Haska Šyjan žinią apie karą Ukrainoje sužinojo Briuselyje, kur ji persikėlė gyventi 2021 metų pabaigoje. Rašytoja sako, kad prireikė trijų dienų, kol sugebėjo susitvardyti ir papasakoti savo aštuonerių metų dukteriai, kas vyksta. Dabar, praėjus tiek laiko nuo šios invazijos pradžios, ji jau gali įvertinti ir tai, kuo labiausiai nustebino jos pačios tautiečiai. „Žinoma, kad savo ištverme“, – net neabejodama sako ji.
Karas Ukrainoje, matyt, bus pagrindinė pokalbių tema susitikime su lietuvių skaitytojais, karo šešėlis užslinkęs ir jos knygoje, kuri neseniai išleista lietuvių kalba „Už priedangos“ (lietuvių kalba išleido leidykla „Aukso žuvys“, į lietuvių kalbą vertė Beatričė Beliavciv). Tiesa, tuomet karas dar nebuvo tokio plataus masto – H. Šyjan pasakoja apie 2014-uosius, kai Rusijos agresija prasidėjo Ukrainos rytuose. Karas keičia žmonių gyvenimus, verčia permąstyti savo santykį su tikrove, vertybes, patriotiškumą ir tai, ką išties reiškia laisvė, kokios prieštaros drasko viduje. Tai antrasis autorės romanas, ir už jį rašytoja buvo apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija.
- Šiuo metu jūs gyvenate Briuselyje, ten buvote ir tuomet, kai Rusija prieš metus įsiveržė į Ukrainą. Dabar mes kalbame, kad buvo daugybė ženklų, perspėjimų, kad Rusija ruošiasi invazijai, tačiau visgi daugelis mūsų iki galo tuo netikėjome. Kokia buvo jūsų pirmoji reakcija į tuos įvykius ir koks jausmas sekti visa tai iš tolo? Ką naujo apie Ukrainos žmones sužinojote per visą šį laiką?
- Į Briuselį su savo šeima persikėliau 2021 metų rugsėjį. Laikėme (ir tebelaikome) tai laikina patirtimi, planavome grįžti į Ukrainą. Dėl asmeninių ir profesinių priežasčių išlaikėme glaudų ryšį su Ukraina, nepaleidome jos iš savo akiračio. Rusijai telkiant kariuomenę pasienyje įtampa augo nuolatos, bet vis dėlto buvo neįmanoma patikėti, kad tai nėra tik siekis pasirodyti, pademonstruoti savo raumenis, chuliganiškai grasinti... Praėjusių metų gruodį tarptautiniam analitiniam centrui verčiau didelės apimties tiriamąjį straipsnį, kuriame su gausybe detalių (ten taip pat buvo cituojami ir „šaltiniai Kremliuje“) buvo aiškinama, kodėl toks neracionalus Rusijos žingsnis neįmanomas. Tai tuo metu labai paguodė. Ir taip pat įrodė, kad šiame kare nėra jokio racionalaus požiūrio ir niekas iš tikrųjų nesugebėjo perprasti Rusijos.
Kai invazija galiausiai prasidėjo, prireikė trijų dienų, kad susitvardytume ir papasakotume savo 8 metų dukrai, kas vyksta. Nors ji turi prancūziško ir ukrainietiško kraujo, jos ryšys su Ukraina labai stiprus, ji mato šią šalį kaip savo asmeninį rojų. Ko aš pati nejaučiau nei būdama jos amžiaus, nei jau suaugusi. Ankstyvojoje vaikystėje kartu su mumis ji gražiai, jaukiai, saugiai gyveno Ukrainoje, kuri pagaliau ėmė klestėti po dešimtojo dešimtmečio postsovietinio nuosmukio ir žiauraus kapitalizmo pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje.
