Tapkite „15min knygų lenynos“ gerbėjais tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Praėjusią savaitę internete pasirodė šimtai pranešimų apie menamą Gabrielio García Márquezo mirtį. Iš karto tie patys šaltiniai pranešė, kad ši naujiena pasirodė mano „Twitter“ paskyroje. Išsyk vėlgi tie patys šaltiniai, o kartu ir kai kurie kiti, tarp kurių buvo ir gana autoritetingų, susekė, kad aš nesu užsiregistravęs „Twitter“ tinkle. Iš to buvo galima daryti išvadą, kad mano adresas ten buvo klaidinantis. Neatsakingi žmonės, pasigriebiantys ir platinantys bet kokias naujienas, jų nepatikrinę, galėtų moralizuoti, kad tai neva buvo mano juokelis (ne paslaptis, kad tarp rašytojų kyla konfliktų). Vėlesni tyrimai parodė, kad internete plinta ir daugiau nuorodų mano vardu, nors man apie jas nieko nežinoma.
Nieko neįprasto čia nėra. Galite užsiregistruoti internete kaip „Leonardo da Vinci“, ir niekas nieko negalės padaryti, jau nekalbant apie dabartinių rašytojų vardų naudojimą. Kiti tyrimai leido iškelti hipotezę, kad šios klastotės autoriumi galėjo būti toks Thomas De Benedetti. Jis žinomas dėl panašių darbų. Jis daro tai, norėdamas patvirtinti „The Guardian“ anksčiau išsakytą savo teiginį, kad „socialiniai tinklai – nepatikimiausias šaltinis pasaulyje“. Kad taip ir yra, žinoma jau seniai. Tai žino, pavyzdžiui, tas vartotojas, kuris susižavėjęs susirašinėjo su žavia mergina ir tik vėliau sužinojo, kad iš tiesų ji – į pensiją išėjęs buvęs muitininkas, užsikrėtęs herpiu.
Laikui bėgant ir paprasti vartotojai, kuriems reikia žmogiško kontakto, pradės suprasti, kad jie gyvena įtartiname pasaulyje, kuriame abejoti reikia viskuo
Argi tai gyvenimas? Ne, tačiau pamenu, kaip septintojo dešimtmečio pabaigoje, kuomet dar neegzistavo nei elektroninis paštas, nei faksas, kažkas į laikraštį „Corriere della sera“ nusiuntė straipsnį, pasirašęs jį Piero Paolo Pasolini vardu, ir jis buvo išspausdintas. Ši klastotė sukėlė skandalą, Pasolini nieko apie šį straipsnį nežinojo. Pirma reakcija buvo siaubas, pagalvojus, kad dabar nei vienas laikraštis nebegali būti tikras, kad paštu atkeliavęs straipsnis iš tiesų yra to žmogaus, kuris jį pasirašė. Tuo metu aš parašiau straipsnį, kuriame sakiau, kad neverta taip jaudintis. Visuomenė, nors ir pripažįsta melagių egzistavimą, visgi tylomis remiasi nuostata, kad žmonės dažniausiai kalba tiesą. Priešingu atveju mes negalėtume sėsti į traukinį, važiuojantį į Romą, nes darysime prielaidą, kad tvarkaraštis klaidingas; ugniagesiai neatvyktų gesinti gaisro, įtarę, kad iškvietimas melagingas; išvykę į banką mes galime atsidurti visai kitoje vietoje, – kaip filme „Afera“, kuriame pasakojama apie įrengtą salę, kurioje iš tiesų buvo daromi statymai žirgų lenktynėse. Mes kviečiame daktarą, o atvyksta žmogus, gavęs gydytojo diplomą kažkur Albanijoje. Galėjo apgauti ir mama, pasakojusi, kad gimei iš jos įsčių, o iš tiesų buvo kitaip.
Aš rašiau, kad visuomenė supranta tarpusavio susitarimo kalbėti tiesą būtinybę. Jeigu kažkas meluoja, tuo blogiau jam pačiam. Štai kodėl aš rašiau, kad tokį dalyką kaip netikro Pasolini laiško išsiuntimas galima padaryti tik vieną kartą, o paskui socialinis instinktas nebeleis to pakartoti. Taip ir buvo. Tačiau dabar internete platinama vis daugiau melagingų pranešimų. Jų autoriai prisiskiria svetimus vardus, o interneto vartotojai pamažu pripranta, kad neverta kažkuo tikėti. Socialiniuose tinkluose „Twitter“ ir „Facebook“ rašo politikai, kuriais mes šiaip ar taip nepasitikime, tačiau laikui bėgant ir paprasti vartotojai, kuriems reikia žmogiško kontakto, pradės suprasti, kad jie gyvena įtartiname pasaulyje, kuriame abejoti reikia viskuo. Panašiai kaip Klervilio gyventojas, kuris nuolatos įsivaizdavo, kad po plastikine turtingos paveldėtojos, žymaus chirurgo, šventiko ar prekiautojo deimantais kauke slepiasi Diabolikas ar Eva Kant (žymių italų komiksų herojai – vert.past.)
