Knygų naujienas, konkursus ir naujausių knygų recenzijas rasite tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Blogi laikai atėjo tiems, kurie tiki Europos Sąjunga. Cameronas kviečia savo tautiečius nuspręsti, ar jie nori likti Europos Sąjungoje (jeigu iš viso kada nors norėjo joje būti). Šiandien Berlusconi skelbia, kad jis europietis, o kitą dieną, žaisdamas europietišku provincialumu, atsisuka į fašistus, Šiaurės Lygą ar tuos, kurie nori grįžti prie senosios nacionalinės valiutos. Galima sakyti, kad praėjus penkiasdešimčiai metų vieningos Europos kūrėjų kaulai vartosi karstuose.
Tačiau kiekvienas turėtų atsiminti, kad per Antrąjį pasaulinį karą žuvo 41 milijonas europiečių (šįkart kalbame tik apie europiečius), kurie įnirtingai kovėsi vieni prieš kitus. Nuo to laiko, išskyrus tragišką epizodą Balkanuose, Europoje 68 metus karaliavo taika. Jeigu šiandien pasakytume jaunimui, kad prancūzai privalo stiprinti Mažino gynybinę liniją tam, kad priešintųsi vokiečiams, kad italai turi kovoti su graikais, kad Belgija gali būti okupuota, kad anglų lėktuvai gali bombarduoti Milaną, – šie jauni žmonės, iš kurių dalis ketina metus praleisti kitoje šalyje pagal „Erasmus“ programą ir galbūt susirasti ten antrąją pusę, kalbančią kita kalba, pagalvotų, jog mes rašome mokslinį-fantastinį romaną. Suaugusieji taip pat net nesusimąsto, kad jie be pasų kerta sienas, kurias jų tėvai pereidavo su ginklais rankose.
Suaugusieji taip pat net nesusimąsto, kad jie be pasų kerta sienas, kurias jų tėvai pereidavo su ginklais rankose
Tačiau ar iš tiesų vieningos Europos idėja netraukia europiečių? Bernard'as-Henri Lévy neseniai paskelbė aistringą manifestą „Europa arba chaosas“, kuriame kviečia ieškoti europietiško identiteto. Jis pradedamas grėsmingu perspėjimu: „Europa nėra krizėje. Ji miršta. Žinoma, kalbama ne apie Europos teritoriją, o apie vieningos Europos idėją, apie Europos svajonę, apie Europos projektą“. Manifestą pasirašė António Lobo Antunesas, Vassilis Alexakis, Juanas Luisas Cebriánas, Fernando Savateras, Peteris Schneideris, Hansas Christophas Buchas, Julia Kristeva, Claudio Magris, Gÿorgy Konrád ir Salmanas Rushdie (Salmanas Rushdie nėra europietis, tačiau čia jis surado prieglobstį prasidėjus persekiojimui). Kadangi aš taip pat padėjau parašą po šiuo manifestu, galėjau susitikti ir pakalbėti su kai kuriais kolegomis Paryžiaus teatre. Iš karto prasidėjo diskusijos man labai artima tema. Buvo kalbama apie europietiško identiteto suvokimą. Aš citavau Marcelio Prousto romano „Prarasto laiko beieškant“ puslapius, kuriuose pasakojama apie tai, kaip Paryžiuje, kuriam gresia vokiečių bombardavimas, intelektualai ir toliau kalba ir rašo apie Goethe ar Schillerį, nes jų palikimas yra bendros europietiškos kultūros dalis.
Ar šis europietiško tapatumo suvokimas artimas ne tik intelektualiniam elitui, bet ir paprastiems žmonėms? Aš ėmiau mąstyti apie tai, kad iki šiol kiekvienoje Europos šalyje (mokyklose ir nacionalinių švenčių metu) pagerbiami savi herojai, kurie įnirtingai žudė kitus europiečius. Pradedant Arminijum, kuris naikino Varo legionus, Žana d'Ark, Sidu Kampeadoru (musulmonai, prieš kuriuos jie kariavo, jau kelis šimtmečius buvo europiečiai) ir baigiant įvairiais nacionalinio pasipriešinimo herojais Italijoje, Vengrijoje ar italais, žuvusiais kovoje su austrais. Kas nors girdėjo apie herojų-europietį? Ar buvo tokių? Kas buvo Byronas ar Santorre di Santarosa, kovoję už Graikijos laisvę, ar tokie žmonės kaip Schindleris, kurie gelbėjo tūkstančius žydų, negalvodami apie jų tautybę? O yra dar herojų, kuri nebuvo kariai: De Gasperi, Monnet, Schumanas, Adenuaueris, Spinelli. Istorijoje galima surasti ir kitų herojų, apie kuriuos galima pasakoti moksleiviams ir suaugusiems. Negi negalima surasti Asterikso-europiečio, apie kurį būtų galima pasakoti būsimiesiems Europos piliečiams?
