Pasak V.Hamockio, po 2022-ųjų invazijos Ukrainoje atsirado naujoji literatūra. „Per šiuos metus Ukrainoje pasirodė arba gimė ne žanras, o absoliučiai nauja literatūra. Tiesos literatūra. Sunkaus ukrainiečių gyvenimo literatūra. Čia nėra jokių teorijų, filosofijos, fantastikos.
Tai naujas gyvenimas. Ukraina nepasirinko jo, bet tenka juo gyventi. Ihoris yra vienas iš daugelio ukrainiečių, bet praėjo per sunkiausius karo išbandymus ir nusprendė pasidalinti, koks yra daugumos žmonių Ukrainoje gyvenimas“, – teigė V.Hamockis.
„Ši knyga yra priminimas, kad karas prasidėjo ne 2022, bet 2014 metais“, – diskusijos metu priminė žurnalistė Rita Miliūtė. Nors yra nemažai skaitantis žmogus, žurnalistė tikino, kad pradėti „Mirties šokį“ lengva nebuvo: „Vis vilkinau.“
Galiausiai paėmus „Mirties šokį“ į rankas jos neapleido jausmas, jog skaito ne apie 2014–2015 metus, bet apie šiandieną: „Yra tokių dalykų ir nieko sau negaliu padaryti – kai kurie aprūpinimo, karių santykiai. Nepaisant visko, žmonės susirinko dėl vieno tikslo.“
Žurnalistė sakė, kad perskaičius knygą „galvoje tikrai nepasiliks vien lengvos ir geros mintys“.
I.Mychailyšynas: „Jokių tabu neturėjau“
Per 2014 metų okupaciją rašytojas 4 mėnesius buvo nelaisvėje, o dabar, prasidėjus pilno masto invazijai į Ukrainą, jis vėl grįžo į frontą. Sugrįžti į taikų gyvenimą nebuvo lengva, teigė rašytojas. „Man padėjo šeima, žmona, muzika ir rašymas“, – teigė jis.
I.Mychailyšynas sakė, kad „Mirties šokyje“ nėra jokių paslapčių ar bandymo nuslėpti nepatogias temas: „Stengiausi maksimaliai objektyviai parodyti situaciją ir jokių tabu neturėjau tam, kad ji atkartotų situaciją Ukrainoje. Visgi natūraliai negalėjau visko atsiminti, kadangi ją rašiau po ketverių metų.“
Kalbėdamas apie bičiulių reakcijas rašytojas sakė, kad surinko savo geriausius draugus, kurie padėjo patikrinti, ar viskas, ką rašo, yra tiesa: „Tai ne tik mano knyga, bet ir kolektyvinis darbas. Kiekvienas ten paminėtas karys skaitė ir tikrino, ar taip iš tikrųjų turėjo būti.“
Moderatorė Jurga Tumasonytė teigė, kad savo portretą I.Mychailyšynas pavaizdavo be patoso. Atsakydamas į šią mintį autorius sakė: „Nesusidūriau su problemomis, kaip pavaizduoti žmones, nes juos bandžiau perteikti tokius, kokie yra.“
„Atvirai kalbant, mintys, aprašytos knygoje, iki šios dienos nepasikeitė, – kalbėjo rašytojas. – Asmenybės pasikeitimas vyko, esu visiškai kitoks nuo 2014 metų. Tai du skirtingi žmonės. Tiesa, turiu sumanymą parašyti, koks buvau iki 2014-ųjų.“
Paklaustas, ar bandys užfiksuoti šį etapą, I.Mychailyšynas atsakė: „Prasidėjus šiam karui buvo mintis išvis nustoti rašyti. Nebeturėjau energijos, nors įgūdžiai liko. Galbūt ateityje bus knyga ir apie šiuos įvykius, bet turiu susivokti.“
„Esu tik vienas lašas, sujungtas su visa jūra“, – pridūrė rašytojas.
