Mums stovint lauke, pasakiau Dovydui, kad jis tapo priklausomas nuo tų išvykų į Ukrainą, kad nebegali daugiau apie nieką kitą galvoti, kad ėmė gyventi kitoje tikrovėje. Jis purtė galvą ir viską neigė. Nujaučiau, kad meluoja.
Kai Dovydas pirmą kartą vyko į šią šalį – tuomet Kijeve ir kai kuriuose kituose miestuose kunkuliavo Euromaidanas – man atrodė, kad jis patirs ir pamatys tai, ką buvau patyręs ir matęs prieš dešimt metų, kai, dirbdamas žurnalistu, važiavau stebėti Oranžinės revoliucijos: pigius pietus greitojo maisto restorane „Trys žąsys“, per šventes ant parduotuvių vitrinų palangių alkoholio butelius pasidėjusius ukrainiečius ir užburiančią neišmatuojamos vilties jėgą, kuri valdo mases ir prieš kurią neįmanoma atsilaikyti.Išsikvietėme taksi ir nusitrenkėme į senamiestį. Jis toliau kalbėjo apie Ukrainą.
Tačiau, sekdamas jo tekstus, netrukus supratau, kad Euromaidanas nėra istorijos pasikartojimas: šį kartą ukrainiečiai stato palapines pastūmėti ne vilties, bet milžiniško nusivylimo, ir jie greičiausiai eis toliau, nei anąsyk buvo nuėję, o Janukovyčiaus valdžia nusivylimo bijo labiau nei vilties. Vieną rytą perskaičiau Dovydo pasakojimą apie tai, kaip jis pateko į Kreščiatiko ir Hruševskio gatvių sankryžoje stovinčių Ukrainos namų šturmą.
Viduje tūnoję „Berkuto“ pareigūnai gindamiesi paleido čiurkšlę iš vandens patrankos. Šaltą naktį ji permerkė Dovydo drabužius ir batus. Nei švilpiančios kulkos, nei skraidantys Molotovo kokteiliai ir garsinės granatos man nepasirodė tokios pavojingos, kaip ta ledinio vandens čiurkšlė. Atrodė, kad po jos Dovydas nebenorės daugiau grįžti į Ukrainą. Tačiau vėliau ėmiau galvoti, kad kaip tik tą naktį jis paniro į kitą, ukrainietišką tikrovę, iš kurios nebegalėjo grįžti, net ir fiziškai grįžęs į Lietuvą.
Negali numatyti, kaip vėliau bus vertinami dabarties reiškiniai. Dar prieš porą metų teiginys, kad Donaldas Trumpas taps JAV prezidentu, būtų nuskambėjęs kaip anekdotas. Todėl gerokai per anksti mėginti bent kiek tiksliau įvertinti įvykius, kurie prasidėjo prieš keletą metų ir kurie tęsiasi iki šių dienų, nors ir įgavę kitas formas ir veikiausiai – kitą prasmę. Bet gali būti, kad tai, kas vyko maždaug už 700 kilometrų, nubloškė ne tik Dovydą, bet ir visą mūsų visuomenę į kitą tikrovę, iš kurios niekada nebesugrįšime.
2014 m. jau buvo užaugusi ir subrendusi pirma Lietuvos visuomenės karta, nesusidūrusi su karu, kaip galima realybe, kaip prie mūsų artėjančiu pavojumi. Visos ankstesnės kartos turi ką prisiminti – Sausio 13-ąją, Afganistano karą, „Prahos pavasarį“, Vengrijos sukilimą, pagaliau – Antrąjį pasaulinį karą.
O štai šiai kartai, netrukus peržengsiančiai trisdešimtmetį, karas priklauso epochoms, kurios aprašytos istorijos vadovėliuose. Paklauskite jų – jiems ir Balkanų karas yra vien žodžiai, o ne atmintis. Šia prasme – tai pati laimingiausia Lietuvos visuomenės dalis. Tačiau 2014 metais galėjo įvykti lūžis: karo nuojauta iš istorijos vadovėlių persikėlė į feisbuką ir tviterį. Sprendimas grąžinti šauktinių kariuomenę sukėlė tokį pasipriešinimą dėl to, kad dalis žmonių tiesiog nenorėjo pripažinti paties fakto, jog karas čia ir dabar apskritai įmanomas.
Po 24 metų pertraukos vyresnės kartos vėl turėjo prisiminti, o ši karta pirmą sykį suvokti, kad Lietuvos valstybės egzistavimas nėra savaime suprantamas – reikalingos nuolatinės pastangos ją kurti, bet ir jos negali užtikrinti, kad karo nebus ir mes galėsime kurti laisvą gyvenimą. Šis laisvo gyvenimo troškimas nuolatinio pavojaus akivaizdoje yra modernios Lietuvos istorijos konstanta, kurią į mūsų suvokimą grąžino 2014 metų Ukraina.
