– Kodėl reklamų idėjų generuotojas (Tomas Ramanauskas) ir filosofas (Kristupas Sabolius), prieš tai parašęs jau ne vieną knygą, nutarė rašyti kartu?
Kristupas Sabolius: Mus suartino bendra tema ir draugystė. Esame pažįstami nuo neatmenamų laikų. Neformaliame draugiškame santykyje tiesiog diskutuodami ir besikeisdami istorijomis praleidome daug laiko kartu.
Tomas Ramanauskas: Yra temų, kurios mus vienija: menas, mokslas, netgi sportas. Pamatėme, kad paverčiame savo susirašinėjimus gabaliukais įdomios informacijos, kuria apsikeičiame. Čia tas pats, kaip nusiunti draugui gerą nuorodą ir sakai, kad būtinai pažiūrėtų. Taip darėme ir mes. Ar tai negalėtų pavirsti kažkuo prasmingesniu, kažkuo sąlyginai nemadingu, kaip knyga?
K.S.: Dialogas, kuris tęsėsi keletą metų, galbūt net dešimtmetį, išsikristalizavo į idėją.
TR.: Beliko metai, per kuriuos ją įgyvendinome.
– Paminėjote, kad senamadiška rašyti popierinę knygą... Kodėl neišleidote elektroninio knygos varianto?
K.S.: Norėjome pradėti nuo to, ką patys labai mėgstame. Mes – aktyvūs skaitytojai, mėgstame šiukšlinti, mėgstame popierių, prisilietimą prie jo.
T.R.: Mes galvojome, kad būtų prasminga startuoti nuo fiziško būvio. Juolab, kad knygoje abstrakčiau, bet apie tai užsimename: apie tikrumo poreikį, apie norą kojomis atsiremti į žemę, apie tikėjimą, kad vinilas turi daugiau sielos nei mp3 ir t.t. Beje, lietuviai nelabai skaito elektronines knygas.
Mes – aktyvūs skaitytojai, mėgstame šiukšlinti, mėgstame popierių, prisilietimą prie jo.
K.S.: Galbūt tai kada nors atsiras ateityje. Mes galvojame kada nors išleisti elektroninę knygą, nesame prieš. Tačiau apmąstėme kritišką technologijų santykį. Mes jas naudojame, esame jose panirę, bet reikia dažnai pabusti iš tos virtualios būsenos, kurioje esame. Kartais knyga gali būti vienu iš tokių stimulų. Atsitraukimas pasiimti knygą ir ją skaityti yra netgi beveik fizinis veiksmas, kurio mus labai dažnai trūksta.
T.R.: Būtume galbūt išdavę pagrindinę knygos idėją, jei būtume startavę nuo elektroninės knygos. Turime minčių daryti net programėlę knygos pagrindu, bet būtume išdavę save, jei būtume pradėję nuo hiperaktyvaus e-dalyko. Kūrybingumas – didžiulė ir galinga šių dienų tema.
K.S.: Mūsų konceptas, jeigu galima jį taip įvardinti, yra susijęs ne su kažkokia formule, o su aktyviu motyvavimu. Dažnai technologijos konkuruoja su kūrybingumo būsena, nes jos siūlo tau iš karto suvirškintus produktus – kūrybiškai jau apdirbtus. Dėl to galvojame, kad pasimetimas pasirinkimuose dažnai reikalauja kūrybingo atsispyrimo. Kūrybingumą traktuojame kaip kasdienybės išgyvenimo būdą, o ne kažkokią specifinio įkvėpimo ar kūrybinių industrijų menininko veiklos sritį. Tai yra visų mūsų būtinybė.
Dažnai technologijos konkuruoja su kūrybingumo būsena, nes jos siūlo tau iš karto suvirškintus produktus – kūrybiškai jau apdirbtus.
T.R.: Mes kartojame frazę, kad kūrybingumas reikalingas tiems, kas galvoja savo galva. Mūsų knygoje aprašytos istorijos apie sportininkus, kurie naudoja kūrybingumą sporte. Kūrybingumas reikalingas ir moksle, kuris atrodo esąs visiškai antikūrybiškas.
K.S.: Kūrybingumas labai dažnai ištinka atrandant kažkokius neįtikėtinus sprendimus. Formulės nusileidžia iš dangaus dėl to, kad yra peržengiama tam tikra nustatyta doktrina, kaip reikia elgtis. Apie tai yra ne vienas pasakojimas mūsų knygoje: chemijos ar fizikos atradimai įvyko sukryžminus ar perkėlus ir pakeitus būdus, kaip reikia elgtis. Šis neužsidarymas sistemoje – viena iš pagrindinių temų.
