„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Trilerių mėgėjams – vasarai naujas romanas „Metas žudyti“

Trilerių serija apie slaptą agentą Karterį Bleiką Lietuvoje jau turi gerbėjų ratą, lietuviškai išleistos knygos „Žudymo sezonas“ ir „Samarietis“, o ką tik pasirodė trečia serijos knyga „Metas žudyti“. Į lietuvių kalbą romaną vertė Daumantas Gadeikis. Pagrindinis šių knygų veikėjas Karteris Bleikas tituluojamas vienu įsimintiniausių pastarųjų dešimtmečių kriminalinės literatūros herojų, o knygų autorius Masonas Crossas vertinamas už sugebėjimą laviruoti tarp realistiško, prikaustančio reginio ir devyniasdešimtųjų veiksmo filmo vaizdinių.
Masonas Crossas
Masonas Crossas / Paulo Stuarto nuotr.

Trečioje knygoje „Metas žudyti“ įtampa dar labiau išauga, nes Karteris Bleikas pats tampa taikiniu. Užduotis šįkart atrodo paprasta: surasti programų projektuotoją, pavogusį socialinių tinklų sensacija turėjusią tapti programą „MeTime“. Tačiau sekdamas vagišiaus pėdomis Bleikas supranta, kad jį pasivijo kruvina praeitis.

Prieš penkerius metus Bleikas dalyvavo ypač slaptoje vyriausybės operacijoje kodiniu pavadinimu „Ilgoji žiema“. Su šiuo daliniu keliai išsiskyrė pasiekus susitarimą: jis tylės apie tai, ką jie veikė, o už tai bus paliktas ramybėje. O jei ne, Bleikas panaudos savo slaptą derybų svertą. Tačiau tokį pat svertą turėjo ir buvęs Bleiko bendražygis Martinesas, su kuriuo buvo be gailesčio susidorota.

Bleikui pavyko išlikti nematomam kelerius metus – kol išsidavė, padėdamas policijai surasti serijinį žudiką, pramintą Samariečiu. Jam puikiai sekėsi rasti žmones, kurie nenorėjo būti rasti, ir beveik visko jis išmoko „Ilgojoje žiemoje“. Jei kas nors ir gali rasti Bleiką, tai tik jie. Taigi užuot ieškojęs kitų, Bleikas turi sutelkti visas jėgas, kad paspruktų nuo tų, kurie yra tokie pat gudrūs kaip jis. Tik jų daug, o jis vienas.

Pasirodžius trečiai knygai „Metas žudyti“ rašytojas Masonas Crossas sutiko duoti specialų interviu Lietuvos skaitytojams, jį kalbina Monika Grigutytė.

Planavote parašyti trilogiją apie Karterį Bleiką. Tačiau, kai pamatėte, kaip šiltai šios knygos buvo priimtos, trilogija tapo penkiomis knygomis. Lietuvos skaitytojai dabar susipažįsta su trečia knyga „Metas žudyti“, o kokie jūsų santykiai su Karteriu Bleiku, ar turite jam naujų planų? Tęsite šią palankiai skaitytojų sutiktą knygų seriją?

Penkių jau parašytų knygų ciklas baigiasi įtampos tašku, tad tikrai noriu grįžti ir parašyti dar vieną dalį. Prieš rašydamas pirmą knygą „Žudymo sezonas“ labai ilgai galvojau apie personažą. Žinojau, kad noriu sukurti veikėją, kurį galėčiau nukelti į įvairiausias vietas ir įkurdinti skirtingo tipo knygose. Kiekviena knyga apie Karterį Bleiką yra kiek kitoks trileris. Pirmoji – tipinis veiksmo trileris, antrojoje rasite šiek tiek daugiau policijos procedūrų, o trečioji – trileris apie persekiojimą.

Kiekvieną kartą bandžiau sukurti vis kitokį jausmą perteikiančią knygą, norėjau, kad jos būtų kuo įdomesnės tiek man pačiam, tiek, tikiuosi, ir skaitytojui. Kiekvieną kartą galėjau įkurdinti šį veikėją vis kitoje vietoje ir, tikiuosi, sukurti individualią knygą, kad žmonės galėtų paimti antrą ar trečią, nebūtinai pačią pirmą knygą, ir vis tiek suprastų vystomą istoriją. Turiu keletą idėjų būsimoms knygoms, norėčiau parašyti vieną, kurioje Bleikas infiltruojasi į religinį kultą.

Pranešimo autorių nuotr./„Metas žudyti“
Pranešimo autorių nuotr./„Metas žudyti“

Pagrindinis veikėjas Karteris Bleikas itin mįslingas personažas. Kaip jį kūrėte?

