Kai Čikagos snaiperiu pramintas serijinis žudikas pabėga iš kalėjimo likus vos dviem savaitėms iki mirties bausmės vykdymo, FTB nenoromis kreipiasi į patyrusį agentą, prašydami jo pagalbos. Kartu su ambicinga specialiąja agente Eleina Baner, Karteris Bleikas turi kuo greičiau surasti nevaldomą žudiką, toliau sėjantį siaubą Amerikoje. Atrodo, kad jis žudo visus pasitaikiusius kelyje. Be jokios priežasties.
Tačiau Bleikas greitai ima įtarti, kad kažkas stengiasi jį klaidinti ir net nušalinti nuo tyrimo. Todėl jis turi ne tik kuo greičiau sučiupti dėl malonumo žudantį monstrą, bet ir išnarplioti pašonėje klestintį melo ir korupcijos voratinklį. Karteris Bleikas yra priverstas laužyti taisykles ir stoti į kovą su FTB – tam, kad pagaliau sustabdytų žudynes ir atskleistų mirtį nešantį sąmokslą.
Kviečiame susipažinti su pirmąja trilerių serijos knyga „Žudymo sezonas“ (vertė Aidas Jurašius). Rašytojas M.Crossas pasakoja apie šiuolaikinius trilerius, amerikietiškos kultūros įtaką šiam žanrui bei atskleidžia, kaip jam pavyko sukurti neužmirštamą mūsų laikų herojų.
– Karteris Bleikas labai išsiskiria tarp šiuolaikinių trilerių ir jų personažų. Kaip jį sugalvojote?
– Veikėją sugalvojau dar prieš pradėdamas rašyti pirmą knygą ir tyčia įvedžiau jį į istoriją taip, kad galėčiau vystyti jo portretą per visą knygų seriją. Knygą pradėjau sakiniu: „Pirmas dalykas, kurį turite apie mane žinoti, – Karteris Bleikas nėra mano tikrasis vardas.“ Buvau užtikrintas, kad šis veikėjas sudomins nuo pat pirmos eilutės, o ir pats norėjau daugiau apie jį sužinoti. Užsibrėžiau tikslą sukurti klasikinį herojų, kuris būtų sumanus bei gabus, tačiau kartu ir klystantis.
Karterį Bleiką gaubia nemažai paslapčių, kai kurios jų atskleidžiamos jau pirmoje knygoje. Jis ne policininkas, neturi pastovios veiklos ar darbo vietos, todėl galiu jį mėtyti į skirtingas vietas, apsupti vis kitais antraplaniais veikėjais, kartu turiu progą išbandyti skirtingus pasakojimo būdus. Pirmoji serijos knyga yra veiksmo trileris, antroji – kriminalinis tyrimas, trečioji – detektyvinis trileris.
– Kokią žinutę skaitytojams norėjote perduoti pirmuoju trileriu „Žudymo sezonas“?
– „Žudymo sezonas“ aiškiai parodo, kad baimę galima pasitelkti kaip ginklą. Tą daro ne tik teroristai ar serijiniai žudikai, bet ir vyriausybės, įtakingi žmonės.
Veikėją sugalvojau dar prieš pradėdamas rašyti pirmą knygą ir tyčia įvedžiau jį į istoriją taip, kad galėčiau vystyti jo portretą per visą knygų seriją.
– Kaip ir kur ieškote informacijos savo knygoms?
– Paprastai pradedu ieškoti informacijos perrašinėdamas juodraščius. Dažniausiai tą darau internetu. Rašydamas „Žudymo sezoną“ naršiau FTB svetainę, skaičiau knygas apie serijinius žudikus ir snaiperius, pavyzdžiui „Valstybės priešai: didžiausia Amerikos nusikalstamumo banga ir FTB susikūrimas“ (Public Enemies: America‘s Greatest Crime Wave and the Birth of the FBI). Pastaroji buvo puikus būdas susipažinti su FTB istorija. Ir, be abejo, perskaičiau daug trilerių.
– Ar rašydamas šią knygą įterpėte tikrų faktų?
– Mėginau padėti tvirtus pamatus istorijai įterpdamas į ją tikrus vietovių, valdžios institucijų pavadinimus, domėdamasis šaunamaisiais ginklais, kriminalinio tyrimo eiga ir taip toliau. Tai itin svarbu šio žanro knygoms – veiksmų seka turi įtikinti. Kita vertus, nesinorėtų užversti vargšo, nieko neįtariančio skaitytojo begale puslapių su visa tyrimo metu surinkta medžiaga.
Rašydamas „Žudymo sezoną“ naršiau FTB svetainę, skaičiau knygas apie serijinius žudikus ir snaiperius.
– Ar jūs pats panašus į Karterį Bleiką?
