TINE HØEG „Tour de chambre“, iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė
Trisdešimtmetės danų autorės Tine Høeg „Tour de chambre“ perskaičiau vienu įkvėpimu. Su knygos herojais nesunku susitapatinti, nes čia – auksinė jaunystė, verdanti studentų bendrabutyje, kurią mes visi esame išgyvenę savo studijų metais. Vakarėliai, aistros, draugystės, persipynusios į vieną nedalomą jaunystės sūkurį, kuriame visi nutrūktgalviškai norim kuo ilgiau suktis, kol nenutinka kažkas tragiško ir negrįžtamo. Tine aprėpia daug temų – tapatybės, kūrybos paieškas, draugystes, išdavystę, meną, ilgesį ir mirtį.
Kalbant apie šią knygą, labai svarbu pabrėžti autorės rašymo stilių, žanrinius iššūkius, kuriuos ji meta savo skaitytojams. Ji rašo trumpais sakiniais, lūžinėjančiomis eilutėmis, skyrybos ženklus (ne)naudoja taip pat labai apgalvotai. Dažnai jos minimalistinis, poetinis stilius labiau primena virtualius susirašinėjimus, žinutes nei įprastą romaną. Kaip pati autorė sako: „Išradau savo formą, kuri geriausiai perteikia mano medžiagą. Tuomet labai džiugu, kad galiu mesti iššūkį žmonių įsivaizdavimui, kaip atrodo „tikras“ romanas.“
Savo jaunystės temomis ir kaip pagauliai ji rašo, kažkiek primena Sally Rooney, bet kalbant apie rašymo stilių, Tine gerokai gyvesnė, įdomesnė. „Tour de chambre“ buvo lyg gaivus, svaiginantis pavasario lietus visomis prasmėmis, nes į tiek nedaug žodžių sutalpinti tiek daug emocijų, jausmo – didelis talentas.
Galiu drąsiai sakyti, kad Tine Høeg yra mano vienas maloniausių atradimų šiais metais, labai lauksiu ir kitų jos knygų.
FERNANDA MELCHOR „Paradaise“, iš ispanų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė
Meksikiečių kilmės rašytoja Fernanda Melchor su savo pirmąją į lietuvių kalbą išversta knyga „Uraganų sezonas“ tiesiog nunešė stogus.
„Paradais“ yra antrasis Fernandos Melchor romanas, kuris buvo įtrauktas į ilgąjį 2022 m. Booker sąrašą. Kaip ir ankstesniame romane, veiksmas vyksta Meksikoje, o temos čia tokios pat sudėtingos: žmogžudystės, kankinimai, prievartavimai, kraujomaiša ir daugybė kitų išnaudojimo formų. Knygoje autorė pabrėžia, kad smurtas, abiejų jaunuolių personažų mizoginija neturi aiškaus šaltinio. Jis kyla ne dėl finansinio nepritekliaus, kurį patiria Polo, ir tai nėra kažkas, ką galima ištaisyti per Franco tėčio banko sąskaitą. Atvirkščiai, tai sisteminės priespaudos kultūra, besitęsianti ištisas kartas ir beprasmiškai pasireiškianti jauniems žmonėms. Melchor turi nuostabią savybę – rodyti, o ne teisti, net ir siaubingose situacijose, jai svarbu parodyti savo veikėjų žmogiškumą, blogio, pasireiškiančio per juos ištakas, priežastis.
Melchor rašydama stengiasi kuo labiau susitapatinti su savo veikėjais. Ji rašo jų tonu, leksika, kurdama ilgus ir agresyvius sakinius, kurie tęsiasi puslapiais, žodynas yra perpildytas įžeidžiančių, mizoginistinių ir homofobiškų keiksmažodžių (juos, beje, puikiai išvertė Eglė Naujokaitytė), kurie, neslėpsiu, emociškai išsekina skaitytoją, todėl „Paradais“ knygą skaityti yra emociškai sunku. Tačiau suprantu, kad toks ir yra autorės tikslas, kad būtent sukeldama pasibjaurėjimą ir pyktį savo skaitytojams, ji siekia šoko efekto. Būtent toks kalbos vartojimas leidžia Melchor parodyti žodinį smurtą, kurį mūsų visuomenė dažnai ignoruoja.
Klausit – kodėl reikia skaityti apie šitas baisybes? Mano nuomone, Melchor kūrybą būtina skaityti norint įsigilinti į Lotynų Amerikos literatūros tradicijas ir analizuoti, kas jose išlieka ir kas keičiasi. Paklausta apie magiškąjį realizmą – literatūrinį stilių, kurį Lotynų Amerikoje sukūrė rašytojai, įskaitant Gabrielį García Márquezą, Melchor atkreipia dėmesį į savo nusivylimą šiuo terminu, nes šiais laikais dėl jo žmonės daugiau dėmesio nori skirti grožiniams, išgalvotiems aspektams literatūroje, o mažiau – realybei. Melchor magiškąjį realizmą telkiasi vaizduojant tamsiąją „Rojaus“ pusę, o šnekamąja smurtine kalba, dialogais ji išryškina Meksikos tikrovę.
ITALO CALVINO „Ponas Palomaras“, iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė
Italo Calvino darbai mane visada stebina, jie parašyti su dideliu dėmesiu detalėms, filosofinėmis idėjomis, kurių prasmę galim suprasti tik sujungus visas gijas į vieną.
Palomar – taip vadinama astronominė observatorija, ilgą laiką galėjusi girtis didžiausiu teleskopu pasaulyje. Tai taip pat pagrindinio šios knygos veikėjo, nuolat surandančio, kur įbesti savo žvilgsnį, pono Palomaro, vardas.
„Ponas Palomaras“ yra paskutinis ir kone pats filosofiškiausias Calvino veikalas, pusiau komiškų meditacijų apie visatą rinkinys, kurią stebi, tyrinėja ponas Palomaras. Jo žvilgsnis ir protas tyrinėja vandenyno bangas, žvaigždynus, moters, gulinčios paplūdimyje, spenelius, besiporuojančius vėžlius, strazdo švilpavimą, popietės mėnulį, skirtingų dydžių šlepetes, sūrių rūšis renkantis mylimiausią sūrį, žirafą ir dar daug ką, užbaigiant knygą skyreliu „Kaip išmokti būti mirusiu“. Pats autorius knygos gale nurodo teminius indeksus, kuriais žymi tris temines savo knygos sritis – vaizdines patirtis, antropologines ir plačiąja prasme kultūrinius elementus, o trečia – spekuliatyvias patirtis, susijusias su visata, laiku, begalybe, santykiu tarp „aš“ ir pasaulio, sąmonės plotmėmis. Ši schema veikia kaip tramplinas vaizduotei, galima įtarti, kad numerologiniai dalykai išsivystė iš kompozicijos atsitiktinumų, o ne atvirkščiai.
Calvinas yra subtilių aprašymų meistras, jo sakiniai tiršti, herojaus mintys – nerimastingos, abejojančios, sutrikusios, tarsi sprendžiančios amžiną dilemą – kaip atrasti savo vietą skeldėjančiame ir girgždančiame pasaulyje, kuriame visa išmintis, intelektas, visi atradimai kartais ištirpsta sielvarto kupiname gorilos albinosės žvilgsnyje arba krentančių meteoritų spindesyje, taip ir neradus tą naktį savo mylimo žvaigždyno...
