Nors rašytojas visuomet pabrėžia savo meilę Europai, jis pripažįsta, kad šiuo metu žemyne itin aiški idėjų krizė, o žmonės nebepastebi to, ką jie turi.
„Neseniai paskutiniame Marcelio Prousto knygos „Prarasto laiko beieškant“ tome aš radau nuostabias eilutes – ten jis pasakoja apie Paryžių, bombarduojamą vokiečių. Tačiau herojai, net ir žinodami, kad žus nuo bombų, rašo straipsnius apie Schillerio kūrybą. Prancūzijos inteligentija, nors ir vyko karas, ir toliau laikė save europiečiais. Tačiau tai nevyksta kituose inteligentų sluoksniuose, kurie iki šiol nesuprato, kad pirmą kartą per 50 metų jiems pasisekė, nes jie nežudo vienas kito. Europoje žuvo 40 milijonų žmonių. Tačiau vizų režimo atšaukimas privertė visa tai užmiršti“.
Europos vienijimuisi, U.Eco nuomone, reikia vystyti programas, panašias į „Erasmus“. „Tai puiki idėja, ir ne tik dėl to, kad leido žmonėms iš įvairių šalių susipažinti ar net kurti šeimas. Per artimiausius dešimtmečius ji leis sukurti valdančiąją klasę, kuri mokės mažiausiai dvi kalbas. Tačiau už šios programos ribų sunku kažko pasiekti. Florencijoje vykusiame Europos miestų merų suvažiavime aš pasiūliau įvykdyti savivaldybių darbuotojų apsikeitimą pagal „Erasmus“ pavyzdį. Į tai Velso meras man atsakė: „O kam man reikia, kad mano darbuotojai vyktų į Amsterdamą? Jau geriau tuomet važiuoja į Londoną...“
Labiausiai atstumiančiu šių laikų reiškiniu U.Eco laiko rasizmą. „Labai svarbu, kad žmonės bendrautų tarpusavyje nekonfliktiškose situacijose. Mes susiduriame su rasizmu ne tada, kai ispanas atvyksta į Turkiją, o tuomet, kai turkas atvyksta dirbti į Ispaniją. Tikrasis rasizmas visuomet yra neturtingųjų rasizmas, turtingieji – ne rasistai, nes tai jų neliečia. Juk naikinami buvo ne tik žydai, bet ir neturtingieji rusų sluoksniai. Šiuo metu tikroji rasizmo problema susijusi su imigrantais, kuriems neprieinamas europietiškas išsilavinimas. Jeigu prarasime šios europietiškos vienybės jausmą, mums galas. Anksčiau Europa galėjo tikėtis JAV paramos, o dabar JAV konkuruoja su Kinija ir Indija, ir Europai tenka savo problemas spręsti vienumoje“.
„Kultūra – nuolatinė krizė“
Kalbant apie Europą dabar neišvengiamai minimas žodis „krizė“. Kaip tai veikia kultūrinį gyvenimą? Anot U.Eco, „kultūra pati yra nuolatinė krizė“, o paminėjus tai, kad šiais laikais kultūriniam gyvenimui didelę įtaką daro ir komercija, rašytojas sakė, jog taip buvo visais laikais. „Jeigu aš gyvenčiau XVII amžiuje, man tektų dirbti kokiam nors žinomam žmogui. Dabar literatūrinis darbas ir dėstymas užtikrina man lėšas pragyvenimui. Taigi, šia prasme kultūra šiuo metu turi didelę laisvę. Visos XVIII amžiaus knygos prasidėdavo pagyromis karaliui ar kokiai įžymybei. Įsivaizduokite, jeigu šiais laikais man tektų savo kūrinius pradėti Berlusconio šlovinimu (juokiasi)“.
U.Eco pripažįsta, kad internetas jam tapo neatimama gyvenimo dalimi. Jo rašytojas nevertina nei itin gerai, nei labai blogai. „Internetas – kaip gyvenimas, kuriame sutinki protingiausius žmones ir visiškas padugnes. Internete yra gausybė žinių, o taip pat ir jų priešingybių. Čia ir slypi visa tragedija. Be to, kuomet žmogui tampa prieinamos visos žinios, tai jau informacijos perteklius... Kuomet eini į mokyklą, nereikia didžiulių knygų. Juk niekam nešaus į galvą vaikui duoti Britanijos enciklopedijos“.
U.Eco internetą vertina kaip instrumentą, o ne kaip tikslą. Todėl jis neįžvelgia konflikto tarp virtualių ir spausdintų tekstų pasaulių. „Žinoma, galima perskaityti knygą „Karas ir taika“ elektroninėje versijoje, tačiau jeigu skaitei ją prieš 10 metų, o dabar nori perskaityti iš naujo, popierinėje knygoje išvysi praėjusių metų pėdsakus, užsirašytas pastabas. Skaitydamas elektroninę versiją jautiesi taip, tarsi skaitytum ją pirmą kartą. Popierinės knygos atžvilgiu atsiranda tam tikra priklausomybė. Tai tas pats, kas išsitraukti bobutės nuotrauką (juokiasi)... Knygos ir toliau egzistuos, kaip egzistuoja dviračiai, nepaisant to, kad išrastas automobilis. Dabar dviračių netgi daugiau nei prieš kelis metus. Tą patį galima pasakyti ir apie radiją po televizoriaus išradimo...“
Internetas gimdo vienatvę
„Internetas – prieštaringas dalykas, - kalbą apie internetą tęsia U.Eco. - Jis galėtų nuspalvinti daugelio žmonių vienatvę, tačiau tik didina vienišų žmonių skaičių. Daugybei žmonių internetas sukūrė galimybę dirbti namuose, ir tai didina izoliaciją. Jis siūlo ir būdus įveikti šią izoliaciją: socialinius tinklus „Twitter“, „Facebook“. Tačiau galiausiai jie izoliaciją tik padidina. Nes juk ten žmogus bendrauja su kažkokiais vaiduokliškais žmonėmis“.
U.Eco pataria kasdien skaityti laikraščius. „Laikraščiai prarado daugybę savo funkcijų. Rytais aš juos greitai perverčiu, nes pagrindines naujienas jau pranešė televizija. Tačiau laikraščiai vis dar įdomūs dėl redakcinių ir analitinių straipsnių, todėl svarbu per dieną skaityti ne vieną, o bent jau du laikraščius. Reikia išmokyti žmones skaityti įvairius laikraščius ne tam, kad jie sužinotų naujienas, nes jas praneša televizija, o tam, kad žmonės išvystų vertinimų skirtumus“.
U.Eco teigia, kad televizija pradiniame etape tapo didele socialine ir kultūrine revoliucija, panašia į tą, kokia vėliau tapo internetas. „Televizija Italijoje davė daug gero vargšams, ji išmokė juos naujų kalbos normų. O turtuoliams ji padarė blogą paslaugą, nes jie nuspręsdavo likti namie, o ne eiti į koncertą. Dabar, kalbėdami apie turtuolius ir vargšus, mes turime omeny ne tuos, kas turi daug pinigų, o tuos, kurie turtingi mintimis, siekiais. Televizija Italijoje išmokė valstiečius ir darbininkus kalbėti. Ji suvienijo Italiją. Su internetu viskas įvyko priešingai. Turtuoliams, kurie moka juo naudotis, jis duoda naudą. O vargšai, kurie nemoka juo naudotis, skirtumų nejaučia“.