– Kristupai, prieš tai buvo „Kinas ir filosofija“, o dabar „Reklama ir filosofija“?
K.S.: Ooo. Jūs siūlote knygos idėjas. Mes jas apsvarstysime.
T.R.: Galbūt būtų dar įdomesnė knyga „Reklama prieš filosofiją“ arba „Filosofija prieš reklamą“. Tačiau „Žmogus, kuris žinojo viską“ nėra filosofo ir reklamisto knyga. Tai yra kūrybingumą naudojančių žmonių patirtys ir santykis su kūrybingumu, kuris galbūt galėtų būti naudingas daugeliui.
K.S.: Mes esame iš skirtingų sričių, bet daug ką matome panašiai, o tuo pačiu ir skirtingai. Tai sukuria mums patiems smagų, poleminį lauką, kuriame galima apie tuos pačius dalykus mąstyti iš įvairių perspektyvų. Dėl to jaučiame labai daug bendrumo.
Mes esame iš skirtingų sričių, bet daug ką matome panašiai, o tuo pačiu ir skirtingai. Tai sukuria mums patiems smagų, poleminį lauką, kuriame galima apie tuos pačius dalykus mąstyti iš įvairių perspektyvų.
– Knygos pristatymo metu Knygų mugėje mėtėtės tokiomis frazėmis, kaip : „Įsikūnijimas į kitą asmenį“, „Įdomu tai, ko nežinai“ ir t.t. Į ką Jūs įsikūnijote rašydami šią knygą?
T.R.: Turbūt į viską žinančius žmones. Iš tiesų mes įsikūnijome, kalbant apie tas roles, pavyzdžiui, aš įsikūnijau, kad esu rašytojas. Parašiau knygą ir dabar techniškai aš esu rašytojas.
K.S.: Iš tiesų tai, kad jau imiesi būti autoriumi – gana aiškus vaidmuo. Tai jau yra įsikūnijimas. Man taip pat įdomu įsikūnyti į tuos herojus, kurios aprašinėju, bent jau iš dalies. Jų panaudojimų būdus, jų metodiką, jų įžvalgas paversti savasties dalimi. Aš tai kultivuoju nuolatos, nes, žinot, yra indėnų genčių, kurios galvoja, kad sprendimo būdas yra įsikūnyti į kokį nors gyvūną. Tai gali būti netgi technika, pavyzdžiui, kovos. Nėra absoliutus įsikūnijimas, kad tampi kažkuo kitu. Tai yra tam tikras pratimas ar būdas kažką išspręsti. Jautiesi panašiai kaip Kung fu kovotojas, kuris priėmė kokią nors tigro pozą ir galbūt gali nugalėti priešininką tą akimirką, nes kitą akimirką reikės jau daryti kažką kitą. Įsikūnijame į daugybę žmonių ir į daugybę personažų.
T.R.: Knygoje yra tarsi taip, kad mes esame žurnalistai ar dar kažkas, kurie prasmingai kalbasi su 98 įdomiais atvejais, žmonėmis, personalijomis. Galime laikyti knygą tuo, kad ji yra kažkas, ką mums papasakojo, ir mes norime papasakoti tai kitiems.
– Jeigu knygoje 98 istorijos ir siekiate įsikūnyti į kiekvieną personažą, tai jau galite parašyti 98 knygas...
K.S.: Galime, bet kam to reikia?
– Tai kodėl pasirinkote rašyti puslapio dyžio istorijas?
T.R.: Mes norėjome parodyti spektrą. Paprastai knygos šia tematika rašomos labai dogmatiškai. Pavyzdžiui, štai 7 būdai.
K.S.: Arba viena idėja iliustruojama daugybe pavyzdžių.
98 istorijų norėjome todėl, kad per daug jautriai sąveikaujame su kūrybingumu, kad naiviai galvotume, jog pasakysime 7 būdus ir visiems jie veiks.
T.R.: Norėjome kitokios knygos, neturinčios centrinės idėjos, ant kurios viską suveri ir kartojiesi, ir kartojiesi. Juk dauguma pseudo bestselerių turi vieną idėją ir ją nuolatos kartoja, o knygos viduryje supranti, kad jos jau užtenka. Mes norėjome parodyti, koks sudėtingas dalykas yra kūrybingumas, kiek daug yra jo atspalvių, kad nėra tik juoda-balta, bet viskas susidėlioja lyg mozaika. 98 istorijų norėjome todėl, kad per daug jautriai sąveikaujame su kūrybingumu, kad naiviai galvotume, jog pasakysime 7 būdus ir visiems jie veiks. Ne, neveiks visiems. Iš 98 istorijų yra daugiau šansų, kad žmonės suras istorijų, kurios juos paveiks asmeniškai.
