T.Venclova ketvirtadienį, pirmąją Leipcigo knygų mugės dieną, jau dalyvavo dviejuose renginiuose, ir abiejuose buvo daugybė žmonių. Jo knygą į vokiečių kalbą vertusi Claudia Sinnig teigia, kad T.Venclova puikiai žinomas vokiečių skaitytojams. „Jis – vienintelis išlikęs autorius iš didžiųjų Rytų Europos klasikų. Jis pelnęs didelę akademinės bendruomenės, rašytojų pagarbą“, – teigė C.Sinnig.
Ji dalyvavo ir kovo mėnesį Vokietijos leidykloje „Surkamp“ pasirodžiusios pokalbių su T.Venclova knygos „Der magnetische Norden: Gespräche mit Ellen Hinsey“ pristatyme. Anot C.Sinnig, šis didžiulės – 650 puslapių – apimties kūrinys yra nuosekliausia ir išsamiausia knyga apie T.Venclovos gyvenimą. Knygoje T.Venclovą kalbina poetė ir vertėja Ellen Hinsey, su kuria lietuvių rašytojas susipažino Šveicarijoje, rašytojų rezidencijoje 2005 metais.
„Ši knyga apima visą mano gyvenimą – nuo gimimo Klaipėdoje 1937 metais iki šių dienų. Yra toks sąmojis, kad jei nori žmogų prakeikti, sakai jam – linkiu, kad gyventum įdomiais laikais. Aš, dar būdamas vaikas, patyriau nacių okupaciją, vėliau – sovietinius laikus, kurie lietuvių inteligentijai buvo labai nelengvi, – šios knygos pristatyme kalbėjo T.Venclova. – Daugiau kaip pusė rašytojų atsidūrė emigracijoje ir ten sukūrė gana įdomių veikalų, kurie tik dabar Lietuvoje tampa labiau žinomi.
Tuo tarpu Lietuvoje Stalino laikais rimta literatūra beveik neegzistavo. Tuo metu buvo išleistos tik dvi rimtos knygos. Viena jų – Balio Sruogos knyga apie nacių konclagerį, o kita – Kazio Borutos iš dalies humoristinis, iš dalies tragiškas romanas. Abu šie autoriai labai nukentėjo, nes jų knygos neatitiko stalinistinių standartų.
Reikia pasakyti, kad po Stalino mirties lietuvių literatūra šiek tiek atgijo. Atsirado įdomių poetų, prozininkų, kai kurie buvo mano bendraamžiai, netgi bičiuliai. Aš buvau vienas tų, kurie niekaip netilpo į sovietinės literatūros rėmus ir 1977 metais turėjau emigruoti. Bet emigracijoje nenustojau rašyti ir iki šiol rašau, ir gana nemažai. Apie visa tai ir išdėstyta mano knygoje“.
Bet aš dažniau atsakau, kad kosmopolitas yra protingas patriotas, o nacionalistas – neprotingas patriotas.
T.Venclova šios knygos pristatymo metu prisipažino, kad ne visuomet tikėjo komunistinės santvarkos blogiu. Jis sakė, kad lūžio momentas buvo sukilimo Vengrijoje numalšinimas: „Kada sukilimas Vengrijoje buvo numalšintas, supratau, kad sistemos nebepataisysi, ir jeigu esi doras žmogus, privalai ją klibinti. Tas persilaužimas įvyko per keletą minučių. Aš dažnai tai lyginu su budistiniu nušvitimu, kai dzenbudizmo mokytojas lazda trenkia tau per galvą ir tu staiga viską supranti“.
T.Venclova prisiminė tuometines pažintis su žinomais rašytojais. „Man teko laimė pusvalandį pašnekėti su Borisu Pasternaku, daug artimesnė pažintis buvo su Ana Achmatova ir visai artima – su mano bendraamžiu Josifu Brodskiu, kuris lankėsi Lietuvoje. Aš dažnai sakau, kad J.Brodskis mylėjo tris šalis – Italiją, Lenkiją ir Lietuvą. Lietuva jam buvo Lenkijos substitutas, o Lenkija – Italijos substitutas“, – sakė T.Venclova.
Už galimybę išvykti į Vakarus jis iki šiol jaučiasi dėkingas savo bičiuliui Czeslawui Miloszui.
„Kada mano reikalai Lietuvoje žymiai pablogėjo, jis organizavo man iškvietimą į JAV universitetą, kuriame pats dirbo. Jis tada dar nebuvo Nobelio premijos laureatas, bet buvo pakankamai žinomas ir įtakingas. Man su jo kvietimu pavyko patekti į JAV. Turiu pasakyti, kad jis man padėjo ne materialine prasme, bet savo pavyzdžiu. Jis buvo gyvas pavyzdys, kad emigracijoje galima ir toliau rašyti ir nepražūti. Tokį pat pavyzdį jis parodė ir J.Brodskiui“, – sakė T.Venclova.
T.Venclova kalbėjo ir apie taip, kaip svarbu išsaugoti Vilniuje daugiakultūrinę aurą: „Dėl to ne kartą pasisakiau prieš siaurą nacionalizmą. Nors aš pirmiausia rašau lietuviškai, lietuvių nacionalistai mane vadina kosmopolitu. Bet aš dažniau atsakau, kad kosmopolitas yra protingas patriotas, o nacionalistas – neprotingas patriotas“.
