„Norvegų literatūros žvaigždė“, „Šiaurės Margaret Mitčel“, „Moterų sielos žinovė“. Tokiais iškiliais epitetais dažnas žurnalistas ar literatūros kritikas pelnytai tituluoja garsią norvegų rašytoją Herbjørg Wassmo, skaitytojų teismui pristačiusią savo naujausią biografinį romaną „Šimto metų istorija“, kuriame galima rasti ir nemažai autobiografinių faktų.
Mintis parašyti savo giminės moterų istoriją rašytojai kilo, kai dukra atsiuntė knygelę apie Kabelvoge stovinčią Lofoteno katedrą, kurios altoriaus paveikslui „Jėzaus malda Getsemanės sode“ tapant angelą pozavo gyvas modelis – rašytojos prosenelė Sara Susanė Krog, kuri už rašytoją yra vyresnė visu šimtu metų ir kurios gimimo diena sutampa su autorės sūnaus gimtadieniu. Rašytoja tokį sutapimą palaikė likimo siųstu ženklu ir, nors „nugyvento gyvenimo neįsprausi į literatūrinius rėmus ir nepateiksi kaip absoliučios tiesos“, vis dėlto pabandė atsekti savo promočių ir jų vyrų istoriją; „nors verta dėmesio visa plati giminė.“
„Šimto metų istorija“ – didingas ir rūstus šeimyninis epas, tragiška ir jaudinanti skandinaviška saga, pasakojanti keturių kartų gyvenimo istoriją audrų ir vėjų talžomame Norlande, pačioje Norvegijos šiaurėje. Romaną sudaro šešios knygos, kuriose atskleidžiamos rašytojos prosenelės, Saros Susanos, senelės Elidos, ir mamos Jordisės gyvenimo istorijos. Sumaniai įterpiami ir pačios Herbos (Herbjørg Wassmo), mergaitės su geltonu briaunuotu pieštuku, vaikystės prisiminimai. Visos istorijos nėra išdėstytos nuosekliai eilės tvarka: papasakojus kurią nors vienos moters gyvenimo atkarpą ir pradėjus rašyti apie kitas giminės moteris vėliau vėl grįžtama prie pirmosios veikėjos. Romane pasakojimas vyksta pirmuoju asmeniu, tai būdinga beveik visiems biografiniams romanams, tačiau skaitydamas nė nepajunti, kai lieki vienas su knygos herojais, ir tik kažkur iš šalies atsklindantis rašytojos balsas neleidžia pasiklysti painiuose keturių kartų šeiminio gyvenimo labirintuose. Prieš skaitytojo akis iškyla niūrus ir skurdus XIX–XX a. vidurio Šiaurės Norvegijos kraštovaizdis, kuriame karaliauja tik jūra, dangus ir akmenys. Dar silkės, otai ir menkės – pagrindinis gyventojų maistas, nuo žuvų gausos ar trūkumo priklauso visa šeimos gerovė bei ateitis. Ir sukasi visų keturių kartų gyvenimo ratas nenutrūkstama srove: nesibaigiantys gimimai ir mirtys, meilės ir išdavystės, paslaptys ir svajonės, slapti troškimai ir viltys, audros ir štiliai, fiordai ir šcherai – visa tai lydi kiekvieną jų kasdieniame gyvenime, ir, rodos, nėra tokios antgamtinės jėgos, galinčios nutraukti tą tamprų gyvenimo siūlą. Bet „sukurtieji žvejybai miršta greičiau už kitus.“ Romano herojai, kaip ir pati Šiaurės gamta, yra rūstūs ir mažakalbiai, išdidžiai ir narsiai priimantys kasdienio gyvenimo iššūkius bei pavojus ir sunkiu bei pavojingu darbu besistengiantys uždirbti varganą duonos kąsnį.