K.S.: Arba suras 99-ąją istoriją, kuri taps jo. Mes siūlome ne metodiką. Mes siūlome lyg kažkokį kumštelėjimą sau į petį, kad „ne, aš kitaip galvoju“, ir tai būtų teisinga reakcija. Arba iš dviejų istorijų atras trečią ar kitą būdą, kaip tai padaryti. Būtent dėl to mes norėjome pateikti šią įtaką ir sąveiką.
– Taip pat knygos pristatymo metu kalbėjote apie kūrybingumo normas. Kokias normas rašydami ir kurdami naudojate Jūs?
T.R.: Sąmoningai naudojame vieną iš knygoje aprašomų atvejų, kai mes turėjome mirties liniją – deadline‘ą. Mes žinojome, koks tai didžiulis darbas, ir todėl dirbome daug konstruktyviau. Pavyzdžiui, Marco Ricci, kuris kasdien tapė paveikslus. Kasdien arba kas savaitę skiri tam kažkiek laiko... Nebuvo taip, kad sekmadienį parašėme du trečdalius knygos, o po to tik sudėjome taškus.
Mes siūlome ne metodiką. Mes siūlome lyg kažkokį kumštelėjimą sau į petį, kad „ne, aš kitaip galvoju“, ir tai būtų teisinga reakcija.
K.S.: Mes tikime demistifikuotu kūrybingumo modeliu. Dėmesingumas, kartais net ir disciplina, įsižiūrėjimas, kas iš tiesų yra kūrybinga, ir kiti būdai, padedantys eksperimentuoti su savimi, kuriuos visus mėginome taikyti, padeda iššaukti kūrybingumo būseną. Tai galioja mums patiems praktikuojant.
– Kurią knygos istoriją išskirtumėte kaip stipriausią ir artimiausią Jums kiekvienam asmeniškai?
K.S.: Man poveikį daro Carloso Reygadaso pavyzdys, kadangi jis yra scenaristas ir filmų kūrėjas. Pirmiausia jis kuria scenarijus vaizduotėje, kaip tokį aktyvų sapną. Man tai labai įdomus atvejis. Jis mane įkvepia įvairioms veikloms, tame tarpe ir vaizduotės tyrinėjimams. Taip pat ir tam, kaip reikėtų kurti scenarijus.
T.R.: Negaliu rasti vienos, man jos visos patinka. Pavyzdžiui, Fernando Pessoa, dėl kurio pešėmės. Man absoliučiai nuostabi ir pribloškianti istorija, kuri baisiai motyvuoja gyvenime – KLF grupės istorija. Ji darė subversijas meno pasaulyje. Man atrodo, jog jie padarė labai aštrų ėjimą, turėjo tiek vidinės valios, kad sudegino milijoną svarų, norėdami kažką pareikšti. Tai gali būti ir tuštybės, ir labai stiprių įsitikinimų aktas. Mane labai sukrečia apie tai galvojant.
– Tomai, anksčiau teigėte: „Formulės ir postulatai net moksle kelia juoką, viskas greitai paneigiama ir perrašoma. Tvirtinti, kad kažkas žino 22 būdus, kaip tapti kūrybingam, yra šventvagiška ir netikslu“. Kaip tada su Jūsų knyga?
K.S.: Tai nėra būdas, kaip būti kūrybingam.
T.R.: Dar kartą pabrėžiame, kad didelis skirtumas tarp 22 būdų ar net 98-ių būdų. Nerašome, kad yra 98-i būdai, ir štai – pirmas būdas: darai taip. Mes jokiu būdu taip nesakome. Mes sakome, kad taip darė įžymūs ar įdomūs žmonės. Tokią pamoką iš jų galime išmokti. Tačiau gali ją naudoti, gali ne. Nėra taip, kad jei taip nedarysi, tai kūrybingu nebūsi. Visiška nesąmonė.
K.S.: Tai nėra būdai. Tai yra įkvėpimo šaltiniai. Tai yra provokacijos.
T.R.: Būtų tas pats, jei sėdėtumėme bare ir aš tau papasakočiau labai įdomią istoriją, ir ta istorija tave pradėtų persekioti. Galbūt ir po dešimt metų tu kažką padarysi su tuo. Toks knygos tikslas. Mes susėdome ir papasakojome 98-ias istorijas. Galbūt kažkuri palies. Mes niekam nesakėme, kad užsirašyk viską. Kaip tik per savo kūrybingumo mokymus, kuriuos vedame, skatiname neužsirašinėti. Nereikia konspektuoti. Reikia būti ir suprasti.
