Kai kas investuoja į mafiją, kad gautų rinkėjų balsus, kai kas vagia ir padirbinėja senas knygas, kai kas kreipiasi į žmones internete, kad kas nors jiems padėtų paruošti namų darbus. Pradeda nuo mažo, o paskui statymai vis didėja. Kad tik nereikėtų dirbti, nes nuo darbo pavargsti.
Investicijos. Mes visi smerkiame senjorą, kuris sumokėjo 200 tūkstančių eurų mafijai, kad gautų keturis tūkstančius balsų. Iš tiesų, taip nevalia elgtis. Tačiau mes nepakankamai daug galvojame apie kitas tris problemas. Visų pirma, iš kur šis senjoras gavo 200 tūkst. eurų. Tarkime, kad tai jo sąžiningai kruvinu prakaitu užsidirbti pinigai. Antra, kodėl tam, kad gautų vietą savivaldybės taryboje jis išleido daugmaž visų metų atlyginimą? Iš ko jis gyventų pirmus metus po to, kai visas santaupas jau išleido? Turbūt naujame poste jis uždirbtų žymiai daugiau nei 200 tūkst. eurų. Trečia problema slypi tame, kad Milane vaikšto 4 tūkstančiai žmonių, kurie už 50 eurų pardavė savo balsą. Arba jie galutinai nusivylę, arba jie niekšai. Abiem atvejais labai dėl to gaila.
Perleidimas. Visi knygų mylėtojai stebisi senjoro De Caro, Neapolio Girolamini bibliotekos direktoriaus ir grobstytojo veikla. Panašu, kad daugybę metų jis ne tik pardavinėjo pavogtas knygas, bet ir sumaniai padirbinėjo jas. Jeigu tikėsime Conchita Sannino leidinyje „Repubblica“ lapkričio 2 dieną paskelbtu straipsniu, daugelis šių knygų buvo parduotos per „eBay“. Minima garsioji knyga „Niurnbergo kronikos“, parduota už 30 tūkst. eurų. Tačiau visoje šioje istorijoje kaltas ne tik De Caro. Bet kuriam specialistui (nors informacijos gavimui užtenka ir 15 minučių paieškų internete) žinoma, kad Schedelio „Niurnbergo kronikos“ vertos 75-130 tūkst. eurų, priklausomai nuo to, kokia knygos būklė. Iš to gauname išvadą, kad kopija, kainuojanti 30 tūkstančių eurų, yra arba nepilna, arba apverktinos būklės, tačiau tokiu atveju ji turėtų kainuoti mažiau nei 30 tūkst. eurų. Taigi, tas, kuris nusipirko „eBay“ „Niurnbergo kronikas“ už šią kainą, negalėjo nesuprasti, kad jis, kalbant švelniai, perka neatsargiai, arba, kalbant griežtai, perka vogtą daiktą. Mus supa niekšai: vieni parduoda savo balsą už 50 eurų, kiti gauna 60 proc. nuolaidą, lyginant su rinkos kaina.
Prasideda nuo mažo. Su nuostaba „Yahoo Answers“ skaitau tokį prašymą: „Prašau, padėkite! Man reikia trumpo Umberto Eco apsakymo atpasakojimo. Ar negalėtumėte padėti? Labai ačiū“. Tada niekas neatsiliepė. Tačiau buvo kitas laiškas, prašantis padėti atlikti užduotį tema „Technologijų poveikis paaugliams“. Atsiliepė kažkokia Luigia: „Cha-cha-cha. Aš atsakyčiau, kad moksleiviai ieško lengvų atsakymų socialiniuose tinkluose, nes jie nebesugeba suformuluoti savo minčių savarankiškai ir ieško, kas jiems išspręs problemą. Internetas pakeitė lepinančią mamą, kas palaipsniui migdo jų protą. Cha-cha-cha.“
Šaunuolė Luigia, sveiko proto mergina. Tačiau grįžkime prie epizodo, kuris glosto mano savimeilę, nes mokytojas ar profesorius pasiūlė savo mokiniams padaryti mano teksto santrauką. Aš nemanau, kad jis tik nurodė jiems pavadinimą ir pasiūlė eiti ir susirasti tekstą bibliotekoje. Tekstas trumpas, aš manau, kad jis davė jiems atšviestas kopijas. Bet kuriuo atveju niūri tiesa yra ta, kad šio mano apsakymo apimtis vos penki puslapiai. Vadinasi, tam, kuris davė šią užklausą internete, greičiau buvo pačiam perskaityti apsakymą, negu įjungti kompiuterį, naršyti internete, rašyti klausimą ir laukti atsakymo. Arba galbūt jis perskaitė, tačiau nesugebėjo suformuluoti pagrindinės apsakymo minties (nors galiu jus užtikrinti, ji yra labai paprasta ir suvokiama netgi protiškai atsilikusiam).
Aš manau, kad tai yra tiesiog tingėjimas. Viskas prasideda nuo obuolio vagystės, vėliau pavagiama piniginė, o baigiasi motinos nužudymu, – bent jau man taip sakydavo, kai buvau mažas. Iš pradžių žmogus paprašo apsakymo santraukos, paskui parduoda savo balsą už 50 eurų, vėliau vagia inkunabulą, nes darbas vargina.
