„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Undinė Radzevičiūtė: „Mane domino istorijos, kai žmogus praranda beveik viską“

Kiekviena nauja rašytojos Undinės Radzevičiūtės knyga tampa įvykiu Lietuvos literatūros pasaulyje. Originalus rašymo stilius, kūrinių struktūra, jų estetika pelnė šiai rašytojai vienos įdomiausių lietuvių literatūros kūrėjų vardą, o apie jos romaną „Žuvys ir drakonai“ buvo kalbama, kad tai visiškai iš mūsų šalies autorių konteksto iškrentantis kūrinys. Ką tik pasirodė nauja rašytojos knyga „180“, kuri ir vėl stebina savo kitoniškumu.
Undinė Radzevičiūtė
Undinė Radzevičiūtė / Leidyklos nuotr.

Daugiau informacijos apie literatūrą rasite ir „15min knygų lentynos“ paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“. Prisijunkite ir jūs. 

Knyga „180“ pasakoja apie tai, kaip dideli laimėjimai staiga virsta dideliais pralaimėjimais, o bandymai grįžti atgal ir ką nors pataisyti gali baigtis ir mirtimi. Kaip ir daugelio šios autorės romanų atveju, knyga palieka nemažai vietos vaizduotei, interpretacijoms, suvokimo subtilybėms. Apie tai ir kalbamės su rašytoja. 

– Pradėkime nuo to, ko rašytojai turbūt labiausiai nemėgsta – nuo klausimo, apie ką yra ši knyga, kaip ją apibūdintumėte ir kaip atėjo ši istorija?

– Tam tikru mano gyvenimo laikotarpiu mane ypač domino glianciniai užsienietiški žurnalai. Jie mane taip domino, kad aš net kartais, ką nors iš jų išsikirpdavau. Po daugelio metų radau tas iškarpas ir pasižiūrėjau, ką aš ten kirpdavau.

Tai buvo istorija apie Yves'ą Saint Laurent‘ą. Apie jo karjeros pabaigą, kai jis prarado, tiksliau, – buvo priverstas parduoti ne tik savo mados namus, bet ir savo vardą.

Kita iškarpa pasakojo apie tai kaip Yves'as Saint Laurent'o namų kūrybos direktorius Tomas Fordas tapo kultine Holivudo lygio žvaigžde, ir staiga viską prarado. Tiesiog. Po vieno pokalbio su mados namų savininkais.

Trečia istorija buvo apie Ratnerį, devintame dešimtmetyje stambiausią pasaulio juvelyrikos magnatą, kuris į žurnalistų klausimą, kodėl kai kurie jo juvelyrikos dirbiniai yra tokie pigūs, juokaudamas atsakė „todėl, kad jie yra visiškas *****“. Ir per kelias minutes sužlugdė ir save, ir savo karjerą.

Tose istorijose mane ir domino būtent tai, kas liko. Bet apie tai, kas liko, blizgūs žurnalai jau neberašydavo

Sufijai turi tokį posakį, gal pacituosiu netiksliai, nes cituoju iš atminties: „Žmogus yra tai, kas lieka po to, kai sudūžta laivas.“

Tose istorijose mane ir domino būtent tai, kas liko. Bet apie tai, kas liko, blizgūs žurnalai jau neberašydavo.

Mane domino istorijos, kai žmogus praranda daug: statusą, vardą, koordinates. Kai jis praranda beveik viską. Kai jo gyvenimas apsiverčia 180 laipsnių kampu.

– Šioje knygoje dominuoja personažai iš vadinamojo elito: meras ir jo nuobodžiaujanti niekniekius renkanti žmona, advokatas ir jo moteris – buvusi dainininkė. Personažai ir jų gyvenimo būdas, kurį čia šaržuojate, tarsi atkeliavęs iš žiniasklaidos. Kodėl pasirinkote būtent tokius veikėjus šį kartą?

– Romano „180“ veikėjai yra ne iš žiniasklaidos, o iš ten, iš kur jie patenka į žiniasklaidą, t. y. iš gyvenimo. Kai ką rašiau naudodamasi prisiminimais, tam tikrais klausimais prašiau konsultacijų. Konsultavo labai daug žmonių: pažįstami, draugai, draugų draugai.

Kai reikėjo mero portreto – parašiau vienam žinomam žmogui laišką. Ir jis su malonumu sutiko man kai ką papasakoti. Todėl istorija, pasakojanti apie tai, kaip merai renkami Kanadoje – absoliučiai autentiška.

