Beveik septynerius metus užtrukęs Trečiojo Lietuvos Statuto vertimo į lietuvių kalbą procesas pagaliau įgavo formą – rudenį Statutas bus atspaustas – pasirodys elegantiškai įrišta popierinė knyga. Šio projekto mecenatais tapo leidykla „Alma littera“ ir advokatų kontora „Glimsted“.
Projekto iniciatoriai – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės institutas ir jo vadovas dr. Rūstis Kamuntavičius. Statutą į lietuvių kalbą vertė istorikas Ričardas Jaramičius ir Vilniaus universiteto teisės istorikas prof. Jevgenijus Machovenko, jiems talkino ir daugiau tyrinėtojų. Vertimai, Statuto istoriografija, šaltiniai bei seminarų, konferencijų pranešimai apie TLS visus septynerius metus buvo dedami į šiam Statutui skirtą interneto svetainę.
„Mūsų tikslas – kad Trečiojo Statuto tekstai gyventų, kad jis būtų prieinamas istorikams, studentams ir visiems, kurie domisi mūsų šalies istorija ir teise“, – sako vertimo iniciatorius, LDK instituto direktorius R. Kamuntavičius.
Jis teigia, kad teisininkams Statutas yra įdomus teisės dokumentas, tam tikras lietuviškos teisės pagrindas. Istorikai šiame dokumente atras ne tik ano meto visuomenės, bet ir gyventojų kasdienybės, buities detalių. „Apie šį istorinį dokumentą negirdėjusiesiems Statutas gali tapti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės simboliu, tokiu kaip vėliava su Vyčio ženklu. Arba ryšio tarp gudų ir lietuvių įrodymu, kai ateityje reikės griauti sienas ir aiškintis, kas mus jungia“, – sako R. Kamuntavičius.
Trečiojo Lietuvos Statuto vertimas vyko iš teksto rusėnų kalba. Pagrindinę vertimo komandą sudarė du žmonės – istorikas R. Jaramičius ir Vilniaus universiteto teisės istorikas prof. J. Machovenko, jiems talkino ir daugiau tyrinėtojų, buvo konsultuojamasi su istorikais profesore Jūrate Kiaupiene, profesore Vaida Kamuntavičiene, dr. Laima Bucevičiūte ir kitais.
Savo apimtimi tai – didžiausias iš visų Statutų, jį sudarė 14 skyrių ir 487 straipsniai.
Dirbdamas prie Statuto vertimo, istorikas R. Jaramičius jautė didžiulę šio darbo prasmę. „Pirmiausia, kaip ir daugelio Europos valstybių istorijoje, taip ir Lietuvos istorijoje atrandame svarbių kūrinių ir tekstų, kurie mums kalba apie tų laikų visuomenės mentalitetą, politinę ir teisinę kultūrą, požiūrį į visuomenės sanklodą. Tokius tekstus, net jei jie – politinės ar teisinės minties darbai, galime įvardyti didžiaisiais mūsų istorijos kūriniais. Būtent prie tokių darbų priskirčiau Trečiąjį Lietuvos Statutą. Juk net XIX amžiaus antroje pusėje, kai carinė valdžia jau buvo panaikinusi Lietuvos Statutą, šis teisynas Lietuvos visuomenei buvo savasties ženklas. Vienas iš 1861 metų patriotinių manifestacijų Vilniuje organizatorių Bolesławas Limanowski į tremtį pasiėmė maldaknygę ir Lietuvos Statutą. Dar vienas pavyzdys – 1863 metais vieno iš sukilimo dalyvių bute buvo rastas „Lietuvių katekizmas“, kuriame parašyta: „Kas yra lietuvis? – Tas, kas tiki laisve ir laikosi Lietuvos Statuto.“
Manau, kad turėti vieno svarbiausių LDK teisės šaltinių – Trečiojo Lietuvos Statuto – vertimą į lietuvių kalbą yra mūsų visuomenės garbės reikalas. Taip pat tikiu, kad Statuto vertimas pagelbės studijuojant XVI amžiaus LDK istorijos temas ar gilinantis į to laiko teisinę kultūrą. Taip pat būtų džiugu, jei rastųsi istorikų ar filologų, susidomėjusių pačiu tekstu ir senosiomis LDK kalbomis. Yra daug LDK istorijai aktualių šaltinių, kurie dar laukia tyrėjų, tad jei Statutas prisidės prie susidomėjimo LDK istorija ir senųjų kalbų populiarinimo – vienas iš mano tikslų bus pasiektas“, – teigia vienas iš Statuto vertėjų.
Istorikas pasakoja, kad idėja išversti Trečiąjį Lietuvos Statutą į lietuvių kalbą kilo 2015 metais: „Tada studijavau Vytauto Didžiojo universitete. Dėstytojas istorikas R. Kamuntavičius mūsų kursui pasiūlė skaityti Trečiąjį Lietuvos Statutą. Per savaitę išversdavome ir aptardavome vieną ar kelis Trečiojo Statuto straipsnius. Susidomėjimą teisės istorija skatino ir istorikas profesorius Egidijus Aleksandravičius, susižavėjimą kėlė ir politologo, istoriko Andrzejaus Pukszto pasakojimai apie XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios lenkų istorikus, besigilinusius į Lietuvos statutus. Visa tai man buvo įdomu, esu dėkingas dėstytojui R. Kamuntavičiui, kad pasiūlė imtis viso Trečiojo Lietuvos Statuto vertimo.“
R. Jaramičius neabejoja, kad Statutas įdomus ir šiandienos žmogui: „Kartu su profesoriumi J. Machovenko norėjome, kad tekstas išlaikytų XVI amžiaus savitumą, tačiau kartu ir būtų paskaitomas šiandienos žmogui. Žinoma, privalu suprasti, kad verčiant beveik pusės tūkstantmečio senumo šaltinį ne viską įmanoma perteikti, tad kartais tenka pritaikyti terminologiją prie šiandienos žodyno. Trečiojo Lietuvos Statuto vertimas yra „gyvas procesas“. Natūralu, kad ateityje gali kilti diskusijų dėl konkrečių terminų vartojimo. Teisynuose užfiksuota teismų bylų medžiaga atskleidžia to meto realijas, konfliktines situacijas, interesų specifikas, įvairių situacijų sprendimo būdus, metodus. Įdomu sužinoti tuo metu fiksuotas realijas, stebėti ir suvokti, kaip teisės sąvado pasirodymas paspartino rašto kultūros plitimą visuomenėje. Išlikę testamentai, dovanojimai, transakciniai dokumentai ir kiti raštai, sudaryti remiantis Statuto nuostatomis, įrodo, kad teisynai ne tik atliepė visuomenės poreikius, bet ir atnešė ryškių visuomenės gyvenimo pokyčių. Žinoma, atsivertę Lietuvos statutą galime rasti ir mus nustebinančių ar net šokiruojančių teisinių normų ar bausmių, tačiau neturėtume pamiršti, kad kalbame apie XVI amžiaus visuomenę. Jei peržvelgtume kitų to laiko šalių teisynus, juose taip pat rastume normų, kurios ne visada derėtų su šiandienos mūsų pasaulėžiūra. Vis dėlto, kaip ir minėjau, galime rasti ir modernių bruožų, kurie net leistų mums pajusti artumą to laiko žmonėms.“
Teisės istorikai teigia, kad XVI amžių galima vadinti Lietuvos teisės kodifikavimo amžiumi. 1529 metais patvirtintas Pirmasis Lietuvos Statutas (PLS), 1566-aisiais – Antrasis Lietuvos Statutas (ALS), o 1588 metais – Trečiasis Lietuvos Statutas (TLS). Visi šie teisynai parašyti senąja rusėnų kalba, kuri tuo metu buvo laikoma kanceliarine Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalba. Šiame teisės kodifikavimo kontekste, sakoma, labiausiai išsiskyrė TLS. Su tam tikrais pakeitimais šis teisynas galiojo net iki 1840 metų, kai po 1830–1831 metų sukilimo carinės Rusijos valdžia Statutą pakeitė savais įstatymais.
TLS yra svarbus šaltinis ne tik Lietuvos, bet ir Europos teisinės minties kontekste. Advokatų kontoros „Glimstedt“ partnerė, advokatė dr. Laura Augytė-Kamarauskienė teigia, kad Trečiasis Lietuvos Statutas yra vertinamas kaip LDK valstybingumo, savarankiškumo ir teisinės sistemos pagrindas, kartu atspindėjęs brandžią XVI amžiaus politinę visuomenę. Štai kodėl svarbu jį adaptuoti šiuolaikiniam žmogui patogia forma.
„Glimstedt“ yra svarbus puoselėti tradicijas, pritaikyti jas naujai, dinamiškai aplinkai, – sako L. Augytė-Kamarauskienė. – Saugodami istorinę atmintį, neturime pamiršti, kad šiuolaikinis skubantis žmogus, teisininkas vis rečiau randa laiko praverti bibliotekų ir muziejų duris. Tik dėl tokių iniciatyvų kaip Trečiojo Lietuvos Statuto vertimas ir perkėlimas į skaitmeninį pasaulį senoji istorija gali atrasti vietą mūsų kasdienoje ir vesti ateities kartas svarbiais Lietuvai istoriniais keliais. Džiaugiamės ir didžiuojamės, galėję prisidėti verčiant Lietuvos teisės raidai reikšmingą istorinį šaltinį ir įprasminant istorinę atmintį. Išlikę Lietuvos teisynai yra tikras lobis ir svarbus žemėlapis šiuolaikiniam teisininkui. Be savo istorijos ir šaknų esame lengvai blaškomi politinių vėjų ir pavojingų įtakų.“
L. Augytė-Kamarauskienė pabrėžia Trečiojo Statuto unikalumą ir teigia, kad kokybe ir turiniu Statutas pralenkė laiką. Šis dokumentas ne tik privertė paklusti įstatymams patį valdovą, bet ir įtvirtino pilietinės (bajoriškosios) tautos suvereniteto ir parlamentarizmo užuomazgas, teismo, kaip teisingumo vykdytojo, funkcijas bei teismo precedento reikšmę, teisėjo nepriklausomumo, nešališkumo principus bei religinės tolerancijos pagrindus.
„Sunku patikėti, kad Lietuvai toks svarbus dokumentas nebuvo išverstas į lietuvių kalbą. Trečiąjį Statutą parašė pilietinė Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės tauta, tai nebuvo iš viršaus – šalies valdovo – nuleistas dokumentas, tai buvo tautos sukurti įstatymai, visiškai išskirtiniai Europoje. Neabejojame, kad lietuvių tauta tokį dokumentą sava kalba privalo turėti“, – sako vieno iš projekto mecenatų, leidyklos „Alma littera“ vadovė Dovilė Zaidė.