– Atsakysiu taip, kaip ir daugelis kitų trilerių rašytojų atsiliepia apie savo kuriamus personažu. Karteris Bleikas yra mano paties atmaina, tik šaunesnis, aukštesnis, išvaizdesnis ir labiau pasikaustęs muštynėse. Jis nelinkęs kalbėti apie save, visai kaip ir aš, ir dirba metodiškai, irgi kaip aš. Iš tiesų ir Karterio Bleiko partnerė, FTB agentė Eleina Baner tam tikrais aspektais panaši į mane. Ji dirba pilnu etatu ir mėgina suderinti darbą su šeimos gyvenimu.
– Papasakokite daugiau apie save.
– Pirmas dalykas, kurį turite apie mane žinoti, Masonas Crossas nėra mano tikrasis vardas. Su žmona ir trimis vaikais gyvenu Glazge ir rašau trilerius. Studijavau anglų filologiją Stirlingo universitete ir visuomet žinojau, kad tapsiu rašytoju.
– Kodėl nusprendėte pasirašyti knygas slapyvardžiu?
– Tai buvo mano agento idėja. Jis pasiūlė prisidengti trumpu, amerikietiškai skambančiu slapyvardžiu. Pasakiau, kad jei jam pavyks išleisti mano knygas, galės mane vadinti kaip panorėjęs. Dar vienas pavardės iš C raidės privalumas – automatiškai atsiduri tarp aukščiausios klasės detektyvų rašytojų: Chandlerio, Childo, Connellio, Christie, Craiso, Cobeno... Užtikrinta puiki vieta lentynose.
Pirmas dalykas, kurį turite apie mane žinoti, Masonas Crossas nėra mano tikrasis vardas.
– Ar draugai jus dar vadina Gavinu, ar dabar jau visose srityse suvokiate save kaip Masoną Crossą?
– Seni draugai iki šiol vadina Gavinu (tiesą pasakius, Gavu), bet daugelis mano kolegų rašytojų pažįsta mane kaip Masoną. Daug lengviau likti prie vieno vardo. Ypač kai dalyvauju festivaliuose ir kituose renginiuose. Jokiu būdu neslepiu savo tikro vardo. Nors visai džiaugiuosi, kad atsirado tokia skirtis, lengviau atskiriu asmeninį gyvenimą nuo profesinio. Tiesa, kartais dėl šios priežasties atsiduriu keblioje situacijose atvykęs į viešbutį – nežinau, kuriuo vardu esu registruotas.
– Gyvenate Glazge, bet jūsų knygų veiksmas vyksta Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ar nekilo pagunda įtraukti į pasakojimą škotų mafiją ir kaip veiksmo vietą pasirinkti gimtinę? Kodėl JAV?
– Esu parašęs apsakymų, kurių veiksmo vieta – Glazgas, ir anksčiau ar vėliau neabejotinai parašysiu visą romaną. Tačiau visados mėgau amerikietiškus trilerius, linkau prie šio žanro ir norėjau išmėginti jėgas. Man atrodo, daugybė rašytojų rašo tokias knygas, kokias patiems patinka skaityti, o mane, kaip rašytoją, labiausiai suformavo amerikietiška literatūra.
Turbūt visuomet lieka rizika, kad ką nors pavaizduosi ne taip, tačiau rašydamas surenku kiek įmanoma daugiau informacijos ir parašęs juodraštį konsultuojuosi su amerikiečiais draugais. Kita vertus, dažnai pats sukuriu savo knygų veikėjus ar veiksmo vietas, todėl išmanau juos ne ką mažiau, nei kas kitas. Be to, JAV man puikiai pažįstama šalis.
– Jūsų aprašomos veiksmo scenos labai kinematografiškos. Ar rašydamas susimąstote, kaip tam tikra scena atrodytų kine, jei jūsų romanai būtų ekranizuoti?
– Žinoma, norėčiau, kad mano knygos kada nors virstų filmais. Kai rašau, visada įsivaizduoju scenas kinematografiškai. Visada mąstau, kaip tam tikra scena atrodytų filme, koks aktorius vaidintų antraplanį veikėją, kokia muzika papildytų sceną.
– O kas filme vaidintų Karterį Bleiką?
– Rašydamas negalvojau apie jokį konkretų asmenį, kuris galėtų jį vaidinti. Net man Karteris išliko paslaptingas personažas!
Žinoma, norėčiau, kad mano knygos kada nors virstų filmais.
– Atsiranda vis daugiau nepriklausomų leidėjų, vis daugiau žmonių savarankiškai leidžia knygas, kartu padidėjo ir leidžiamų kriminalinių romanų bei trilerių srautas. Ar jums neatrodo, kad ši rinka persipildė ir susilpnėjo?
– Man atrodo, kad visais laikais buvo leidžiama daug kriminalinių romanų ir detektyvų. Viskas dėl jų klasikinės struktūros. Bet vietos užteks visiems ir, tikėkimės, geriausi iškils į paviršių. Ši rinka perpildyta nuo pat populiariosios literatūros atsiradimo ir knygų leidybos suklestėjimo. Tai geras ženklas, rodantis, kad skaitytojų apetitas tokio žanro kūriniams vis dar neišblėso.
Parengta pagal informaciją tinklalapiuose, kuriuos galite rasti čia, čia ir čia.
