Norėtųsi tikėti, kad ši tradicija bus sulaužyta, nes šią vasarą išleistas Gabijos Grušaitės romanas „Stasys Šaltoka: Vieneri metai“ yra vertas būti ne tik perkamas, bet ir aptariamas. Knygą vos apžiūrėjus ir pačiupinėjus, gali matyti, kad autorė ir leidykla puoselėja (gerąja prasme) nemažas ambicijas: nedidelis, rankose laikyti malonus formatas, leidėjų mitui apie pirkėjams-patinkantį-kietą-viršelį abejingi ryškiai geltoni, minkšti viršeliai, (pavargusiai akiai gal kiek per) smulkus šriftas – visa tai rodo pasitikėjimą tuo, kas daroma, ir žinojimą, kokiai auditorijai yra skiriama.
Romane pasakojama apie Niujorke gyvenantį, o paskui po Pietryčių Aziją klajojantį dvidešimt devynerių metų lietuvį Stasį Šaltoką, tačiau niekaip neapsiverstų liežuvis kūrinį pavadinti „dar viena emigracijos istorija“. Tiesą sakant, reiktų dar gerai pagalvoti, ar apskritai jį verta sieti su „emigracijos žanru“. Ir tai yra svarbu.
Bendriausia kultūrine prasme romanas yra įdomiausias būtent šiuo aspektu – nauja iš Lietuvos emigravusio žmogaus savivoka: štai Fominos romano jauni veikėjai važiuoja į Angliją uždarbiauti, imdamiesi pačių paprasčiausių darbų, gyvena užskvotuotuose namuose ir lankosi pogrindiniuose vakarėliuose, jie kultūriškai nepritapę, socialiai svetimi; Rykštaitės veikėja Lėja Londone jau geba prisiliesti prie aukštesnio socialinio gyvenimo malonumų, tačiau taip pat turi gyventi apleistuose namuose, dirbti sunkius darbus ir kartais rinkti maistą iš konteinerių; o Stasiui Šaltokai tokie išgyvenimo iššūkiai jau nekelia galvos skausmo – jis tipiškas Niujorko hipsteris, uždirbantis pakankamai pinigų iš įvairios kūrybinės veiklos, besimėgaujantis geru maistu bei gėrimais ir jaučiantis aistrą brangiems kedams.
Stasys Šaltoka – pasaulio gyventojas, ne mažiau virtualaus, nei tikro, jam visur vienodai gerai (ir blogai), jis keiksnoja Niujorką – bet ne iš stipraus gimtinės ilgesio. Tokio ilgesio, beje, esama, tačiau jis švelnus, neskausmingas, nepiktas. Gimtieji namai (Vilnius) – tik vienas iš pasaulio taškų, vieta, su kuria sieja prisiminimai, bet ne daugiau.
Taip, jie padovanojo pagrindiniam veikėjui „posovietinę tapatybę“, bet romane ji neturi didesnės reikšmės (net jei autorės sumanyta kitaip). Stasys Šaltoka – tai karta, kuri ne trejiems penkeriems metams išvyko užsidirbti, bet dešimtmetį ar daugiau tiesiog gyvena bet kur pasaulyje, bet kokiuose pasauliuose, ir judėjimas, kaita, permainos jai daug svarbiau už ryšius ir sentimentus, tai, ką ji laiko sentimentais. Visų trijų romanų herojai jaučia susvetimėjimą su juos supančia tikrove, tačiau Fominos ir Rykštaitės veikėjams jis kyla iš stokos, o Grušaitės – iš pertekliaus.
Bendriausia kultūrine prasme romanas yra įdomiausias būtent šiuo aspektu – nauja iš Lietuvos emigravusio žmogaus savivoka.
Logiška, o lietuvių literatūrai ir labai reikalinga, kad tokios kartos simboline figūra autorė pasirinko hipsterį – tą ryškiai matomą, bet apibrėžimams sunkiai pasiduodantį kultūrinį personažą, Evelyn Waugh tipo auksinio jaunimo, šiuolaikinio snobo ir universalaus madingo narcizo hibridą, kuris nėra nei toks paviršutiniškas, kaip jį vaizduoja kritikai, nei toks gilus, kokiu save pats laiko.