Mane visuomet traukė paslaptingi personažai su mįslinga praeitimi, apie kurią nebūtinai daug žinai, bet kuri gali būti atskleista knygų serijoje. Man buvo įdomu sukurti ką nors tokio. Pirmasis sakinys pirmoje knygoje apie Bleiką skamba taip: „Pirmas dalykas, kurį apie mane turėtumėte žinoti yra tai, kad mano vardas nėra Karteris Bleikas“.

Manau, kad tai geras būdas prikaustyti skaitytojų dėmesį ir sudominti juos šiuo vyruku. Norėjau, kad skaitytojas apie Karterį Bleiką palaipsniui sužinotų vis daugiau. Kitas – praktinis dalykas: nežinojau apie jį pernelyg daug rašydamas pirmą knygą. Pradėjau, kai Bleikas praktiškai tebuvo tuščias lapas. Žinojau, kad jis turi sudėtingose situacijose veikti padėsiančius įgūdžius, bet tikrai nežinojau visko apie jo praeitį.

Jūsų skaitytojai pastebi, kad knygų seriją apie Karterį Bleiką rašote kylančia kreive, nes kiekviena nauja šios serijos knyga atrodo pilna dar daugiau įtampos, dar labiau intriguojanti. Ar ši auganti įtampa suplanuota, ar tai įvyksta natūraliai, kai vystote veikėjų linijas ir plėtojate siužeto vingius?

Gerai tai, kad rašant knygų seriją apie vieną veikėją gali matyti, kaip jis evoliucionuoja. Kaip minėjau, sąmoningai nusprendžiau, kad kiekviena knyga apie Karterį Bleiką bus kiek kitokio stiliaus, kad būtų įdomiau. Tikiuosi, skaitytojui taip pat patinka, kad nėra vienos formulės visoms knygoms.

Manau, kad rašydamas vis daugiau knygų, išmokau rašyti trumpesnius skyrius, o trumpi skyriai greitina skaitymą, perskaičius vieną kyla klausimas „kas bus toliau?“ Labiau apgalvoju, kaip rašyti, kad istorija sudomintų ir įtrauktų skaitytoją. Juk yra daugybė kitų pasilinksminimo būdų ir, jei kas nors su tavo knyga ketina praleisti ne vieną valandą, noriu paversti tai malonia ir įdomia patirtimi.

Kalbant apie Karterio Bleiko partnerius, pirmose dviejose knygose tai stiprios veikėjos moterys. Kodėl? Ką tai suteikia istorijai?

Manau, kad gerai išlaikyti balansą tarp veikėjų bet kurioje istorijoje. Pernelyg apie tai nemąsčiau, bet atsižvelgus į tai, ką žiūrėjau ir skaičiau augdamas, manau, tai natūralu. Buvau vaikas aštuoniasdešimtaisiais ir devyniasdešimtaisiais, mėgau „Terminatorių“ ir „Ateivį“ su stipriais protagonistais vyrais.

Tačiau taip pat dievinau ir „X-failus“, kuriuose veikia Dana Scully, „Avinėlių tylėjimą“ su Jodie Foster ir, žinoma, Buffy. Tad tai atrodė gana natūralu. Tik kai parašiau dvi ar tris knygas ir žmonės ėmė sakyti, kad jiems patiko stiprūs moterų charakteriai, susimąsčiau, kad iš tiesų tai subalansuoja knygas. Jos tampa ne tokios „vyriškos“, juolab, kad daugiau knygų skaito moterys. 70 procentų kriminalinių istorijų skaitytojų, bent Jungtinėje Karalystėje, taip pat yra moterys.

Jau minėjote, kad visos trys Karterio Bleiko knygos šiek tiek skiriasi. Mėgstate eksperimentuoti žanrais?

Taip, dievinu trilerius, kriminalines istorijas. Užaugau skaitydamas tokias knygas. Mėgstu amerikiečių trilerius, ypač parašytus Harlano Cobeno, Lee Childo, Michaelio Connellio ir, grįžtant prie klasikų, Raymondo Chandlerio ir Dashiellio Hammondo. Visuomet mėgau trilerius ir istorijas apie nusikaltimus. Man patinka ir kiti žanrai, pavyzdžiui, Stepheno Kingo knygos, dievinu siaubo istorijas, fantastiką, man labai patinka komiksai. Kai augau, buvau didelis Betmeno, Žmogaus voro ir Iksmenų fanas. Mane labai traukia tai, kas susiję su paslaptimis, kriminalais, knygos pabaigoje išnarpliojamomis paslaptimis.

Kalbant apie trečią Karterio Bleiko knygą „Metas žudyti“ skaitytojai sužinos, kad jis anksčiau dirbo vadinamųjų juodųjų operacijų grupėje JAV kariuomenėje, ta grupė vadinosi „Ilgoji žiema“. Juodųjų operacijų grupės nariai dėl tam tikrų priežasčių nusprendžia, kad laikas susidoroti su Karteriu Bleiku.

