Būtent mokslo žinios ir susirūpinimas dėl niokojamos gamtos įkvėpė autorių parašyti knygą „Juodojo ąžuolyno vaiduokliai“ (leidykla „Debesų ganyklos“). 2022 metais rašytojas už šią knygą gavo BBC Metų knygos vaikams apdovanojimą.
– Kas buvo jūsų įkvėpimo šaltinis kuriant šią istoriją? Ar tai buvo specifinė patirtis gamtoje?
– Mano įkvėpimo šaltinis yra asmeninės patirtys. Dėl savo profesinės veiklos dažnai lankausi kalnuotuose ir miškinguose Ukrainos regionuose. Matau, kaip žmonės niokoja gamtą, iškerta miškus, šiukšlina upes, degina laukus. Ne kartą teko girdėti istorijų apie vietos valdininkus ar eilinius gyventojus, kurie dėl pinigų niokoja aplinką, negalvodami, kokiame pasaulyje gyvens jų vaikai ir anūkai.
– Knygoje pabrėžiama vaikų drąsa ir ryžtas saugoti gamtą. Kodėl pagrindiniais veikėjais pasirinkote vaikus?
– Jeigu suaugę žmonės vis dar nesuvokia aplinkos svarbos ir be proto niokoja gamtą, tai nėra prasmės jų mokyti ar įtikinėti. Greitas uždarbis ir argumentas „dar yra pakankamai miškų mano amžiui“ nusvers bet kokius įrodymus. Tačiau šių miškų gali neužtekti jų vaikams. Todėl pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į ateities kartą.
– Juodasis ąžuolynas – mistiška ir gyvybinga vieta. Kokį vaidmenį šiame romane atlieka gamta? Ar tai tik fonas, o gal pats veikėjas?
– Žinoma, gamta čia ne tik fonas, o charakteris. Galbūt net ir pagrindinis dalykas, nes bet kurį iš vaikų ar suaugusiųjų iš siužeto galima pašalinti, bet istorija, nors ir keisis, galės tęstis, o nelikus gamtos dingtų visa šio kūrinio prasmė. Siužeto negalima kur nors perkelti, pavyzdžiui, į miesto kraštovaizdį.
– Konfliktas tarp žmonių ir gamtos yra amžinas. Kaip manote, kodėl apie tai svarbu kalbėti vaikų literatūroje?
– Apie tai svarbu ir būtina kalbėti vaikų literatūroje tam, kad žmonės nuo mažens suvoktų savo vietą ir vaidmenį tausojant gamtą ateityje. Tik reikia vengti apie tai kalbėti didaktiškai ir moralizuojant, nes tai nevalingai sukelia vaikų pasipriešinimą ar abejingumą. Pamokančios, lengvai skaitomos, įdomios istorijos yra įtraukiausias ir veiksmingiausias variantas.
– Kokia yra svarbiausia šio romano mintis? Ką norite, kad skaitytojai prisimintų?
– Kad mes šiame pasaulyje nesame šeimininkai, o tik laikini svečiai, ne blogesni, bet ir ne geresni už kitus mūsų planetos gyventojus. Ir su jais reikia elgtis ne kaip su gamtos karaliais, o kaip su lygiais, pagarbiai ir rūpestingai.
– Ką patartumėte vaikams, kurie perskaitę šią knygą nori aktyviau tausoti gamtą?
– Patarčiau pradėti nuo mažų dalykų. Pirmiausia apsidairykite ir supraskite, ką jau galima ir reikia daryti: aikštelėje ar artimiausiame parke surinkti šiukšles (ypač plastikines), išvalyti šalia esantį upelį ir pan. Galima užsirašyti į kokią nors vaikų ar mokyklos organizaciją, kuri organizuoja ar vykdo įvairias aplinkosaugos veiklas, arba tiesiog susivienyti su draugais ir pradėti tai daryti patiems. O kad nebūtų nuobodu, galima sugalvoti užduotį ar konkursą, pavyzdžiui, kas greičiau sutvarkys parko teritoriją ar surinks daugiau plastikinių butelių.
– Ar turite mėgstamiausią knygos personažą? Kodėl jis ar ji?
– Mėgstamiausio neturiu. Matyt, jie keitėsi man augant. Vaikystėje tai buvo Heklberis Finas, paskui Dikas Sendas (dar žinomas kaip penkiolikmetis kapitonas), Natanielis Bampo iš Džeimso Fenimoro Kuperio romanų apie indėnus serijos. Manau, kad šie personažai man visada patiko dėl nenumaldomo nuotykių troškulio, ryžto.
– Baigėte Lvovo politechnikos universiteto Radijo inžinerijos fakultetą. Įgytas žinias sumaniai pritaikote rašydamas knygas vaikams. Kaip jūsų žinios veikia jūsų rašymą?
– Man atrodo, kad būtent inžinerinis ir techninis mąstymas padeda tinkamai sukonstruoti ir plėtoti siužetą, nekaupiant jame nereikalingos informacijos, bet ir nepraleidžiant svarbių detalių. Nors galbūt tai ir kenkia – kartais mano istorijose pritrūksta psichologijos ir emocijų.
– Kokia jūsų darbo diena? Ar turite kokių nors ypatingų rašymo ritualų?
– Ne, neturiu jokių ypatingų ritualų. Ir rašau gana retai. Daugiau laiko praleidžiu plėtodamas idėją, galvodamas apie personažus, siužetą. Pradedu rašyti tik tada, kai netikėtai sugalvoju įdomų siužeto posūkį ir bijau jį pamiršti. Sėdu rašyti jau tuomet, kai istorija daugmaž visiškai įsirėžia į galvą, bet rašant (tai yra paspaudus nešiojamojo kompiuterio klavišus) siužetas gali gerokai pasikeisti ir gali būti pridėta arba pašalinta keletas simbolių.
– Ką jums reiškia BBC Metų knygos vaikams apdovanojimas? Kaip tai paveikė jūsų darbą?
– Man šis apdovanojimas pirmiausia reiškia patvirtinimą, kad mano parašytas kūrinys yra svarbus ir naudingas šių dienų vaikams. O tai visada prideda pasitikėjimo savo darbu ir skatina rašyti toliau.