Kartais atrodo, kad po labai charakteringo praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio užslinko kultūriškai išblukusi XXI a. pradžia ir hipsteriškumas kilo kaip reakcija į tokį drungną Vakarų pasaulio gyvenimą. Šis hipsteriškumas galėjo ir puikiai pasinaudojo vienintele galimybe – visa galia įsismarkavusia globalizacija, paslėpta po savo paties priešingybe – lokalių skonių, kvapų, garsų ir vaizdų įvairovės troškimu ir garbinimu. Toks yra ir Stasys Šaltoka – jis keliauja iš Niujorko į Tailandą, iš Tailando į Malaiziją, iš Malaizijos į Honkongą ir t. t., lyg ir mėgaudamasis tuo, ką siūlo vietinė kultūra, bet kartu labai tvirtai, beveik vaikiškai įsikibęs į globalios kultūros atramas (Instagram, prabangius viešbučius ir viskį).
O lietuvių literatūrai toks personažas reikalingas dėl to, kad simboliškai hipsteris lietuvis yra šis tas kita nei hipsteris amerikietis ir net šis tas kita nei hipsteris rusas. Grušaitė savo romanu skelbia (nežinau, ar sąmoningai) lietuvį sugrįžus į Vakarų mentalinę erdvę – Stasio Šaltokos kukli sielos dalelė tebekiurkso spindesį praradusių Lazdynų daugiabutyje, kuris kūrinyje įkūnija posovietinį topos, tačiau savo mąstymo ir elgesio įpročiais jis mažai kuo skiriasi nuo kitų Niujorko bendraamžių. Kitaip sakant, lietuvio hipsterio panašumai su kitais vakariečiais hipsteriais romane atrodo reikšmingesni nei skirtumai.
Pagrindinis veikėjas toks vakarietiškas, kad net perėmęs būdingus įsitikinimus, požiūrį, stereotipus ir klišes. Tai ypač išryškėja, kai kone miglotą ir neapibrėžtą weltschmerzą pajutęs (ar dėl kokio incidento suirzęs) herojus griebiasi gana banalių kairuoliškų samprotavimų, kuriais beveik visada siekiama demonizuoti „vakarietį baltaodį vyrą“. Šis, kaip turtingas kolonijistas, yra atsakingas už visas pasaulio nelaimes ar bent jau turi jaustis kaltas dėl visų įmanomų genocidų ir mirusiųjų iš bado, nes liko abejingas.
Tokiai minčiai pagrįsti net sukurta gana tiesmuka iliustracija – Kenetas Braunas, arba Kenis, „užaugęs Kardigano įlankos pakrantėse“. Jis – kvailas, tuščiagarbis (mat dokumentinius filmus kuria ne iš rūpesčio pasaulio likimu, o svajodamas apie raudonojo kilimo šlovę), abejingas žmonijos skausmui ir dar – lyg vaikantis naujausių „vakariečio baltaodžio vyro“ demonizavimo madų – islamofobas. Nors tipažas savaime įdomus ir nesunkiai tikrovėje aptinkamas, tačiau taip atkakliai šaržuojamas ir vienpusiškai vaizduojamas, kad praranda bet kokį žmogiškumą ir ima kompromituoti paties personažo sumanymą – kritikuoti tuščiagalvius garbėtroškas.
Kiek iliustratyvus, o tiksliau – didaktiškas, ir kitas veikėjas, kuris kartu su Stasiu ir Keniu užsimoja kurti dokumentinį filmą apie nusikaltimus ir korupciją Malaizijoje, – rusas Aleksas Lermontovas (puiki ironiška aliuzija į rusų klasiką). Jam kūrinyje patikėta įkūnyti taip pat nesunkiai nuspėjamą Rusijos socialinį tipažą – „paprastų rusų“ skurdo ir nelaimių nepatyrusio ir jų vargams abejingo oligarcho sūnų, kurio finansinės galimybės ir įtaka (tėčio dėka) bet kuriame pasaulio krašte, regis, neturi ribų.