Jis turi pasirūpinti įrodymais, kad šie nuo jo atstotų, ir tuo pat metu bandyti išlikti gyvas. Tai tikriausiai viena mano mėgstamiausių Karterio Bleiko knygų. Tai tokia knyga, kokias pats labai mėgstu skaityti: vyras, bėgantis nuo blogiukų, kurie nori su juo susidoroti.

Jūsų pasakojimo būdas dažnai įvardijamas kaip labai kinematografiškas. Ar tai suplanuota, ar pati istorija diktuoja tokį pasakojimo būdą?

Taip, iš tiesų žmonės dažnai sako, kad mano knygos kinematografiškos, man tai didžiulis komplimentas, nes esu didelis veiksmo filmų ir trilerių fanas. Kai rašau, įsivaizduoju, kaip pasakojimas atrodytų kine: kaip atrodytų veiksmo vieta, kas vaidintų šį veikėją, kokia muzika grotų.

Visuomet knygos rašymo pusiaukelėje – jums tai pasakytų daugybė rašytojų – imi nekęsti knygos. Ir visuomet ateina momentas, dažniausiai parašius du trečdalius knygos, kai galvoji, kad ši knyga absoliučiai siaubinga, tačiau galėtų tapti neblogu filmu. Tad kol vis dar atrodo, kad knyga galėtų tapti geru filmu, to pakanka, kad prie jos likčiau, ir belieka tikėtis, kad, kai prieisiu pabaigą, ji pasirodys esanti gera.

Karterio Bleiko knygose labai detaliai pasakojate apie tai, kas šiaip jau laikoma paslaptyje, pavyzdžiui, kaip veikia JAV saugumo sistema. Kur ieškote tokios informacijos?

Nuvilsiu – tai daugiausia paieška internete. Google yra fantastiškai naudinga priemonė, kalbu ne tik apie Vikipediją. Kai veiksmas vyksta tam tikroje Amerikos dalyje, gali pasinaudoti žemėlapiais, taip pat peržiūrėti laikraščius, paklausyti vietinių radijo stočių ir bandyti suprasti, kaip ten šneka žmonės – stengiuosi surinkti kuo daugiau informacijos. Kalbant apie informacijos paiešką, man patinka šiek tiek jos paieškoti prieš rašant knygą, o vėliau tęsti paieškas jau rašant, kai suprantu, ką dar reikia sužinoti.

Taip pat jau perrašydamas žinau, kad kai kuriose knygos vietose ką nors sukūriau ir turiu prie tų vietų grįžti ir sugalvoti, kaip galėčiau jas paversti labiau įtikinamomis, sugalvoti, kaip aprašomi dalykai veiktų realybėje. Bet, turiu pasakyti, kad kai kurie knygose aprašyti dalykai, apie kuriuos žmonės sakė, kad atlikau tikrai gerą tyrimą, buvo mano sukurti. Rašant apie slaptas karines organizacijas gerai tai, kad niekas negali užtikrintai pasakyti, kad vienas ar kitas dalykas tikrai negalėtų įvykti, nes tai – aukščiausio kalibro paslaptys. Faktas, kad Vyriausybė veikia slaptai, mane šiek tiek pridengia.

Kaip jaučiatės dėl to, kad jūsų knygos leidžiamos ir mažose šalyse, tokiose kaip Lietuva, verčiamos į kalbas, kuriomis šneka ne tiek daug žmonių?

Fantastiška, kai tavo knygas publikuoja bet kur. Kai tik pradėjau rašyti, vyliausi, kad bent kas nors kur nors apskritai norėtų išleisti ir skaityti mano knygas. Tai, kad Bleiko knygos išleistos ne vienoje šalyje – fantastiška. Tai, kad galiu pasiekti skaitytojus šalyse, kuriose pats nesu buvęs, bet į kurias norėčiau nukeliauti, intriguoja. Viliuosi, kad vieną dieną galėsiu atvykti ir į Lietuvą. Visuomet labai gera sužinoti, kad kuri nors šalis nusipirko kurią nors knygą. Tuomet įdomu matyti skirtingus viršelius, kaip atrodo išverstas knygos pavadinimas. Be to, iš socialinės pusės įdomu stebėti, kaip vyksta leidybos procesas skirtingose šalyse ir kaip atrodo skirtingi leidimai šalia vienas kito. Jie gali būti visiškai skirtingi. Fantastiška, jei apskritai kas nors bet kurioje pasaulio vietoje nori skaityti mano knygas, esu labai dėl to laimingas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų