti beveik viską, kas buvo prarasta. Romane yra keli laiko klodai. Veikia škotų kilmės pasakotojas Aleksandras Duckas.
Šia prasme tai knyga knygoje – perteikiu, kaip mano pasakotojas visus tuos įvykius atpasakoja. Tiesa, jis pats yra tik kai kurių įvykių liudininkas, o apie kitus renka medžiagą, apklausia žmones ir tokiu būdu kuria istorinį naratyvą. Norėjau parodyti tą ypač kritinį karų, visuotinio siaubimo, žudymo ir kitų baisybių metą, kurį Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sėkmingai išgyveno.“
Vos pasirodžiusi knyga tapo ypač aktuali ir tuo, kad joje vaizduojami karai visai naujai suskamba Rusijos karo Ukrainoje požiūriu. Vis dėlto kūrinį filosofijos profesorius pradėjo rašyti gerokai anksčiau, nei jame perteikiamų įvykių galimybė priartėjo prie dabartinės Lietuvos sienų:
„Pats romanas iš tiesų buvo sumanytas prieš Ukrainos ir Rusijos karo pirmąjį etapą, dar prieš 2014 metus. Karo tematika išplaukė iš kitos knygos, tiesa, filosofinės „Tikrovė ir kūryba“ (2008). Joje gana daug kalbėjau apie karą, bet metaforine prasme. Čia nagrinėjau ir karo teoretiko Carlo Schmitto darbus. Tačiau ši tematika išaugo į kitą etapą. Kadangi pirmoji knyga buvo romanas „Arkada“, pagalvodavau, kad reikia tęsti grožinės kūrybos įdirbį.“
Pašnekovas praskleidžia savo kūrybos virtuvę: „Dirbdamas prie šio romano susidūriau su daugybe problemų. Pirmiausia reikėjo spręsti, ką daryti su visa surinkta medžiaga. Jos netrūko, nes XVII a. viduriui nušviesti istorinių šaltinių yra gana daug. Tačiau kol neturėjau rakto į šią medžiagą, tol negalėjau pasistūmėti. Taigi faktas, kad romanas pasirodė tik dabar, nėra susijęs tinkamo momento laukimu, o veikiau su užsitęsusiomis rakto paieškomis.
Pradėjau 2013 m., bet parašęs du lankus, t.y. du skyrius, labai nusivyliau savo darbu ir padėjau jį į šalį. Jaučiausi nepatenkintas, privalėjau sugalvoti ką nors kito, kad galėčiau toliau tęsti. Per tą laiką parašiau kitas knygas. Viena jų – „Kūrybos visuomenė“ – tapo bene žinomiausia mano knyga, yra išversta į kelias užsienio kalbas. Taip pat parašiau net 3 knygas su profesoriumi Algiu Mickūnu. Tik tada grįžau prie romano.“
Tomas neslepia, kad rasti tinkamą prieigą padėjo giminės istorija: „Tuo metu pradėjau įrašinėti pokalbius su tėvu ir kaupti kitą medžiagą, susijusią su šeimos ištakomis. Taip pat pradėjau domėtis mitologija – pasakomis, padavimais, kurie vienaip ar kitaip buvo susiję su karo tematika.
Visa tai dėjau į aplanką. Kitaip tariant, pradėjau ieškoti prieigos nuo kito galo. Rinkau įvairius fragmentus, kuriuos tikėjausi įpinti į kuriamą naratyvą. Vėliau ta pagalbinė medžiaga – mano šeimos, giminės, tautos istorija – tapo romano dalimi. Galima sakyti, asmeninė medžiaga padėjo išjudėti iš sustingimo ir pasistūmėti rašant istorinį romaną. Knygoje mano herojus ieško tapatumo, o tą darydamas padeda ir man jį atrasti.“
Postūmį suteikė ir pasivažinėjimai dviračiu po Vilniaus apylinkes: „Vieną vasarą turėjau reikalų Vilniuje, tad, šeimą palikęs Palangoje, kartą važinėjausi dviračiu kairiojo Neries kranto trasa. Ten mačiau įvairius pilkapius, stenduose skaičiau pasakojimus, taip kilo mintis apie Upės dvarą.
