Sostinės Meksiko Dailiųjų menų rūmuose ruda urna su Nobelio literatūros premijos laureato pelenais buvo padėta ant pjedestalo tarp geltonų rožių – jo mėgstamiausių gėlių. Pro urną, skambant styginių kvarteto atliekamai klasikinei muzikai, atiduodami paskutinę pagarbą „Šimto metų vienatvės“ (Cien anos de soledad) autoriui, ėjo tūkstančiai žmonių. Daugelis jų fotografavo.
Žmonės plojo, kai rašytojo našlė Mercedes Barcha ir sūnūs Rodrigas bei Gonzalas stovėjo garbės sargyboje tuose puošniuose kultūros rūmuose, kuriuose Meksika pagerbia mirusius didžius savo menininkus.
Meksikos ir Kolumbijos prezidentai pasakė kalbas šiam Lotynų Amerikos literatūros milžinui, kuris padarė įtaką ištisoms ispanų kalba kuriančių rašytojų kartoms.
„Drauge pagerbiame tą, kuris nuo ledinio Stokholmo 1982 metų gruodį sujaudino pasaulį kalbėdamas apie vienatvę Lotynų Amerikoje“, – sakė Kolumbijos prezidentas Juanas Manuelis Santosas, paminėdamas dieną, kai rašytojas gavo savo Nobelio premiją.
Meksikos prezidentas Enrique Pena Nieto pavadino jį „didžiausiu visų laikų Lotynų Amerikos romanistu“.
Mes, meksikiečiai, mylime jį ir visados mylėsime, – sakė Meksikos prezidentas.
„Mes, meksikiečiai, mylime jį ir visados mylėsime“, – sakė jis.
Lauke į dangų buvo paleista tūkstančiai geltonų popierinių drugelių, taip prisimenant plazdančius vabzdžius, kurie sekioja vieną vyrą magiškojo realizmo šedevre „Šimtas metų vienatvės“.
Anksčiau kai kurie svečiai šoko, kai ansamblis akordeonu, būgnu ir gvačaraka grojo folklorines dainas iš velionio gimtosios Kolumbijos.
Meiliai „Gabo“ vadinamas rašytojas mirė ketvirtadienį, savo namuose Meksike, kur dešimtmečius gyveno su žmona ir dviem sūnumis. Jam buvo 87-eri.
„Noriu padėkoti jam už malonumą, kurį jis suteikė man skaitant knygas“, – sakė 21 metų medicinos studentė, venesuelietė Joseline Lopez, kuri laukė eilėje prie rūmų.
„Šimtas metų vienatvės“ mūsų širdyse išgyvens dar 100 metų“, – sakė ji, rankoje spausdama tris geltonas rožes.
G.Garcia Marquezas į Meksiką persikraustė 1961 metais ir būtent čia parašė savo garsųjį romaną – šeimos ir istorijos sagą, kuri buvo išleista 1967 metais.
Jis buvo vienas pagrindinių „magiškojo realizmo“ – fantaziją ir realizmo elementus suliejančio stiliaus – atstovų.
Jo mirties priežastis neskelbiama, bet jis mirė praėjus savaitei po plaučių uždegimo.
Dailiųjų menų rūmai buvo išpuošti geltonomis rožėmis, kurias jis taip dažnai nešiodavo savo atlape, norėdamas prisišaukti sėkmę.
Daug gedėtojų buvo su tokiomis rožėmis. Smuikai griežė Ludwigo van Beethoveno muziką. Ant sienos kabėjo didelis G.Garcios Marquezo portretas.
Folklorinis trio grojo miniai lauke prie rūmų. Tada žmonės paeiliui skaitė iš „Šimto metų vienatvės“.
Velionis buvo pagerbtas ir savo gimtojoje Kolumbijoje. Priešais jo vaikystės namus Arakatakos mieste Karibų jūros pakrantėje įvyko nedidelė eisena, kurios dalyviai vilkėjo baltai ir nešė serenčius.
Antradienį J.M.Santosas vadovaus ceremonijai Bogotos katedroje.
Trečiadienį, kai bus minima Pasaulinė knygos diena, kolumbiečiai daugiau kaip tūkstantyje bibliotekų, parkų ir universitetų skaitys G.Garcios Marquezo romaną „Pulkininkui niekas nerašo“ (El coronel no tiene quien le escriba).
Šeima nepaskelbė, kur bus rašytojo paskutinio poilsio vieta, bet Kolumbija viliasi, kad viena dalis jo pelenų ilsėsis Meksikoje, o kita dalis – tėvynėje.
