– Kai aš ėmiau iš jūsų interviu žurnalui „Penkiolika“, sakėte, kad knygą „Pavojingi žodžiai“ pradėjote rašyti dar prieš prasidedant karui.
– Aš nepradėjau rašyti, – pradėjau galvoti. Nes kai manęs klausia, kaip aš rašau knygas, sakau, kad aš labai ilgai galvoju. Galvojimas – tai ne vaikščiojimas ir nieko neveikimas, bet galvojimas planingai. Aš galvoju konkrečiai apie dalykus, kurie bus knygoje. Apie knygos struktūrą, tam tikrus epizodus. Ir tai yra ilgas mąstymo procesas. Jau buvau pasiruošusi rašyti, ir prasidėjo karas.
– Ir tai, ką jūs buvote sumąsčiusi, karas pakeitė?
– Koregavo.
– Jei ne paslaptis, ką pakeitė?
– Aš supratau, kad knyga nebegali būti tokia, kokią ją sugalvojau, kad karas įnešė naują kryptį. Ir kaip man išeiti iš tos situacijos, – ar paaukoti pusę metų pasiruošimo darbo? Ką man daryti? Rašyti kitą knygą? Ir tada supratau, kad jeigu karas prasidės ir mano personažų gyvenime, tada viskas bus daug paprasčiau.
– Nusprendėte, kad vienintelis būdas yra parašyti šią knygą, nes kitu atveju, jei nebus parašyta, ji ir toliau persekios jus?
– Per visą mano gyvenimą buvo keletas atvejų, – kokios trys knygos, – kurių aš nepradėjau rašyti ar užbaigiau po pirmo juodraščio ir supratau, kad tos knygos nebus. Tai labai didelė trauma autoriui, tad šiuo atveju aš galvojau, kad turiu išspręsti tą problemą. Ir labai įdomus dalykas, kad net kai knyga visiškai paruošta, atsiranda netikėtumo momentų, kurie patenka į knygą. Ir tas baisus atsitiktinumas man, kaip rašytojai, buvo įdomus pabandymas neparuoštoje situacijoje.
Ir tas baisus atsitiktinumas man, kaip rašytojai, buvo įdomus pabandymas neparuoštoje situacijoje.
– Paminėjote, kad tų knygų, kurios būna ilgai apmąstomos, neišleidimas yra skaudi patirtis. Galbūt tos idėjos įgauna kitas formas?
– Aš jau parašiau devynias knygas. Tos nesėkmės buvo tarp pirmos ir antros knygos, tarp trečios ir ketvirtos knygos, – atsiranda tušti tarpai, ir supranti, kad šįkart nepavyko.
– Sunaikinote tuos rankraščius? Kad niekas paskui nerastų ir nesugalvotų publikuoti?
– Ne, pirmą kartą tiesiog sugedo kompiuteris, ir tekstas dingo.
Kai autorius tampa personažu
– Grįžkime prie karo pradžios, prie metaforų, kurios yra šiame kūrinyje. Kūrinyje pasirodo graviūra „Sūnus palaidūnas“ – kaip atsirado šis su ja susijęs epizodas, ši visą knygą jungianti grandis?
– Tiesiog savaime matai paveikslą savo galvoje, ir supranti, kad jis turi integruotis toje vietoje, – net abejonių nekyla. Kadangi personažas, kuris pasikabino „Sūnų palaidūną“ ant savo kabineto sienos, buvo įsipainiojęs į „me too“ skandalą, prarado viską, ką turėjo, pagalvojau, kad nėra geresnio paveikslo nei Albrechto Diurerio „Sūnus palaidūnas“.
– Praradimas visko, ką turi, yra pakankamai dažna tema jūsų kūryboje. Jautri tema ji ir šiuo metu, – karas išryškino, kad nesunkiai galime prarasti viską, ką turime.
– Greičiausiai kapitalistinis pasaulis suponuoja tokią galimybę prarasti viską akimirksniu.
– Taip, bet daugelis apie tai nesusimąsto.
– Greičiausiai taip.
– Kitas dalykas, kuris paveikė šio romano rašymą – pandemija. Kaip jūs išgyvenote tą laiką? Pavyzdžiui, buvo tokių rašytojų, kurie sakė, kad tas sustojimas buvo kūrybiškiausias laikas.
