Kiekviena nauja U. Radzevičiūtės knyga tampa įvykiu mūsų literatūros pasaulyje. Ji, nors išlaikydama sunkiai su kuo nors kitu supainiojamą braižą, nustebina naujomis temomis, žiūrėjimo kryptimis. Anksčiau ji nukėlė mus į XVIII amžiaus Kiniją, pasakojo Livonijos kronikas, kartu su ja keliavome į rašytojų rezidenciją, sprendėme detektyvines mįsles, nardėme kitose temose, žanruose ir laikotarpiuose, o štai „Pavojinguose žodžiuose“ ji rašo apie šių laikų meno ir visuomenės būklę, ideologinius spąstus ir tai, kaip žodžiai gali būti ne tik išsilaisvinimas, bet ir kovos įrankis.
Kaip visuomet U. Radzevičiūtės knygose, čia randame puikų humorą, grakščius sakinius, taiklias, aštrias įžvalgas ir estetinį kalbos pajautimą.