Labai įdomus pokalbis buvo su vienu tarptautinės advokatų kontoros vadovu. Jis elgėsi taip, tarsi aš noriu jį apklausti. Nors mes seniai pažįstami, ir anksčiau jam tokių minčių nekildavo. Į kiekvieną klausimą jis reaguodavo keliais kontraklausimais, kol įsitikindavo, ar tikrai klausiu to, ko klausiu, ir ar nėra jokio antro dugno.

Nors visi klausimai buvo idealiai korektiški, aš juk ne žurnalistė.

Tik milijardieriaus portretas „nutapytas“ ne visai iš natūros, o naudojant keletą milijonierių portretų, nes šiuo metu šalyje labai didelis milijardierių trūkumas

Klausimams įpusėjus jis pasakė, kad aš neteisingai juos formuluoju, ir mes juos performulavome. O kai viskas baigėsi, jis staiga atsipalaidavo, ir pasakė, kad gal kada nors man ką ir papasakos. Pirmą kartą jaučiau malonumą kalbėdama su kitaip mąstančiu žmogumi.

Tik milijardieriaus portretas „nutapytas“ ne visai iš natūros, o naudojant keletą milijonierių portretų, nes šiuo metu šalyje labai didelis milijardierių trūkumas.

O atsakymas į klausimą, kodėl aš pasirinkau tokius veikėjus, labai paprastas. O kodėl ne?

– Šioje knygoje labai suspausta, išvalyta erdvė, personažų nedaug, veiksmas vyksta tarsi teatro scenoje. Lyginant su praėjusiu romanu, kur visko buvo tiek daug – skirtingos kultūros, vietovės, laikai – tai atrodo labai minimalistinis pasirinkimas.

– O jums atrodo, kad herojus, kurio gyvenimas apsiverčia 180 laipsnių kampu mato ką nors daugiau, nei tai, kas yra jo galvoje? Ir turi nuolat grožėtis architektūriniu arba gamtos peizažu?

Leidyklos nuotr./Knygos viršelis
Leidyklos nuotr./Knygos viršelis

– Ne vieną kartą apie jūsų kūrybą sakyta, kad ji yra „nelietuviška“, esanti kažkur už lietuviško pasakojimo tradicijų ribų. Turbūt ir apie naująjį romaną bus kalbama panašiai. Atrodytų, nelietuviškas yra ne tik pasakojimo būdas, bet ir geografinė vieta – tokia istorija galėtų nutikti bet kur, o ir atpažįstamų vietų nėra daug (na, gerai, Mindaugo tiltas kaip vienas iš jų). Ar jums išvis kuriant svarbi geografinė vieta, ar svarbu vaizduotėje gana aiškiai susidėlioti atpažįstamas vietas, kur vyksta veiksmas?

– Mano tekstai ne tik kad „nelietuviški“, bet ir „nerusiški, nelenkiški, nevokiški, nelatviški, neispaniški, nežydiški ir netgi nečigoniški“. Greičiausiai žmogaus individualumo ir neįmanoma sutapatinti su kokia nors tauta, net stengiantis iš visų jėgų.

Konkreti geografinė vieta man būna svarbi tik tada, kai ji padeda idėjai, ir visai nesvarbi – kai trukdo.

– Kuomet išėjo „Žuvys ir drakonai“, nemažai kas sakė, kad tai netipiška U.Radzevičiūtei knyga, tarkime, kad ir dėl jos apimties – žmonės buvo pripratę prie kur kas glaustesnių jūsų knygų. Dabar grįžtate prie apimties prasme jums įprastesnio pasakojimo. Ar galima sakyti, kad „Žuvys ir drakonai“ buvo išimtis?

– Greičiausiai jūs nebuvote sustatęs tų knygų šalia. Jų formatas nelabai stipriai skiriasi.

Iš kitos pusės jūs tarsi bandote mano knygas analizuoti taikydamas aritmetinės progresijos metodą ir bandydamas numatyti, kokia bus kita knyga.

Ir čia galima labai apsirikti. Knyga „Žuvys ir drakonai‘‘ gali būti ir išimtis, ir ne.

– Atrodo, kad šiame kūrinyje tam tikri epizodai, tam tikros mintys galėtų drąsiai būti išimti iš konteksto, jie čia atrodo, tarsi pakliuvę „netyčia“, tiesiog minčių priešokiai.

– Ta knyga kaip sudėtinga konstrukcinė architektūra. Kai jūs stovite apačioje šalia kontraforso, jūs nesuprantate jo funkcijos, bet ji yra.

Ta knyga kaip sudėtinga konstrukcinė architektūra. Kai jūs stovite apačioje šalia kontraforso, jūs nesuprantate jo funkcijos, bet ji yra

– Šis kūrinys bent jau man yra vienas iš tų, kuriame humoras (kurio netrūkdavo ir ankstesnėse jūsų knygose) yra labai aiškiai išreikštas, labai svarbus. Yra įvairių skirstymų, humoro apibūdinimų („angliškas humoras“, „žydiškas humoras“, ką tai galėtų bereikšti), o kas jums yra geras humoras?

Kokia knyga galėtų būti etaloninė šia prasme? Prisipažinsiu, skaitant šį naują romaną man ne kartą į mintis kažkodėl ateidavo Daniilo Charmso kūriniai.

– Jūs greičiausiai ją labai greitai skaitėte, ir nepastebėjote, kad šita mano knyga – visiškai nejuokinga. Jos privalumai yra visai kituose dalykuose.

Humoras yra genetikos dalykas, o kadangi jis įgimtas, tai nėra jokios prasmės vieno žmogaus humoro jausmo gretinti su kito žmogaus humoro jausmu. Humoro neįmanoma išmokti, jo neįmanoma imituoti ar nukopijuoti. Kiekvieno humoro jausmą turinčio žmogaus juokavimo būdas, forma ir žodynas yra individualus kaip akies rainelė, todėl nėra jokios prasmės ieškoti humoro etalono. Juo vis tiek nebus įmanoma pasinaudoti kaip pavyzdžiu.

Ne kiekvienas turintis humoro jausmo užuomazgas žmogus turi galimybių jį išvystyti. Tai priklauso ir nuo jo asmeninės, ir nuo kultūrinės situacijos. Kuo ta situacija yra blogesnė, tuo humoro jausmas yra geresnis.

Humoras daug labiau paplitęs tose šalyse, kur laikomas didžiuliu privalumu, nei ten, kur laikomas nereikalingu trūkumu.

Be to, kiekviena kultūrinė tradicija tarsi apibrėžia: iš ko konkrečiai šioje šalyje mes juokiamės. Iš savęs, iš kitų, iš savęs ir iš kitų, iš pasaulio ar iš situacijos.

Geras humoras yra tas, į kurį reaguoji ne tik tu pats, bet ir kiti, o geriausias humoras yra tas, kurio pagalba uždirbami milijonai.

– Skaitant jūsų knygas man susidaro įspūdis, kad jums labai svarbus loginis mąstymas, kruopščiai sudėliota struktūra. Ar išties taip ir yra, kiek rašydama leidžiate sau eksperimentuoti, improvizuoti, nukrypti nuo susidaryto plano?

– Mano knygose labai daug atsitiktinumų, kartais netgi beveik stebuklingų, bet kai knyga jau būna parašyta, jie pradeda atrodyti kaip išankstinio sumanymo dalis.

Loginis mąstymas man nėra svarbus, aš tiesiog mąstau taip, kaip man mąstosi.

– Tai jau ne pirma knyga, kurioje yra įpinama ir labai savotiškų detektyvo elementų (o ir knyga pristatoma kaip „intelektualus trileris“). Atrodo, kad tai netgi bandymas susieti vadinamąją rimtąją literatūrą (nors kuo toliau, tuo mažiau aišku, kas tai tiksliai yra) su pramogine. Ar toks siekis ir buvo ir ar apskritai skaitote detektyvus?

– Žanras visada pasirenkamas toks, kokio reikia idėjai. O detektyvų neskaitau, bet kartais žiūriu.

– Nemažai skaitytojų sako, kad jūsų kūrinių esmę ir idėjas nėra labai lengva perprasti. Kiek jums pačiai svarbu tas atgalinis ryšys, numanomas skaitytojo teksto suvokimas, ar apskritai galvojate, kokiam skaitytojui rašote?

– Tik vaikiškas knygas supranta beveik visi. O vėliau, susidūrus su kitomis knygomis, daugumai kyla nesupratimo problemų. Ypač jeigu tos knygos – geometrijos vadovėliai.

Iš kitos pusės, kiek žmonių čia supranta, pvz., Stepheną Hawkingą? Bet tai nereiškia, kad reikia uždrausti jo vertimus, leidimus ir perleidimus, ir rašyti jam įžeidžiančius pasipiktinimo laiškus į Kembridžą prispjaudant į voką.

