Tove Jansson augo menininkų šeimoje. Tėvas buvo skulptorius, mama namuose piešdavo iliustracijas knygoms. Pas juos nuolat lankydavosi draugai menininkai. Vos jai gimus, tėvas jau tikėjosi, jog dukra taip pat pasuks kūrybos keliu.
Gamtos pasaulis mažąją Tove paveikė ne mažiau nei meniška ir kultūringa aplinka. Vaikystėje kasmet apie šešis mėnesius su šeima ir draugais ji praleisdavo saloje. O ir suaugusi sugrįždavo į ją vasaromis, kol galiausiai ten ir apsigyveno. Nekeista, kad ir jos rašytose knygose daug veiksmo vyksta prie vandens.
Rašytoja ir dailininkė sakydavo, kad visa jos kūryba įkvėpta aplinkos. Tik vaikams skirta dalis buvo atėjusi iš vaikystės prisiminimų. O suaugusiesiems Tove kūrė įkvėpta tuomet ją supusių dalykų, įvykių, kuriuos savo kūryba perteikė taip, kaip pati matė, jautė ir išgyveno.
Kaip ir kiekviena šeima, taip ir Tove turėjo savų skaudulių. Jos motina Signe Hammarsten-Jansson jautė nuoskaudą dėl to, kad turėjo paaukoti savo skulptorės karjerą vardan šeimos. Žinoma, menų ji neapleido – tapo knygų iliustratore Tėvas ilgainiui ėmė piktnaudžiauti alkoholiu, barniai šeimoje vis dažnėjo. Viename Tove tapytų šeimos portretų atspindėtos nuotaikos toli gražu nekuria idiliško vaizdo.
Tačiau nesutarimai šeimoje buvo tik viena priežasčių, kodėl net šviesūs ir nuotaikingi jos kūriniai vaikams kartu tokie mąslūs ir kupini melancholijos. Žinoma, tam įtakos daro ir autorės intravertiškumas, būdingas suomiams, tačiau kita priežastis kur kas rimtesnė ir globalesnė – karas.
Rašytoja gimė Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, o Antrojo metu jos kūrybinis procesas jau buvo įsibėgėjęs. Tuomet į karą išėjo ir vienas brolių, apie kurį ilgą laiką nesulaukė jokių žinių. Šis visai šeimai sunkus išbandymas buvo juntamas tuometėje Tove kūryboje.
Pirmoji jos knyga, skirta vaikams („Mažieji troliai ir didysis potvynis“) pasirodė 1945 metais. Ji įnešė naujų vėjų į vaikų literatūrą ne tik dėl unikalaus pasaulio, personažų, bet ir dėl vaikų literatūrai nebūdingo katastrofų vaizdavimo. Artėjanti kometa, potvynio grėsmė atspindėjo realią to meto situaciją, kai pasaulyje sklandė nežinios, nerimo ir baimės nuojautos.
Tačiau pati melancholiškiausia knyga buvo parašyta po Tove mamos mirties, 1970-aisiais. Tai buvo ir paskutinis kūrinys vaikams. Ši netektis visiškai atskyrė autorę nuo laimingo ir idiliško Mumių pasaulio ir ji pasuko suaugusiųjų literatūros keliu. Nors su savo personažais ji pradėjo nesutarti dar anksčiau.
Kai 1954-aisiais pradėjo piešti komiksus Londono „Vakariniam laikraščiui“, Mumiai sulaukė didžiausio populiarumo, o Tove turėjo kone kasdien sugalvoti naujų siužetų. Nenuostabu, kad toks tempas, laiko trūkumas kitiems kūrybiniams darbams bei mamos netektis atitolino autorę nuo idiliško Mumių pasaulio. Nuo 1960-ųjų komiksus laikraščiui jau piešė Tove brolis Larsas.
Anksčiau Tove noriai bendradarbiaudavo adaptuojant jos kūrinius kinui, teatrui bei radijui. Piešdavo plakatus, rašydavo libretus, tekstus trumpindavo ir pritaikydavo radijo pjesėms. Nors autorė ir nesutiko perduoti teisių „Walt Disney“ kompanijai, tačiau Mumiai vis tiek išpopuliarėjo taip, kad dabar jau sunku būtų suskaičiuoti, kiek visko apie šiuos personažus sukurta.
Daugelyje pasaulio kampelių galima aptikti vis iš naujo perleidžiamų rašytojos knygų, kitų autorių kūrinių, paremtų jos iliustracijomis ir tekstais, įvairių adaptacijų, galybę suvenyrų, aksesuarų, drabužių ir namų apyvokos reikmenų, kanceliarinių prekių ir atvirukų. Lūžis įvyko po 1993 metų, kai Suomijoj buvo atidarytas „Moominworld“ (Mumių pasaulis) pramogų parkas. Autorinių teisių vertė gerokai išaugo, o produkcija su Mumiai užplūdo rinką.
Simpatiški į begemotus panašūs padarai tapo paklausia preke. Tačiau neverta pamiršti, kad viskas prasidėjo nuo knygų. Jose buvo sukurtas Mumių slėnis, apgyvendinti personažai ir patirta begalė nuotykių. Rašytoją įkvėpdavo gamta, gyvūnai, metų laikų kaita, todėl ir jos kūryba labai gyva, dinamiška ir dvelkianti jūra. Socialinis pasaulis paremtas tarpusavio pagalba, draugiškumu ir net trupučiu naivumo. Pasakojimuose veikia tikroviški personažai, turintys ryškių ne visada teigiamų, tačiau dažnai žavių bruožų, tad su jais lengva tapatintis. Tai atsiskyrėlis Snusmumrikas, goduolis Snifas, puošeiva freken Snork, itin drovi Filifjonka ar pikčiurna Mažoji Miu.
Tove Jansson kūrybą įvertino ne tik skaitytojai, bet ir kritikai. 1966 metais autorė tapo Hanso Kristiano Anderseno premijos laureate, taip pat yra gavusi aukščiausią – Šypsenos ordino – apdovanojimą.