Nors jo istorijoje daugiau atspalvių, daugiau briaunų, daugiau pačios istorijos, Alekso portretui taip pat pritrūksta egzistencinio daugiaprasmiškumo ir natūralumo, kad laikraštinį herojų paverstų išties literatūriniu. Šia prasme autentiškesnė ir natūralesnė atrodo antraplanė, protarpiais per atstumą (internetinius pokalbius) sušmėžuojanti Stasio Šaltokos pašnekovė Izabelė, buvusi Kenio žmona. Jai nėra priskirtas joks aiškus „didaktikos vaidmuo“, todėl tomis trumpomis akimirkomis, kai ji pasirodo romano puslapiuose, ima sklisti žmogiškojo ryšio ilgesys ir melancholija.
Pačiam Stasiui Šaltokai patikėta atstovauti literatūroje gerai žinomam jaunam, sėkmingam, bet nuo gyvenimo triukšmo pavargusiam, prasmę praradusiam, todėl skeptiškam ir ciniškam personažui. Jo bejausmiškumas, abejingumas, žmogiškumo ir meilės stoka nuolat deklaruojama kitų veikėjų lūpomis: „Atrodo, lyg po tavo oda, po visu šituo paviršiumi nieko nėra. Todėl ir jautiesi taip šūdinai, nes nieko nemyli ir niekuo nesirūpini“ (Stasiui sako Izabelė, p. 115–116).
Tačiau jo portretas paradoksaliai išvengia perdėto iliustratyvumo, nes tomis deklaracijomis nepatiki iki galo. Tarp jo paties bei kitų veikėjų žodžiais apibūdinamo Stasio Šaltokos ir to Stasio Šaltokos, su kuriuo susipažįsti puslapis po puslapio, esama konflikto ir jį sekti įdomu. Stasys Šaltoka atsiskleidžia ne kaip gyvenimu ir kitais žmonėmis pasibodėjęs, o kaip labai jautrus ir pažeidžiamas asmuo, kuris – pagal klasikinį modelį – apsisaugo (vykusia) ironija ir sarkazmu, kai tik išsigąsta, kad šį jautrumą ir pažeidžiamumą pastebės kiti (ar jį sukūrusi autorė).
Ko gero, tik taip būtų galima paaiškinti ir jo gana keistą polinkį mintyse smurtauti prieš tuos žmones, kurie jam sukelia antipatiją, pavyzdžiui, Gyvūnų globos tarnybos darbuotoja: „Mane apima begalinis noras sulaužyti jai žandikaulį ir vieną po kitos išsukti rankas“ (p. 144). Iš pirmo žvilgsnio socialiniai tinklai (daugiausia – Instagram) romane taip pat tėra įprastas tuštybės ir iliuzinio gyvenimo kritikos objektas, bet suirzęs nuo dar vieno šabloniško pavirkavimo, gali imti įtarti, kad Stasio Šaltokos priklausomybė nuo komunikacijos socialiniais tinklais (dalinimosi nuotraukomis, laikų troškimo, skaipinimo ir pan.) slepia gerokai gilesnį klausimą, kodėl taip įjunkome į virtualybę (ir kodėl romane faktiškai virtuali Izabelė atrodo autentiškiausia).
Pabaigai verta pastebėti du galbūt net svarbiausius dalykus: pirma, romano siužetas, nors vietomis ir nelabai įtikinamas, vis dėlto atsiskleidžia kaip sąmoninga pastanga sulaužyti ar išlipti iš tam tikro lietuvių literatūros rėmo ir šis sprendimas pasiteisina (ypač stiprus pasirodė potvynio Bankoke epizodas); antra, į lietuvių literatūrą Grušaitė įnešė iš tiesų šiuolaikinio stiliaus – ne dėl angliškų posakių, šnekamosios kalbos (tarsi to nebūta anksčiau), bet dėl skaidrumo, lakoniškumo, drąsios ironijos ar sarkazmo, o kartu – ir turbūt svarbiausia – neišduotos literatūros. Tai, sakyčiau, tikra atgaiva ir atsvara – te niekas neįsižeidžia – kiek pabodusiam, bet lietuviškos auditorijos labai vertinamam a la papieviškam stiliui.
Gabija Grušaitė, Stasys Šaltoka: Vieneri metai: Romanas, Vilnius: Lapas, 2017, 272 p., 2000 egz. Dailininkas Zigmantas Butautis.
Šis tekstas publikuotas leidinyje „Naujasis Židinys-Aidai, Nr.6“