O savo skaitytojus aš labai gerai žinau: tai inteligentai ir intelektualai.

Be to, kiekviena knyga turi vis kitą „idealųjį“ skaitytoją. Tai žmogus, kuris tam tikru mano gyvenimo momentu darė man didžiulį įspūdį, ir iš kurio lūpų aš norėčiau išgirsti, kad ta knyga yra tiesiog nuostabi. Sakysim, knygos „Žuvys ir drakonai“ „idealioji“ skaitytoja buvo gerbiama dėstytoja dr. Irena Vaišvilaitė. Tik ji to nežino.

Mano knygos yra labai skirtingos visų pirma dėl to, kad kiekviena jų turi vis kitą, visiškai kitokį „idealųjį“ skaitytoją

Mano knygos yra labai skirtingos visų pirma dėl to, kad kiekviena jų turi vis kitą, visiškai kitokį „idealųjį“ skaitytoją. Kartais su tais „idealiaisiais“ skaitytojais labai nepasiseka, nes staiga paaiškėja, kad jų labai prastas charakteris ir tiesiog stulbinančiai išvystytas analitinis mąstymas, todėl jie ne tik mato visus mano knygos trūkumus, bet ir nuolat man apie juos primena.

– Forma ir turinys. Nors daugelis rašytojų sako, kad negalima atskirti tokių dalykų, neretai atrodo, kad forma gali imti viršų virš turinio. Apie jūsų knygas irgi ne kartą yra sakyta, kad „turinys neaiškus“, nors turbūt dažniausiai tai tereiškia, kad skaitytojas nesuprato, ką norėta pasakyti. Visgi yra nemažai rašytojų, kuriems formos dalykai, stilius yra svarbesni nei tai, kas slepiasi už žodžių. Ar galėtumėte priskirti save prie tokių autorių?

– Greičiausiai tada, kai rašymo maniera yra labai individuali, o tekstai juvelyriškai nušlifuoti, skaitytojas tuo pačiu metu negali suvokti ir turinio, ir formos. Mano knygas daug kas skaitė po kelis kartus. Ypač pirmąsias, nes jos labai plonos. Knygoje „180“ aš specialiai bandau stiliaus ryškumą šiek tiek sumažinti, kad skaitytojai knygos turinį suprastų iš pirmo karto.

– Kaip vertinate anksčiau išleistas knygas, kuri iš jų yra artimiausia jums? Ir kurią skaitant dabar sunkiausia susitapatinti su ta savimi, kuri rašė tą knygą? Apskritai, ar perskaitote iš naujo savo anksčiau parašytus kūrinius?

– Kas kartą rašydama naują knygą aš esu vis kitas žmogus. Netgi gatvėje vaikštau kitaip ir rengiuosi kitaip. Pavyzdžiui, rašydama „Frankburgą“ žygiavau kaip per vokišką karinį paradą. Ir nieko nebuvo įmanoma padaryti. O kai rašiau „Žuvis ir drakonus“, dvejus metus tipenau kaip kinas. Beje, tas tipenimas buvo įvertintas. Gatvėje vienas kinas man staiga pasakė „Ni hao“. Kadangi septynerius metus gyvenau Vilniaus China Town‘e, labai gerai žinau, kad kinai visiškai nebando rasti kontaktų su vietiniais gyventojais. O tas atsitikimas įvyko netgi ne China Town‘e. Greičiausiai tas kinas blogai matė ir pasisveikino dėl bendro vaizdo, o tik paskui suprato, kad apsiriko. Tas įvykis mane labai pradžiugino.

Ar aš skaitau savo pirmąsias knygas? Beveik ne. Nebent kokį nedidelį fragmentą. Su jomis aš elgiuosi kaip su didžiąja dalimi savo praeities. Aš išanalizuoju savo klaidas, o po to tiesiog visa tai užmirštu. Ir praeitį, ir knygas.

– Na, ir paskutinis klausimas, gal išduosite, kodėl štai toks knygos pavadinimas? Manau, perskaičius knygą ne vienam kils toks klausimas. Ar išties tai reiškia apie žmogaus apsisukimą 180 laipsnių kampu, jeigu panašu, kad tai yra 360?

– Ne, tai ne 360. Tai – 180. Nes pagrindinis herojus, nors ir grįžta, tačiau negali grąžinti savo pasaulio į pradinę padėtį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau
Reklama
Visuomenės sveikatos krizė dėl vitamino D trūkumo: didėjanti problema tarp vaikų, suaugusiųjų ir senjorų