Dovydas priklauso minėtai laimingiausiai Lietuvos kartai. Jo knygoje atsiskleidžianti naivybės istorija – jaunas žurnalistas išvyksta į politinių neramumų apimtą Ukrainą kaip į didelį nuotykį – nėra atsitiktinė, nes tai nėra tik dar viena istorija apie karo iliuzijų žlugimą: tai simboliškas pasakojimas apie lūžį, kai tai, kas atrodė neįmanoma, vėl tapo įmanoma ir asmeniškai išgyvenama. Taip arti mūsų, kad tapo mūsų gyvenimo dalimi. O kartu – perspėjimu, kas gali tapti mūsų tikrove.
Asmeninis išgyvenimas – neabejotinai pagrindinė šios knygos gija ir jos stiprybė: Dovydas labai prisidėjo prie to, kad mes galėjome išgyventi Ukrainą kaip žmogišką patirtį ir konkrečių žmonių akimis regimą pasaulį.
Asmeninis išgyvenimas – neabejotinai pagrindinė šios knygos gija ir jos stiprybė: Dovydas labai prisidėjo prie to, kad mes galėjome išgyventi Ukrainą kaip žmogišką patirtį ir konkrečių žmonių akimis regimą pasaulį.
Tenesupyksta kiti žurnalistai, bet į Lietuvos žurnalistiką jis grąžino asmeninės, visiškai subjektyvios patirties reikšmę. Asmeninis išgyvenimas svarbus ne todėl, kad yra literatūriškai paveikus, bet kad yra vienintelis įmanomas autentiškas būdas kalbėti apie karą, kai nuolat linkstama jį vaizduoti kaip abstrakčių jėgų kovą ir statistinių vienetų žūtį.
Dar gerokai prieš prasidedant Euromaidanui Ukraina buvo tapusi informacinio karo lauku. Su pirmomis žūtimis Kijeve ir ypač Krymo okupacija, t.y. kai pralaimėjusi pusė tapo aiški, o Rusijos vaidmuo – daugiau nei akivaizdus, propaganda virto svarbiausiu puolančiosios pusės įrankiu.
Šio puolimo akivaizdoje kaip niekad išryškėjo, kad Lietuvos žurnalistai nėra pasirengę dirbti neįprastomis, t.y. karo ir atviros propagandos, sąlygomis. Šiaip jau visų dorų žurnalistų pagrindinį priesaką – išlikti nešališkiems ir išklausyti abi puses – patys naiviausieji (tiesą sakant, ir kvailiausieji) ėmė taikyti ten, kur jo taikyti neįmanoma – vienos šalies agresijai prieš kitą aprašyti. Šitaip darant nusikalstama ne tik objektyviai tikrovei, ne tik skaitytojui, bet ir sveikam protui.
Noras „išgirsti kitą pusę“ greitai baigėsi propagandinio žodyno perėmimu: Rusijos agresija prieš Ukrainą buvo pavadinta Ukrainos krize, Krymo okupacija – referendumu, Rusijos kariai – savigynos būriais ir t.t. Kiti žurnalistai išliko budresni: propagandos vaizdinius mėgino atsverti tiesos faktais, bet ir šios pastangos ne visada buvo vaisingos.
Juk Rusijos propagandos tikslas buvo ne tiek įtikinti savo tiesa, kiek apskritai eliminuoti tiesos galimybę – sujaukti protus ir viską panardinti į postmodernaus reliatyvumo siaubą. Rusijai nereikėjo įrodinėti savo teisumo, jai reikėjo, kad Ukraina neturėtų galimybės būti teisi. Kai tiesos faktas ir propagandos etiketė įgauna tokį pat svorį, tikslas pasiektas. Pasirodo, internetinės žiniasklaidos ir socialinių medijų laikais tai padaryti nesunku.
Štai kodėl asmeninis išgyvenimas – Dovydo pasirinkta pasakojimo strategija – buvo ir tebėra tokia svarbi: jai pavyksta ištrūkti iš šio postmodernaus siaubo ir parodyti, kad už visa ko reliatyvumo daug svarbiau yra žmonės ir jų patirtis.