Rašytoja visada garsėjo kuriamais įsimintinais ir sudėtingais moterų charakteriais. Ne išimtis ir šis romanas. Štai rašytojos prosenelė, gražuolė ugniaplaukė Sara Susanė, ištekėjusi už nemylimo, bet gero žmogaus, jektos škiperio Johaneso Krogo ir pagimdžiusi jam dvylika vaikų. Ši moteris visą gyvenimą svajoja apie geresnę ateitį, bet svajonės ir lieka svajonėmis, o kasdienis gyvenimas diktuoja vis kitokius sprendimus. Mintys apie motinystę jai kelia pasidygėjimą ir siaubą, „nes laisvės ir meilės troškimas gali būti net stipresnis už motinystės instinktą.“ Beje, laisvės ir meilės troškimas būdingas visoms šiame romane aprašytoms moterims ir yra stiprus varomasis veiksnys, kai gyvenime siekiama gėrio ir šviesos. Istorijos pradžioje sutuoktinio negebėjimą parūpinti šeimai nuosavą kampą herojė priima kaip asmeninę gėdą, o vyro bejėgiškumas kaip kokia prakeiktis slegia ir jos pečius. Tačiau moteris puikiai žino, kad ištekėjus nedera atsikalbinėti ir verkti. Niekada Šiaurės moteris nepriekaištaus ir viešai nežemins savo vyro, nes „jausmus dera narplioti tik atsigulus tamsoje“. Ir darbas, juodas, niekada nesibaigiantis darbas, nes tik „turintys daug laisvo laiko žmonės pernelyg sureikšmina ir džiaugsmą, ir sielvartą.“ Sarai nelengva bendrauti su mikčiumi vyru Johanesu, kurį domina tik jekta, žuvų ir bulvių kainos bei pokalbiai apie vėjo kryptį, „nors kalbėjimas su vėju ir paguodžia.“ Tik bejėgiškai užgniaužta slapta meilė vyresniam broliui Arnoldui, atviri pokalbiai su pastoriumi ir dailininku Fritsu Jensenu bei naujai paskirtu daktaru Benjaminu Grionelvu praskaidrina niūrią ir slogią egzistenciją. „Gali tik pavydėti paukščiams, kurie nuolat ko nors ieško.“
Elida, rašytojos močiutė, dvyliktasis Saros Susanės vaikas, taip pat negali pasigirti didele laime ar džiugiais likimo posūkiais. Prieš motinos valią, bet iš meilės ištekėjusi už „neturtingo trobelninko, bet praprususio vaikio“ Frederiko ir pagimdžiusi šiam 10 vaikų, ji niekada niekam nepriekaištauja ir priima gyvenimą tokį, koks jis yra. Nors amžinai nėščia ir paskendusi buityje, bet vis dėlto mano, kad dėl gyvenimo reikia kovoti ir dėkoti už jį. Jos vyras Frederikas – nelinkęs prie darbo daug skaitantis svajotojas, turintis širdies ydą – menka paguoda ūkyje, tad ištikus eiliniam širdies smūgiui ji priversta parduoti ūkį. Išdalijus penkias atžalas savo giminėms ir artimiesiems moteris su likusiais penkiais vaikais paralyžiuotą vyrą veža gydyti į Kristianiją. Vėliau labai sunku susigrąžinti svetur išbarstytus vaikus bei rasti bendrą kalbą su jais, nes daugelis mažųjų jau užmiršę tikruosius tėvus ir laikinus globėjus laiko savo tikraisiais gimdytojais, o viešnagę tikrų tėvų namuose traktuoja kaip laikiną, bet neišvengiamą būtinybę. Gyvenimas Kristianijoje yra sunkus ir vargingas, nes „skurdas baisesnis už mirtį.“ Vietiniai su pašaipa traktuoja atvykėlius iš Šiaurės, šaiposi iš jų aprangos ir kalbėjimo manieros, o siekdami įrodyti savo abejotinas tiesas neretai griebiasi net smurto. Tik grįžimas į Havnesą, į Saros Susanės namus, vėl suteikia jų šeimai saugumo ir pasitikėjimo jausmą. „Nevalia toliau gyventi vien tuo, kas nebesugrąžinama, nevalia įstrigti tuštumoje.“
