Tai supratau aš tą vakarą: kad skaitytojas suprastų jo tiesą, autorius privalo mirti.
Umberto Eco (1932–2016) – viena ryškiausių pasaulio kultūros asmenybių, italų rašytojas, semiotikas, medievistas, literatūros kritikas. Jo mokslinė veikla ir literatūrinė kūryba padarė didžiulę įtaką visai XX a. pabaigos kultūrai; jis – šešių romanų, kuriuose glūdi nepaprasti filosofijos, istorijos, semiotikos klodai, ir dvidešimt aštuonių filosofinių veikalų, patrauklumu nenusileidžiančių romanams, autorius.
„Fuko švytuoklė“ – daugiau nei romanas. Tai nepaprastai įtraukiantis intelektualinis nuotykis, kuris niekada nenustos žavėti ir stebinti.
Išgarsėjęs visame pasaulyje daugiamilijoniniu bestseleriu „Rožės vardas“, po antrojo savo romano „Fuko švytuoklė“ autorius buvo pripažintas vienu svarbiausių dabarties rašytojų romanistų. Parašytas 1988 m., šis romanas pasakoja apie XX a. pabaigą, apie paslaptingas gijas, siejančias dabartį su praeitimi, Kabalą su kompiuteriu, tikrovę su fikcija, o mistinį pasaulį – su realybe. Didžioji pasaulio paslaptis, trys draugai intelektualai, bandantys ją įminti ir drauge netikintys jos egzistavimu, rozenkreiceriai, Fuko švytuoklė, telūrinės srovės, populiarioji ir aukštoji kultūra, sąmokslo teorijos – viskas susilieja į įvykių sūkurį, kurio žmogus nepajėgus nei numatyti, nei suvaldyti. O skaitytojui belieka klausti: ar įmanoma atskirti išmonę nuo tikrovės? Ar intelektas pajėgus įminti Didžiąją paslaptį? Ir galiausiai – kur yra realybės ribos, kas tikra, o kas – išgalvota?
„Fuko švytuoklė“ – daugiau nei romanas. Tai nepaprastai įtraukiantis intelektualinis nuotykis, kuris niekada nenustos žavėti ir stebinti.
