– Adomas Razmus
Epifanija No 1
Tą vasarą mes nusileidome į savo asmeninius pragarus.
Mūsų žingsniai, lengvi ir išduodantys pakylėtą dvasią, aidėjo jos širdies skliautuose
ir jos mintyse radosi vis daugiau vietos.
Po švininiu dangum! gęstantys vidurvasario laužai atiduodavo dvasią
ir ėmė atrodyti, jog skliautas, tas ažūrinis nuo represijų ir ūmių prislėgimų
apsunkęs dangtis (durys į rojų, nors knygose kalbama,
jog žmogaus sukurtas artificialinis rojus jam vis arčiau širdies)
tuoj prasivers, tuoj ir tik man, kiekvieną minutę vis arčiau ir arčiau,
tas nervus deginantis laukimas! Ir mes ten matėme miestus,
besistebinti tauta, ir mes ten matėme šviesas ir reginius, sielos reginių tauta,
ir mes ten matėme įvairovę gatvėse, mylinti ir žmogiška širdis.
Jos batelių į grindinį aidas skambėjo po aikštes; smulkmeniškas pavydas
ir sielą suspaudžiantis juodas nuspėjimas – ji prie veidrodžio,
užsisvajosiu žvilgsniu save gosliai nužiūrinėja,
tas žvilgsnis droviai nusigręš šiek tiek vėliau,
kai makiažas nespėjęs nudžiūti ant šiaip jau tauraus veido
trauks į save amžių karo nugludintus vyriškus žvilgsnius.
Tačiau dabar ji ten, idėja, kontempliuojama paniurusio ir reakcingo proto.
Ir mes nusileidom po žemėm, ištirti aukso paslapties;
ir mes pakilom į vaiskų dangų, patirti ir galbūt mylėt.
Aš patapau ironiškas, po vasario dangum, aš patapau skeptiškas,
ir prieš mano akis atsivėrė
Ir mano ausims atsivėrė lietaus iš tolimos šalies atnešti žodžiai,
kuriais jis mielai dalinosi su vėju, tas saldus kuždesys!
Praėjo savaitė, septynios dienos praėjo. Tai tik dar vienas dar –
Ir tai tik daina be pabaigos.
Gyvenimas, nevertas gyventi, ir vis dėlto tai dar gyvenimas!
Medžiai, nuošalėj nuo visų,
teigiantys kažką mėnesienai, ir mėnulis! Tas šviesus patriarchas!
Tai tavo valia aš keliauju toliau nuo patyrimų,
suraukęs nosį nusisuku nuo vilties – bet tai dar gyvenimas ir viltis padirbinama,
reikia tik žinoti kur ir už kiek. Pereisiu dar truputėlį po miestą
pasiklausyti jos balso, atsklindančio iš visų kerčių ir kertelių,
dar kartą atversiu krūtinę fikciniam siaubui – ir jei nervai laikys,
vietoj eilinio saldaus prasimanymo – galutinė idėja, aprėpiantį viską
ir užbaigianti viską, stoty traukinių ant sąvadautojo kelių –
burna įsiskverbianti ir atsiduodanti – virpteli kartą rainelės akių,
ir kartą ir kitą, tokia idėja!
ir nieko saldžiau,
kaip stebėti kaip svetimas protas ją visą gosliai sutraukia.
Nelaimė priverčia išrasti ir kurti,
o kartus malonume! žengiąs lengvai pakylėta dvasia –
po švininiu dangum, nusileidę į pragarus,
mes patiriame savo asmeninį skausmą.
Ir ji, jau anapus už veidrodžio!
Epifanija No 2
Aš tyrinėjau sapnų žemes,
kurios nusidriekė anapus ribos ties kuria prarandame troškimą.
Išpūstų širdžių gestikuliavimus keičia sintetinė mėnesiena
ir prie sferos prikaltas mėnuo – jo muzika diktuoja rafinuotą skonį.
Mano juslės sunerimo – ištuštėjusį miestą palikę paskutiniai lietaus lašai –
tuščias švelnumas ir veltui praleista diena. Protas ir nervai, atsipalaidavę
duoda valią ir mane palieka… Jos plaukuose pradingo vėjas
ir nebesigirdės iš už kalnais atitvertos šalies jau nebesklindanti daina.
Jos akys sugėrė šviesą ir diena diena diena vien tik naktimis
blizgantis opališkas šerkšnas prikelia mintis nukreiptas…
Mano juslės sunerimo,
todėl prieš mėnulį reikia kalbėti vilko balsais kol vilko valanda.
