Istorinį romaną „Paskutinė Šanchajaus rožė“ iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.
Weina Dai Randel yra pirmoji JAV gyvenanti kinų autorė, parašiusi knygą apie žydų pabėgėlius Šanchajuje. Turtingos kinės ir žydų pabėgėlio meilės istoriją sukūrusi rašytoja atskleidė, kuo Šanchajus buvo toks ypatingas ir kokios priežastys privertė žydus bėgti į šį miestą per Antrąjį pasaulinį karą, kas sieja kinų ir žydų tradicijas, kaip jautėsi Europos žydai jiems svetimoje šalyje.
„Manau, kad daugelis senojo Šanchajaus aspektų šiandien mums įdomūs. Nuo XX a. 3-ojo dešimtmečio pabaigos iki 5-ojo dešimtmečio pradžios Šanchajus buvo modernumo simbolis ir daug nulėmė, koks jis yra šiandien. Šanchajuje buvo jaučiama didelė Vakarų įtaka, ypač muzikoje. Pramogų miestu tapusiame Šanchajuje gyveno rašytojai, poetai, architektai, bankininkai, opijaus prekeiviai ir šnipai bei tarptautiniai nusikaltėliai, klestėjo mados pramonė. Be to, tikras faktas, kad tuometiniame Šanchajuje moterims buvo leista dirbti – čia jos susirasdavo šokėjų darbą naktiniuose klubuose, pozuodavo cigarų ir viskio reklamoje“, – pasakojo rašytoja interviu „World Literature Today“.
Artėjant Antrajam pasauliniam karui ir didėjant Hitlerio siekiui „išvalyti“ pasaulį nuo žydų, augo ir pasaulio nenoras juos įsileisti. Šanchajus, nors jau ir taip buvo pilnas žmonių ir skurdo, tapo bene vienintele vieta žemėje, leidusia priimti žydų pabėgėlius su dokumentais ar be jų. Tai buvo išsigelbėjimas, tūkstančiams reiškęs ribą tarp gyvenimo ir mirties.
Šanchajus, kuriame jau gyveno keli tūkstančiai žydų imigrantų, atvykusių dar XIX amžiaus viduryje verslo reikalais ar vėliau, vengdami revoliucijos Rusijoje, ne tik nereikalavo atvykimo vizų, bet ir išduodavo jas prieglobsčio ieškantiems asmenims. Daugeliu atvejų naujai atvykusių imigrantų net nebuvo prašoma parodyti pasų.
Tūkstančiai žydų pabėgėlių, taip pat ne žydų mažuma, vandens keliais patraukė iš Vokietijos ir kai kurių kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių ir po mėnesio plaukimo laivais pasiekę japonų okupuotą Šanchajų apsigyvendavo Hongkou rajone, kuris, nepaisant didelių nepatogumų, buvo daug pigesnis nei labiau išsivystę miesto rajonai.
Istorikų duomenimis, nuo 1938 m., kai hitlerinėje Vokietijoje įvyko Krištolinė naktis, žydų populiacija Šanchajuje išaugo nuo kelių tūkstančių iki daugiau kaip 20 tūkst. žmonių.
Romano „Paskutinė Šanchajaus rožė“ veikėja Aiji Šao – jauna turtingos šeimos įpėdinė, prabangaus Šanchajaus naktinio klubo savininkė. Ernestas Reismanas – pabėgėlis žydas iš nacistinės Vokietijos be skatiko kišenėje, ieškantis prieglobsčio mieste, įtariai žiūrinčiame į svetimšalius. Blėstant Ernesto viltims įsitvirtinti svetimame Šanchajuje, susikerta jo ir Aiji keliai.
Nepaisydama papročių ir vietinių priešiškumo atvykėliams, Aiji nusamdo Ernestą skambinti pianinu savo naktiniame klube – ir naujasis pianistas tampa sensacija. Staiga jį aplankiusi šlovė Aiji klubą vėl paverčia mėgstamiausia miestiečių pramogų vieta. Netrukus abu jaunuoliai pajunta, kad juos sieja ne vien džiazo aistra, tačiau skirtumai tarp jų lyg praraja, maža to, Aiji jau susižadėjusi.
Įsisiautėjęs karas išskiria Aiji ir Ernestą, jiems žūtbūt tenka rinktis tarp meilės ir kovos dėl išlikimo. Sukrečiantys įvykiai visiškai pakeičia jųdviejų gyvenimą.
Savo romane Weina Dai Randel grakščiai atskleidžia to meto realijas ir santykius tarp žmonių, atsidūrusių keistoje ir svetimoje jiems žemėje, kur kinai kitaip atrodė, kalbėjo nesuprantama kalba, laikėsi neįprastų tradicijų, tačiau Europoje persekioti ir nužmoginti žydai Šanchajuje jautėsi saugesni.
Weina Dai Randel yra Nacionalinių žydų knygų apdovanojimų finalistė ir dukart „Goodreads Choice Award“ geriausios istorinės grožinės literatūros nominantė. Jos knygos išverstos į 14 kalbų.