Tam reikėjo įgūdžių ir Dovydas juos kaupė ne vienerius metus dirbdamas žurnalistu naujienų portaluose. Asmeninės patirties negalima perteikti tomis pačiomis formomis kaip sausos informacijos: reikia subjektyvaus žvilgsnio, formalioms taisyklėms ir mąstymą represuojančioms klišėms nepaklusnių žodžių, atidumo detalėms ir instinkto iš jų įvairovės atsirinkti tik svarbiausias, be to, reikia drąsos jausti ir ryžto jausmus atskleisti kitiems, noro pažinti svetimus žmones ir nebijoti rizikos pernelyg įsijausti. Visos šios savybės išryškėjo jau anksčiau publikuotuose Dovydo tekstuose – apie Ukrainą ir kitomis temomis, bet niekada jos nebuvo taip išgrynintos kaip šioje knygoje.
Toks įspūdis, kad Dovydas ruošėsi rašyti apie Ukrainos įvykius dar nežinodamas, kad jie nutiks. Jo polinkį į subjektyvų ir literatūriškai prisotintą pasakojimą nebuvo lengva priimti – ne kartą esame dėl to ginčijęsi, man, kaip ir nemažai daliai kitų skaitytojų, atrodė, kad internetinei žiniasklaidai tai nebetinka.
Dovydas įrodė, kad tinka: kartais su skaitytoju jis, kaip kokio trilerio autorius, mėgsta žaisti pavojingą žaidimą, intriguodamas užuominomis ir nutylėjimais, sąmoningai rutuliodamas istoriją bangomis – lėtą tempą keičia greitas, ir atvirkščiai – nepraleisdamas pro akis nė vienos jam parūpusios detalės, palyginimo ar metaforos, tarsi nežinotų, kad interneto skaitytojas yra pats nekantriausias pasaulyje. 15min publikuoti tekstai apie Ukrainą patraukė skaitytoją.
Ši knyga yra tų tekstų tęsinys. Jei norėčiau ją reklamuoti, galėčiau pasakyti, kad jūs sužinosite karo žurnalisto „darbo užkulisius“: joje pasakojama tai, ko nebuvo internete. Bet tai nėra pikantiškos smulkmenos. Per mūsų privačius pokalbius, kaip ir per tą pokalbį šaltą vasario vakarą, išgirdau tokių istorijų, iš kurių apie Ukrainos įvykius sužinojau kur kas daugiau nei iš viešai publikuotų tekstų.
Dovydo patirties dugną nuklojo gruntas, kurio niekaip negalėjo perteikti internetinė žiniasklaida. Tad šios knygos pasirodymas yra paguodžianti naujiena – pagaliau ir kiti galės sužinoti apie Ukrainą tai, kas man visada atrodė svarbu žinoti. Antra, knygos išėjimas rodo, kad net visaaprėpianti ir realiu laiku mus informuojanti internetinė žiniasklaida ne viską gali – vis dar esama informacijos, kuri gali būti perteikta tik taip – knygos pavidalu.
Taigi šioje knygoje Dovydas pasakoja netgi tai, ko negalėjo atskleisti bičiuliui, vasario vidurnakčio ramybėje šaldamas prie užsidariusios kavinės durų. Tuomet jis melavo. Dabar tai žinau. Bet jis negalėjo nemeluoti. Perskaitę knygą sužinosite – kodėl.
Šis istoriko ir rašytojo Tomo Vaisetos tekstas – knygos „Kiborgų žemė“ pratarmė
Prisidėkite prie paramos Lietuvos kariuomenei
15min pradeda paramos kariuomenei iniciatyvą ir kviečia pasirūpinti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio mechanizuotojo pėstininkų bataliono karių gerove. Per paramos iniciatyvą surinktomis lėšomis 15min kartu su partneriais batalione įrengs dvi šiuolaikiškas erdves, skirtas karių poilsiui ir edukacijai.
Prisidėti prie idėjos galite dviem būdais.
Pirmasis – įsigyti 15min žurnalisto Dovydo Pancerovo knygą „Kiborgų žemė“, pasakojančią apie jo keliones per revoliucijos ir karo ištiktą Ukrainą, nuotykius ir sukrėtimus karo zonose. Visas knygos pelnas bus skirtas Kęstučio mechanizuotajam pėstininkų batalionui.
Antrasis būdas – paramos puslapyje portale 15min galite tiesiogiai skirti projektui 5, 10, 20, 30 eurų ir didesnę sumą. Skiriantiems 30 ir daugiau eurų 15min dovanoja knygą „Kiborgų žemė“.
Visi surinkti pinigai bus skirti tam, kad Sakalinės miške pilietinę pareigą garbingai atliekantys ir mūsų valstybės gynybai besiruošiantys kariai turėtų visavertį ir įdomų laisvalaikį.
PRISIDĖKITE: Prisijunkite prie 15min paramos iniciatyvos ir kartu pasirūpinkime Kęstučio bataliono karių gerove