Tokia ramybė!.. Ir aš nueinu į miško gilumą,
ir man iš paskos nuseka žingsniai,
kuriuos medžių noktiurnalinis šniokštimas atiduoda atgal
su kaupu atkartodamas Ēchō Ēchō -
ir aš suvokiu įvykusią reversiją,
iš amžių dugno per amžius ateinančią užsipelnytą pašaipą.
Galantiškasis kilnume..! Visada pirmas ginti nuskriaustųjų
ir ta maloni šypsena kai nusilenkiama sąžinei – žavinga žavinga.
Laukuose pasigirdo žirgo žvengesys,
jo obuolmušis plaukas atitaria dangui vedančiam mane
į šiais metais jau penktą kryžiaus žygį,
kurį Monarchas skelbia nemokiai provincijai.
Jeruzale o Jeruzale aš sapnuose girdžiu
kaip tavo gatvėse suklupusios rauda moterys,
aš girdžiu kaip tavo skveruose vykdomos piktadarystės,
o aikštėse skelbiamas iracionalus mokslas –
mano garbė, mano papiktinta garbė, aš prašau aš reikalauju..!
Ir taip savo nevaisingas dienas leidžiu klausydamas tavo idėjos
kuri atsklinda iš pašnekesių iš atsitiktinių,
iš reikšmingai nuleistų akių iš gatvėje sutiktų,
iš truputį barbariško gyvenimo, kuris įvyksta iš paribių.
Bet nunc atitolęs Ego sum nuo paribio!
Betyrinėdamas sapnų žemes… to vieno sapno, to praeivio,
to atradimo, tos lemtingos dienos..!
Ir skverbdamasis gilyn, po marinistiniu dangum, po didžiąja astroliabija,
mane vedė į priekį laimingos žvaigždės
kurių šiugždėjimo klausa negali paleisti net ir dabar,
kai atsipalaidavę nervai ir protas… ir visas tas opališkas šerkšnas…
jis ištraukia iš mano plaučių kalbėjimą vilko balsais...
– aš uodžiu neramiai kvepiantį orą ir jaučiu kaip ji nusigręžia nuo gyvenimo
nueina link upės atginta troškulio pažiūri į gelmes…
o stikle kuriam nėra lygių, o perfektarinis kristale, tobulo grožio sarge..!
Tu pagrobi sielas, kad mainais duotum..?
ir vandens įtempimas grąžina jai vylingus žvilgsnius,
visą skruostų raudonį, visą nekaltą susidrovėjimą –
ir ji pasilieka, perpetualiai pasilieka prie šulinio,
prie tekančios upės, prie šaltinio teikiamos gaivos –
laukti ir lyg sapne save regėti –
Ir aš tai jutau savo vilkiška uosle po marinistiniu dangum,
arba kai quotidie atmerktomis akimis apie Jeruzale.
Tavo sapnų miestai ir mano vėjas, tokia ramybė anapus ribos ...
Ir tas prie sferos prikaltas mėnuo!
Epifanija No 3
Tai be abejonės buvo pabaiga – toks švinu apsunkęs širdies susitraukimas.
Prieš arterijom atsiveriant, už horizonto atsivėręs auksu paplūdęs miestas,
jo bokštai dar ir dabar beveik pranykę duria mano kairįjį plautį – tai bent dieglys!
Bet tada, prieš užsiveriant durims aš sulošiau velnišką partiją,
nepaisant visko kas iš to išėjo, mano partija buvo gera
ir aš beveik laikiau savo delne Fortūną, tokia velniška sėkmė.
Ten buvo pralietas kraujas, vaiski dėmė ant kilimo,
ir kilimas buvo patiestas menėje krištolinių rūmų
ir vėl tie saulėkaitoje tviskantys bokštai
ir vėl dar vienas krištolinis stebuklas.
Bet mane po truputį apima senų laikų dvasia,
tas valkatavimas sutinusiomis kojomis ir brėškaus ryto vėjui atsukta daina.
Žmonės nueina ir praeina ir jų veidai bejėgiškai
nusisuka atmintyje paneigdami gyvenimą. Tebūnie plaukimas, naujo uosto paieškos,
girta daina kuri suvienija žemutinius dokus ir vėjas išsipūtęs nuo perdėm optimistiškų burių – aš priimu visa tai kaip galimybę ir tarkim jog mano sielos kambariuose
nebegyvena paslėpta angis ir savo artimui
aš nebejaučiu neapykantos ir nebėra mano mintyse
netgi meilės dienos dienos dienos visi sekmadieniai
protarpiais pertraukiami atsitiktinės nakties.