Romanas baigiamas pasakojimu apie Elidos dukrą, rašytojos mamą Jordisę, kuri norėdama užsidirbti ir ištrūkti iš rūpestingos tėvų globos (tai būdinga visoms rašytojos giminės moterims) anksti palieka gimtuosius namus ir išvyksta uždarbiauti svetur. Vienintelis jos turtas – dviratis, kuris tarsi koks laisvės vėjas leidžia nekliudomai keliauti ir likti vienai su savo maištingomis mintimis, nes „širdis visada trokšta ko nors nepatirta, nenusakomų didingų jausmų.“ „Ir niekada nevalia įsipareigoti gyvenimui, nes bet kokia pareiga slopina patį gyvenimą.“ Dar daugiau autentiškumo suteikia romano pabaigoje publikuoti Jordisės ir rašytojos tėvo Hanso Kristiano Hanseno laiškai II-ojo pasaulinio karo metais. Hansas, iš pažiūros drovus ir doras, moka kalbomis ir laiškais sužavėti Jordisę, tačiau tikrame gyvenime jis visiškai kitoks – tuščias ir nervingas, abejingas ir arogantiškas, nes „rašydami žmonės dažnai apsimeta kitokiais, nei esti iš tikro.“
Vienas iš sukrečiančių šio romano momentų – negyjantis skaudulys, su kuriuo rašytoja gyvena jau beveik 70 metų. Sutikime, kad sunku esant tokiu žinomu žmogumi viešai, ir taip atvirai prabilti apie vaikystėje išgyventą tėvo prievartą. Romane šią patirtį perteikia mergaitė su geltonu pieštuku ir geltonu, ne didesniu už delną užrašų sąsiuviniu, kuriame dėsto mintis, išgyvenimus ir kaip ir kiekviena prievartos auka slepia savo „kaltę“ bei „gėdą“. „Gėda. Tai sudaro mano esmę. Visada bandau ją slėpti, ginti šalin, nuo jos gydytis.“ Baisu, kai lipnūs ir purvini artimo žmogaus, žmogaus, kuriuo tu turėtum besąlygiškai pasitikėti, pirštai liečia tavo kūną, bet dar baisiau, kai norima įsibrauti ir į sielą bei skaityti mintis, todėl mergaitė savo užrašus priversta slėpti pačiose netikėčiausiose vietose. Romane šis blogis įvardijamas kaip „jis“ ir tik vėliau „pabaisa“ įgauna konkretesnius kontūrus. „Hansas – primityvi, baimės sukaustyta pabaisa, visa griaunanti ir naikinanti. Jis net nesuvokia, kuo yra pavirtęs.“ Net motinai Jordisei mirštant rašytoja neišdrįsta paklausti ją visą gyvenimą kankinusių klausimų. „Ar ji suprato mūsų gėdą?“ „Jei suprato, tai kodėl mūsų neapsaugojo?“ „Nejaugi tu to nežinojai, mama?“ Tačiau rašytoja taip ir nesiryžta užduoti šių klausimų motinai, nes „pabaisai“ mirus, „tai jau nieko nekeičia“.
Šimtametė istorija baigiasi tarsi kokiame fantasmagoriškame Emilio Kusturicos filme. 1942 metų gruodžio 6 d., sekmadienį, mūkiant nemelžtai karvei, o dėdei Alfredui ant aukšto smagiai „plėšant“ armonikos dumples, Jordisė vos numetusi slides, tiesiog ant virtuvinio stalo pagimdo žavią, juodaplaukę mergytę, kurią pavadina senu pagonišku vardu - Herbjørga. Bet tai jau visai kita istorija, kurią galbūt kada nors mes dar išgirsime...