Būtų tas pats, jei sėdėtumėme bare ir aš tau papasakočiau labai įdomią istoriją, ir ta istorija tave pradėtų persekioti. Galbūt ir po dešimt metų tu kažką padarysi su tuo. Toks knygos tikslas.
K.S.: Mes rengiame kūrybingumo mokymus, kurie, mano galva, yra ypatingi tuo, kad nėra tradicinis šou.
Turime labai daug pratimų, labai daug praktikos, bet nė vienas iš tų pratimų nėra būdas, kuris tave paverstų kūrybingu. Tai greičiau yra lyg treniruotė, lyg fizinis kūrybingumo lavinimas, kur įvairovė sukuria tam tikrą rezonansą.
Kiek teko bendrauti su žmonėmis, kurie lankė tokius mokymus anksčiau, visi pastebi, kad nieko panašaus jie nėra aptikę, pamatę, kad visai kitaip dirbama su šia tema. Mes labai tuo džiaugiamės, nes kartais net ir mokantis reikalingas išsilaisvinimas. Bandome pasiūlyti tokį metodą, kuris neteigtų, kad viską žino, bet greičiau būtų dialogas tiek su pačiu savimi, tiek su tais, kurie bando mokyti.
– Knygą pradeda personažo Monsieur Chouchani istorija. Kodėl pasirinkote būtent jį? Kada baigiasi žmogaus žinojimo ribos ir prasideda kūrybingumas?
K.S.: Pirma, žinojimas žinojimui nelygus. Tarsi aišku, kad žinome, kas yra žinios, bet iš tikrųjų, kad mes sukaupiame žinias ir jas suarchyvuojame dar nereiškia, jog mes kažką žinome. Mes daugiau oponuojame tokiai žinojimo rūšiai ir bandome parodyti, kad žinojimas ir kūryba yra persipynę dalykai.
Monsieur Chouchani pavyzdys tai įkūnija. Jis – žmogus, kuris yra beveik fikcija, legenda, bet kartu yra ir realiai gyvenęs personažas, kuris ne tai, kad turėjo visas pasaulio žinias, bet išmanė, kaip atsiverti visam pasauliui, kaip save peržengti. Dėl to žinojimas ir kūryba yra to paties veiksmo dvi fazės. Čia tas pats, kaip vienas be kito neįmanoma. Mes manome, kad jų negalima atskirti.
Yra vienas sakinys ir 102 to sakinio iliustracijos. Kaip nerealu, kad pasakai žmogui sakinį ir nė vienas iš 102 žmonių nesugeba vienodai to padaryti.
Yra galvojančių, jog tikslieji mokslai yra geriau nei humanitariniai, nes ten viskas aišku. Bet ir viena, ir kita yra prasminga, nes kartais tam technologiniam, tiksliam žinojimui labai stinga kūrybingumo, ir tik kūrybingumas gali padėti kažką sužinoti.
– Savo knygoje žodžiams ir iliustracijoms skyrėte vienodai vietos, vienodai dėmesio. Žmonės mažiau suinteresuoti skaityti, o juos lengviau papirkti iliustracijomis?
T.R.: Kai tu rašai knygą apie kūrybingumą, kažkaip norisi padaryti, kad ta knyga būtų ypatinga ne tik tekstu. Ar nesinori turėti knygą, kuri pati iš savęs būtų kūrybingumo aktas? Ne tik tekstas, bet dar ir daromas kažkoks kūrybinis eksperimentas. Mes sugalvojome idėją, kad knygos pavadinimas yra įkvėpimas 102 piešėjams, iliustratoriams, bandantiems įsivaizduoti, kaip atrodo tas žmogus, kuris žinojo viską.
K.S.: Tai yra ne tik iliustracijos, bet ir kūrybinis atradimas. Mes paverčiame įkvėpimo šaltinį kažkuo kitu. Nieko negali būti akivaizdžiau. Yra vienas sakinys ir 102 to sakinio iliustracijos. Kaip nerealu, kad pasakai žmogui sakinį ir nė vienas iš 102 žmonių nesugeba vienodai to padaryti. Mes nė vieno piešinio neatmetėme. Nėra dviejų panašių iliustracijų. Kas gali būti įspūdingiau? Aš tai suskirstyčiau ne kaip iliustracijas, o kaip tam tikrą gestą, vos ne kaip šokį, kurio raktas – kūrybingumas.
