Su laidos vedėja, rašytoja, filosofe, humanitariniu mokslų daktare Aušra Kaziliūnaite jiedu aptaria skirtingus Vilniaus kultūrinius sluoksnius, miesto europėjimą, svečiui svarbias vietas – Vilniaus universiteto kiemus, Valdovų rūmus, tokias kūrybines temas kaip autoriaus atpažįstamumo svarba, intertekstualumas tekste.
Vilnius – iš liepsnos ir molio
T.Venclovos ryšys su Vilniumi – su pertrūkiais. Pirmąsyk į Vilnių iš Kauno atvyko būdamas devynerių, sovietmečiu. Tuo metu su šeima apsigyveno Vinco Kudirkos gatvėje. Dabar lygindamas gyvenimą Vilniuje ir Kaune svečias pastebi jų kultūrinį skirtingumą: „Vilnius visas persunktas kultūra, man tai labai krito į akis, kai atvažiavau. Kaunas savotiškai malonus miestas, bet tokio kultūrinio sluoksnio kaip Vilnius neturi. Neturi nei tiek architektūros, nei tokios architektūros. Be to, Vilnius, skirtingai nei Kaunas, yra daugiatautis ir nuo to niekur nepabėgsi.“
Svečio nuomone, tikras vilnietis turi gebėti susikalbėti trimis kalbomis – lietuviškai, lenkiškai ir rusiškai: „Iš čia ateina trys skirtingi kultūriniai sluoksniai, giminingos, bet skirtingos tradicijos, poezijos.“ Jis taip pat mini Vilniaus spalvų panašumą su Lietuvos ir Lenkijos vėliavų spalvomis priklausomai nuo sezono. „Gelsvos sienos, žali sodai ir raudoni stogai. Trispalvė. O žiemą tik raudoni stogai ir baltas sniegas. Tai jau lenkų vėliava. Vilnius iš dalies ir lenkiškas miestas – kadangi tai Adomo Mickevičiaus, Julijaus Slovackio, Elzės Ožeškienės miestas.“
Vilniuje nepertraukiamai autorius gyveno 30 metų – kaip tik tiek, kad galėtų sakyti, jog miestą neblogai pažįsta. Vėliau emigravęs į JAV, Vilniun gyventi grįžo tik 2019-aisiais. „Apie 11 metų buvau tikras, kad šio miesto nebepamatysiu. Ir man tai buvo gana didelė nelaimė. Paskui jau lankiausi Vilniuje ir kuo toliau, tuo dažniau. Dabar jau ketvirtus metus gyvenu Naujamiestyje.“
Poeto teigimu, miestas atrodė labai kontrastingas su Sankt Peterburgu, kuriame praleido kelerius metus ir kurį taip pat mėgo: „Peterburgas didelis, Vilnius nelabai. Peterburgas – lygumoje prie didžiulės upės, Vilnius – kalvynuose prie nedidelės upės. Peterburgo stichijos yra vanduo ir oras, Vilniaus – žemė ir ugnis. Eilėraštyje pasakyta: „iš liepsnos ir molio“, kitaip tariant, iš ugnyje išdegtų plytų, bet tai ir užuomina į žmogaus esybę. Žmogus pagal Bibliją sukurtas iš molio ir jam įkvėpta dieviškoji ugnis.“
Miestas kinta lėčiau nei žmogus
250 – tiek T.Venclovos eilėraščių spausdinta, tiek jų pats pripažįsta, nejaučia gėdos rodyti Lietuvos ir užsienio skaitytojams. A.Kaziliūnaitei pasiteiravus, kaip dažnai autorius sugrįžta prie senų tekstų, jis pastebi: „Tenka viešai paskaityti, korektūrą patikrinti, ką nors ir pakeisti tekste. Kartais perskaitai, galvoji: „Na ką, nieko, nieko.“ Kartais: „Prirašiau visokio šlamšto.“ Bet tada stengiuosi tokio eilėraščio neperspausdinti.“
-
„Rašytnamis“. Geram poetui būtina išbandyti ir vertėjo duoną
-
„Rašytnamis“. Tomas Vyšniauskas: „Poeto, kaip paštininko, misija – pristatyti žinią“
-
„Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojai: „Jei poezija sugebėjo paliesti, tai šventė“
-
Prozininkė Eglė Frank: „Tamsos nustojau bijoti supratusi, kad viduje – tamsiau“
-
Rašytoja Sandra Bernotaitė: „Daugiausiai tiesos pasakoma po kauke“
T.Venclovos nuomone, trimis skirtingais laikotarpiais Vilniuje rašytų tekstų skirtumai įkvėpti ne miesto, bet asmeninių pasikeitimų: „Čia ne miesto kaita, ji nėra tokia greita, kaip mums kartais atrodo. Miestas labai išlaiko savo vaizdą, tipologiją, nepaisydamas visų naujų statybų. Čia ne tiek miestas keičiasi, ne tiek jo visuomeninė situacija, kiek vyksta autoriaus pasikeitimai, susiję su amžiumi, brendimu, o paskui – senėjimu.“
Pats autorius stengiasi eksperimentuoti, rašyti įvairiai: „Bandau ir tradicinėmis eilėmis, kartais sugalvoju labai painias strofas, kur neiškart suprasi, kaip jos sudarytos. Bet išlaikau griežtai per visą eilėraštį. Jei kas netingi, gali patikrinti. Rašau ir laisvomis eilėmis, kartais visai nesuskirstytomis į posmus. Žodžiu, būdų rašyti būna visokių, bet, manau, kad ir kaip rašyčiau, mano poetika yra atpažįstama. Kiekvienas poetas to turėtų siekti – kad pažintum jį iš kelių eilučių.“
Architektūra, muziejai domina labiau nei šopingas ar turgus
„Nėra Europos valstybės, kurioje nebūčiau pabuvęs. Bet kokioje valstybėje ieškau architektūros, muziejų. Tai mane domina labiau nei vadinamasis šopingas arba turgus. Man įdomu, kuri bažnyčia statyta XIV a., kuri – XVI amžiuje. Ir tuos dalykus maždaug atskiriu. Man tai įdomiau nei automobilių markės. Galbūt čia esu luošas, o dabartinė visuomenė tvirtai stovi ant abiejų kojų“, – svarsto T.Venclova.
Sostinėje laidos svečiui svarbiausia vieta – Vilniaus universitetas ir jo kiemai: „Petro Skargos kiemas tikrai vienas gražiausių Europoje. Ir Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus, Martyno Počobuto kiemai ne ką blogesni. M.Počobuto kieme yra zodiako ženklai, kurie man visada reiškė, kad yra kažkoks kitas lygmuo, egzistencijos pradas, kuris nesutampa su tuo, kas yra aplinkui. Kuris atitraukia nuo gana dažnai bjauraus pasaulio.“ Svečias prisimena, kad kai gyvenime būdavo liūdna, eidavo į tuos kiemus numalšinti nerimo, skausmo, nepasitenkinimo gyvenimu.
T.Venclova pamini ir Valdovų rūmus, kuriems simpatiją ėmė jausti palyginti neseniai: „Ilgai jie man atrodė kaip svetimkūnis, net protestavau prieš tą statybą. Tačiau jie pradeda įaugti į Vilnių, įgauna šiokią tokią aurą. Po šimto metų bus nesvarbu, kad tai buvo naujadaras. Dabar man malonu lankytis rūmų koncertuose, parodose. Mes neturime kitos erdvės tokio tipo renginiams.“
Krikščioniškas požiūris į daiktus ir Biblijos formulės tekstuose
Kalbėdamas apie sau reikšmingus zodiako ženklus M.Počobuto kieme T.Venclova atkreipia dėmesį, kad šiaip jau ezoterika, astrologija, žmogaus likimo pranašavimais netiki: „Man rodos, kad tai prieštarauja religijai. Stengiuosi išlaikyti krikščioniškąjį požiūrį į daiktus.“
Vilniuje daugelyje bažnyčių randa susikaupimą, bet dažniausiai užsuka į Katedrą. Dar tarp mėgstamų pamini Bernardinų istorinį-architektūrinį ansamblį. Viena priežasčių – ten dirbantis pažįstamas kunigas Julius Sasnauskas.
„Bibliją esu skaitęs visą, skaičiau ją pagal protestantų siūlomą metodą. Kaip tai daroma? Biblija iš mažų skyrelių – per dieną reikia perskaityti tris. Užtrunka maždaug metus, kol perskaitai visą. Doras protestantas skaito Bibliją metai po metų, visąlaik iš naujo. Ir, be abejo, kai kurios Biblijos formulės neišvengiamai nusėda sąmonėje“, – pasakoja laidos svečias.
Tačiau A.Kaziliūnaitei paklausus, ar šios formulės poeto tekstuose atsiranda tikslingai, T.Venclova pastebi, kad tai vyksta nesąmoningai: „Specialiai jų į eiles netempiu. Jos pačios ateina į galvą, mano mąstymas yra jų kažin kaip apribotas ir nulemtas. Ir nuo to niekur negali pabėgti. Žinoma, citatos toli gražu ne tik iš Biblijos, iš daugelių poetų. Intertekstualumas, kitaip sakant, citatiškumas, būdingas modernios poezijos bruožas.“
Geras ženklas, kai žmonės pasitiki gyvenimu
T.Venclova neretai vadinamas ir pats save vadina Panglosu – personažu, kuris sako, kad šiame, geriausiame iš pasaulių viskas į gera, o paprasčiau tariant, vadina save tiesiog didesniu optimistu nei daugelis lietuvių. Nors nėra pratęs prie kai kurių naujų statybų mieste, jų keičiamo Vilniaus silueto, tačiau pastebi, kaip miestas įvairėja, tampa civilizuotesnis, švaresnis ir jį su malonumu tyrinėja keliaudamas pėsčias, viešuoju transportu ar su „Bolt“ pavežėjais.
„Vilnius labai sueuropėjęs, atsirado tikra kavinių, restoranų kultūra, žmonės sėdi gatvėse. Iš senos tradicijos dažnai pats tebesėdžiu „Neringoje“. Mėgstu ir jos interjerą, ir virtuvę, nes jie siejasi su atsiminimais, žmonėmis, su kuriais ten būdavau. Taip pat kasdien užeinu išgerti kapučino į „Caffeine“ Vingrių gatvėje, netoli dabartinio buto. Tai mano rytmetinis, kartais ir nerytmetinis pasivaikščiojimas. Bet stengiuosi Vilniuje lankyti kiek galima daugiau naujų vietų“, – teigia T.Venclova.
Pašnekovo nuomone, geras ženklas, kad kadaise vienintelė kultinė kavinė mieste „Neringa“ buvo rekonstruota. Tačiau su A.Kaziliūnaite atkreipia dėmesį, kad nemažai tokių vietų neišliko: „Gaila „Literatų svetainės“. Trūksta senų interjerų. Sakysim, „Dainavos“ restorane buvo Teodoro Kazimiero Valaičio iš metalo padaryti papuošimai, gražūs, įsimenantys. Jie išnyko, dingo, niekas nebežino, kur dabar yra, ar yra iš viso. Gaila, kad „Nykštuko“ kavinėje buvusios Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės freskos sunaikintos. Paryžiuje irgi ne viskas išsaugota, bet liko bent jau vietos ir pavadinimai.“
Vilniaus civilizuotumas reiškiasi ir saugumo pojūčiu. „Kai sovietiniame Vilniuje eidavai ir priešais pamatydavai keturis vyriokus, kartais būdavo net truputį baisoka – o gal prikibs, teks muštis. Dabar to lyg ir nėra, beje, vis vien, kokia kalba jie kalbėtų. Priešingai – visada žinai, kad jeigu atsitiks kokia nors bėda, jie netgi gali pagelbėti. Miesto rajone, kuriame gyvenu, turbūt kiekviena pora išsiveda pasivaikščioti augintinį, šuniuką. Ir tai yra geras ženklas, vadinasi, žmonės yra ramūs, pasitiki gyvenimu“, – pastebi pašnekovas.
Šaltinis: www.rasytojai.lt