Viename iš susitikimų su skaitytojais buvau paklaustas, ar buvo toks Upės dvaras. Ir taip, ir ne. Viena vertus, galėjo būti. Nes toks pat, kaip ir visi kiti, kita vertus, jis – vaizduotės vaisius. Tokio Upės dvaro istoriškai nebuvo, tačiau romane jį aprašau ir jame įkurdinu savo veikėją.“
Pasak autoriaus, galutinis knygos variantas beveik neprimena pirminio: „Svarbu pabrėžti, kad neliko nė sakinio iš pirmųjų dviejų anksčiau parašytų skyrių. Išskyrus vieną epizodą – įžangą, ją palikau originalią, tik šiek tiek papildžiau. Tai neva vertėjo laiškas, kuriame pasakojama, kaip mudu su tėvuku savo Biržų sodyboje bergždžiai ieškojome vienos labai senos knygos.
Taip buvo iš tikrųjų. Tėvukas sakė, kad palėpėj Stalino laikais buvo paslėpta dar XVIII a. lietuviškai parašyta knyga. Romano įvade kiek kitaip pasakoju šią istoriją – mes atradom tą knygą ir būtent ji yra visas tolesnis pasakojimas.“
Įdomus sutapimas, kad „Karo laiškus“ pasiėmiau skaityti į savo tėvų sodybą Biržų rajone. Ir manęs vis neapleido jausmas, kad rašytojas žaidžia su skaitytoju. Istorija maišosi su fikcija. Audžiamas net kelių lygmenų pasakojimas. Vertėjas, vertėjo laiškas, pati knyga, pamažu tampanti vertėjo metapastanga išversti istorinius tekstus bei įvykius. Į rankas paėmęs tokį kūrinį norom nenorom prisimeni fikcijų meistrą Jorge Luisą Borgesą.
Tuo labiau kad vertimas bei vertėjo veikla neabejotinai taip pat yra raktas ir į paties autoriaus biografiją. Tomas žinomas ir kaip vokiečių filosofo Martino Heideggerio veikalo „Būtis ir laikas“ vertėjas. Teiraujuosi jo, kiek kūrybos teoretikas jame padeda kūrybos praktikui ir kiek trukdo. Nevyniodamas į vatą, jis pripažįsta: „Filosofija ir grožinė kūryba yra du skirtingi registrai. Viena vertus, išprusę skaitytojai vertina filosofines nuorodas grožinėje literatūroje, kitą vertus, jei grožinėje literatūroje pradėčiau filosofuoti, ją išduočiau.
Todėl tenka nuo to atsiriboti. Kaip kūrybingumo teoretikas, tiek sau, tiek kitiems įsipareigoju ką nors parašyti, nes moksliniai ir filosofiniai tekstai nėra tas grynuolis, o labiau teoretizavimas ir kitokio pobūdžio kūryba. Vilniaus Gedimino technikos universitete Kūrybinių industrijų fakultete dėstau kūrybinį rašymą, o tai įpareigoja ir pačiam būti šį tą sukūrus. Kaip galiu mokyti rašyti, jeigu nesu perpratęs šio amato?
Visi šie įsipareigojai slegia ir daugiau trukdo, negu padeda. Turbūt todėl pradėjus teko mesti, nes nebuvau patenkintas tuo, ką darau. Turim daug pavyzdžių, iš kurių galima mokytis. Paminėjai J.L.Borgesą, jis – vienas mano mėgstamiausių rašytojų. Čia dar būtų galima pridurti ir Hermanną Hessę bei Umberto Eco. Kai Tomas Venclova skaitė mano romaną, pirmiausiai paklausė: „Turbūt labai patinka U.Eco?“
Nepasakyčiau, kad jis patinka labiau negu kiti minėti, tačiau, žinoma, mokiausi iš visų jų. Reikia pabrėžti, kad ne bandžiau kaip nors atkartoti, o mokiausi. Ir studentus raginu surasti savo kelią. Kol jo nesurandam, bet koks mėgdžiojimas ar bandymas prilygti kam nors nebus vainikuotas sėkme.“
Viso pokalbio „Knygoje mano herojus ieško tapatumo, o tą darydamas padeda ir man jį atrasti“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Su Vilniaus Gedimino technikos universiteto profesoriumi, rašytoju, filosofu, vertėju Tomu Kačerausku kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.
