„Ragana ir lietus“ | Trys meilės gijos
Jurgos Ivanauskaitės „Raganą ir lietų“ galima vertinti įvairiai, tačiau didelę dalį skaitytojų čia besivystančios trys meilės gijos sudomino, o pats romanas formavo pasaulėjautą.
„Romaną „Ragana ir lietus“ galima laikyti pirmu rimtesniu skaitančiosios visuomenės susidūrimu su laisva, politinės cenzūros nepaliesta moterų literatūra, iš patriarchalinių stereotipų besilaisvinančios moters kūriniu“, – rašo Solveiga Daugirdaitė.
Knygai pasirodžius, dėl atviros erotikos spaudoje pasipylė ginčai. Tiesa, faktas, jog tai kažką galėjo šokiruoti, iš dabartinės perspektyvos atrodo keistokas.
Taigi „Raganoje ir lietuje“ vijasi trys istorijos su skirtingais istoriniais kontekstais: dabartyje pasakojama Vikos ir kunigo Pauliaus, nusikeliama į viduramžius, kuomet personažė pavadinta V. įsimylį šventąjį pranciškoną Paulių Paukštietį, Jėzaus Kristaus ir neįprastai interpretuojama Marijos Magdalietės istorija.
„Tūla“ | Bevardis pasakotojas ir Tūla
Jurgio Kunčino „Tūloje“ meilės tema, o gal net manija bohemiškai tapytojai Tūlai, ko gero, ryškesnė nei sovietinio socializmo kritika.
Romanas prasideda žodžiais: „Kalbėk man, Tūla, kuždėk man, kai žara vis raudoniau nutvieskia aukštas, jau ir taip raudonas, Bernardinų sienas, kai po visais savo tiltais tarsi lava kunkuliuoja Vilnelė, o aršiausiai čia, ties Bernardinais, kai reti praeiviai, išvydę sunkų lietaus debesį, paspaudžia žingsnį ir baugiai gręžiodamiesi skuba į savo miestiškus urvus, kai debesis kybo jau visai arti – viršum Bekešo ir Panoniečio kalno, virš tamsiai raudonos skardžio atodangos, – kalbėk ir sakyk, kas beprimins mums limpamą kaip užkrečiama liga meilę, taip ir neišrėktą viduržiemio kiemuos, užtat neapdrabstytą miesto purvais – tokią pavėluotą ir niekam nereikalingą, – nereikalingą net šitai liūčiai pasiruošusiai gatvei, senų medžių guotui ant kranto, net žarai, nutvieskusiai Bernardinus, ir tam vis artėjančiam debesiui, kuris jau sustojo virš pilkšvo Bekešo bokštelio, kas, na sakyk, kas?“
Visame romane bevardis pasakotojas, valkata kuria dialogą be atsako. Slankiodamas gatvėmis, parkuose jis kenčia nuo alholizmo, atsiduria beprotnamyje. Tai obsesiškos, gal net ir ne meilės, romantinė istorija, kuri be abejonės reikšmingai prisideda prie lietuvių kultūros naratyvo.
„Baltaragio malūnas“ | Jurga ir Jurgis Girdvainis
Literatūrologė Viktorija Šeina pabrėžė, kad Kazio Borutos „Baltaragio malūno“ nevertėtų vadinti fokloro stilizacija, nes „autorius laisvai naudojasi mitologine, folklorine medžiaga kurdamas savitą meninę kūrinio tikrovę.“ O viena svarbiausių šios tikrovės linijų – meilės istorija bei kova su velniu.
Kūrinio siužetas gerai žinomas lietuvių skaitytojui – Baltaragio duktė Jurga ruošiasi ištekėti už Jurgio Girdvainio. Tačiau jiems nuolatos trukdo Pinčiukas.
„Pietinia kronikas“ | Monika ir Rimants
Rimanto Kmitos „Pietinia Kronikas“ kritikai, literatūrologai ir skaitytojai nuolatos mini, kaip geriausią dešimtojo dešimtmečio laikmetį įkūnijančią knygą. Kaip jau daugelis pastebėjo, šis romanas priklauso bildungsroman žanrui, kurio pagrindinis bruožas – moralinis bei psichologinis pagrindinio herojaus augimas. „Pietinia kronikose“ vaizduojamas vyresniųjų klasių moksleivis iš Šiaulių Rimants, su kuriuo susipažįstame, kaip su tipiniu posovietiniu berniūkščiu iš daugiabučio, kuriam originalūs sportbačiai ir Bruce‘o Lee plakatas – viso ko viršūnė.
Tačiau vis giliau į istoriją beįsiveliantis skaitytojas jaučia, kaip lėtai protagonistas keičiasi. Staiga jo rankose atsiduria „Idiots“ ir „Žuvėdra“ (turima omeny Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“ ir Richardo Bacho „Džonataną Livingstoną Žuvėdrą“). Galima manyti, jog viena iš tokio posūkio priežasčių ne draugai iš regbio komandos, bet po truputį užsimezgusį meilė. Iš to, kaip konstruojamas pasakojimas, skaitytojas aiškiai jaučia jos sąvoka, „tikros meilės“ ribas.
Po nepavykusių pasimatymų Rimants, pakliuvęs į vakarėlį, netikėtai susipažįsta su Monika, kurios įtaka veikėjui akivaizdi. Kitaip nei anksčiau, jis atkreipia dėmesį į mažas detales, kurios jį žavi nuo manierų, aprangos iki namų interjero detalių. Po pažinties su Monika Rimants pradeda domėtis menu, vidiniuose dialoguose, kurie romano formai itin svarbūs, sau ima užduoti egzistencinius klausimus. Autorius šią meilės istoriją vysto ne tik ironiškai, bet ir itin jautriai. Neatskleidžiant svarbiausio siužeto vingių, galima drąsiai teigti, jog „Pietinia Kronikas“ verta atsiversti pasiilgus užburiančios meilės istorijos.
„Altorių šešėly“ | Liudas Vasaris ir jo moterys
Liudas Vasaris, pagrindinis Vinco Mykolaičio-Putino romano „Altorių šešėly“ veikėjas, ir neskaitančiųjų lūpose kartais supratamas kaip tipinis arba pasirinkimo tarp dvieju gyvenimo linijų kančios simbolis.
Kaip ir „Pietinia kronikas“, šio romano strukūrą galima įvardinti kaip bildungsroman. Nors kai kurie tyrėjai abejoja savarankiška veikėjo intensija formuoti savo likimą. Vis dėlto, meilė tarsi likimo pirštas, atlieka svarbią draminę funkciją. Liudas Vasaris bei pirmoji jo meilė Liucė romano pabaigoje drastiškai pakeičia savo gyvenimus.
Besidomintiems tai, kaip šis neištirtas jausmas formuoja individų pasaulius literatūroje, vertėtų dar kartą prisiminti tris meilės istorijas „Altorių šešėly“. Nepatirtą jausmą Liucei, susidūrimą su baroniene jos pasaulietiškų knygų bibliotekoje. Ryšį su Aukse, galbūt primenantį tai, ką šiuolaikiniais terminais galime pavadinti netoksiška meile.