Gyvenu naktimis ir valgau naktinį maistą pats būdamas naktis,
tokios perspektyvos man įsiteikia ir galiu kalbėti prieš dangų
mąstydamas apie beužgimstantį akimirkoje save
ir argi tai nėra aukščiausio laipsnio įsižeminimas paniekoje?
Tada kas įvyksta jei įvyksta iš viso ir jei tai turi galimybę įvykti –
tu prakalbi į mane mano lūpomis ir kalbi žodžius
ir ką sakai mano vienintelis troškime, mano pirmoji žiemos pūga,
mano trumpa mentalinė regresija ir mano vienatinis liežuvi,
nes tavo vardas suteikia mano tamsiam spazmui vardą ir aš tave atpažįstu,
ką man pasakytum jei tokiu būdu susidėliotų palankios (nutolusiam nutolusiam danguj) žvaigždės ir ar mano delnuose atsivertų spazmiškai suspaustos laimės potyris?
Taip ir matau tą sceną net ir toks koks esu dabar –
įjunkęs į aguonų pieną kuris pulsuodamas su įsitikimu išteka
iš viena akimi raišos kalės krūties – tik jos dėka dar esu gyvas
ir tik pagalvokit apie kantria ranka supamą lopšį –
net ir toks koks esu dabar kamuojamas nepertraukiamo bangų liūliavimo
toj legendarinėj saloj tarp moterų aš matau tavo lakonišką formuluočių stilių
ir iš tolimos šalies iš pietų atsklidęs vėjas
ir pavėsyje aukštos tuopos atsigulęs su dūdele
ir mano daina kurios pavydi atsainus ir praslenkantis dangus
jeigu sustotų akimirkai tekėt skaidrus vanduo
koks šio upelio vardas ko taip tykiai jis šnabžda
mano ausin jos vardą kitados matytą ir turbūt jau pamirštą?
Tu mąstei strategiškai ir vieną po kito
išstūmei iš teritorijos konkurentą, pigi prekė patrauklia kaina
užtvindė rinką, tavo žmonės palaikė mieste tvarką,
tu mąstei strategiškai.
Aš pareidavau po darbo vakarais namo
ir manęs už kampų laukė šešėliai ir bjaurūs žmonės švilpė pavymui.
Jie mane išnaudodavo nes tai buvo tavo miestas
ir tu viską buvai jau suplanavęs
ir atsitiktinumas čia neturėjo jokio šanso.
Tu pajungei viską savo valiai iš puikybės,
bet buvai savo nuodėmėse silpnas ir savo jausme stiprus –
arba verčiau jau atvirkščiai.
Ten buvo nuoga moteris su šautinėmis žaizdomis
kaklo ir krūtinės srityse, ten buvo nuoga moteris
išmesta vogčiomis į konteinerį plastikiniame maiše –
analiniame, oraliniame ir vaginaliniame orifisuose
inseminacijos pėdsakai, trijų skirtingų kraujo grupių
ir širdis paliovusi plakti
nuo miokardinės infarkcijos, po vakarėlio.
Ten būta daug ko ir tokie vaizdiniai prieš mano vidinę akį iškildavo
kai galvodavau apie tave, mano mielasis.
Tu žudei vaikus ritualo dėlei knežindamas jų švelnius momenėlius
ir gerdavai jų šiltą ir šviežią kraują, tarp tavo dantų
traškėdavo jų sąnariai, tai buvo religija ir poezija.
Jų tėvai išprotėdavo pernakt netekę savo mažutėlių, savo guodėjų senatvėje
ir visi žinojo kad tai buvai tu bet niekas nedrįso nė žodžio pasakyti –
tu lošei savo velnišką partiją – prieš mano akis,
man gyvenant savo įprastinį gyvenimą.
Durys užsivėrė ir manęs jau nebėra,
aš dingau pasiėmusi visas savaitės dienas,
tau palikusi tik sekmadienius ir vieną kitą
atsitiktinai įsiterpiančią tikrą naktį. Tai išties esti pabaiga,
ir mano krūtys tau perdūrė abu plaučius
iš jų trykšta aušroj paskendęs miestas,
o kad tu žinotum, kad žinotum, ar supranti ar supranti?
Jeigu taip pat norite publikuoti savo eilėraščius, kviečiame jais dalintis paštu urbanpoetry@15min.lt