– Pandemija truko pakankamai ilgai. Jei ji būtų trukusi pusę metų, galbūt būtų atrodę vienaip. Sakykim, keitėsi situacija name, kuriame aš gyvenu, – pusę metų buvo visiška tyla, ir buvo galima daug dirbti. Viskas išėjo gana ironiškai – aš pusę metų ruošiausi vienai knygai, kurios irgi neparašiau. Stovėdavau prie palangės pasidėjusi visus popierius ir žiūrėdavau į žmones, kurie eina priešais mano langą. Praėjo pusė metų, ir supratau, kad tas pasiruošimas toks sudėtingas, kad aš tos knygos nepakelsiu, tiesiog neparašysiu. Tada atsirado „Minaretas ir 7“.
– Ši knyga pakankamai gerai atveria duris į jūsų kūrybinę virtuvę. Ar nebuvo baisu įsileisti į vidų?
– Tai ne virtuvė.
– Gal bent prieškambaris?
– Ir ne prieškambaris.
– Na, bet vis tiek prisileidote arčiausiai savęs per visą savo kūrybinį laikotarpį.
– Kartais autoriui patinka būti personažu. Vis tiek tarp gyvo žmogaus ir jo biografijos yra didelis tarpas. Tai yra biografija, parašyta tam tikru stiliumi. Ir ten aš esu personažas, o ne tas žmogus, kuris esu iš tikrųjų.
– Kai interviu metu jūs kartais sakote, kad tai, kas aprašyta knygoje, tikra, kad tai jūsų giminės istorija, nemanote, kad dalis skaitytojų vis tiek tuo nepatiki, manydami, kad jūs taip žaidžiate su jais? Ar yra tame kažkiek žaidimo?
– Knygose aš nebandau apgauti – nei knygoje „Kraujas mėlynas“, nei „Minaretas ir 7“. Tiesiog literatūra yra meno rūšis, ir tai yra realaus gyvenimo esencija. Juk nerašai savo buitinio dienoraščio, tai nėra buitinis šeimos aprašymas. Tai yra šeimos aprašymas iš tam tikros perspektyvos. Tai yra savo gyvenimo epizodo ar laikotarpio aprašymas iš tam tikros emocinės būsenos.
– Na, koks Karlas Ove Knausgaardas pakankamai priartėjęs prie asmeninių buities aprašymų.
– Žinoma, galima ir taip.
Ideali skaitytoja – I.Vaišvilaitė
– Jeigu grįžtume prie metaforų, jaučiu, kad ne visi žmonės skaitydami visad perpranta jų reikšmes. Ar jums pačiai svarbu, kaip skaitytojai priims jūsų kūrinį, o galbūt rašote sau, ir skaitytojų reakcija nėra tokia svarbi?
– Ne, aš nerašau sau. Kiekviena knyga turi savo idealųjį skaitytoją. Ir bent jau kelių mano knygų idealusis skaitytojas yra Irena Vaišvilaitė. Ji ten supranta viską.
– O ką daryti tiems, kurie nesupranta?
– Galbūt tai nišinė literatūra.
– Nepasakyčiau, kad nišinė, – esate viena iš mėgstamiausių lietuvių autorių.
– Niša irgi gali būti pakankamai didelė.
Apie ką negalima kalbėti
– Gerai, tuomet pakalbėkime apie aktualumą. Galiu pacituoti jus: „Aš niekuomet negalvoju apie aktualumą, esu apolitiška, rašau apie tai, kas man įdomu ar svarbu. Jei netikėtai kas nors tampa aktualu, mane tai labai nustebina“. Ši knyga, bent jau mano įsitikinimu, yra viena labiausiai užgriebiančių aktualijas iš jūsų kūrinių. Tačiau šioje knygoje jūs tarsi juokiatės iš tų menininkų, kurie stengiasi viską kuo labiau suaktualinti. Taigi, išeina toks kaip ir dvigubas žaidimas.
– Aš to specialiai nedariau. Jei kalbėtume apie pačią knygą, pastebiu, kad dažniausiai kritikai, perskaitę knygą, sudėlioja jos akcentus šiek tiek ne taip. Visi, kas skaitė knygą, prisimena, kad iš tiesų ten yra dvi aikštelės: viena jų teatras, kuri yra tokia magiškoji zona, kita – vienos pagyvenusios ponios butas, į kurį atvyksta kita pagyvenusi ponia, ir kurioje laikinai gyvena teatro prima.
Toje magiškoje erdvėje veikia prakeiksmas už ištartą visą spektaklio pavadinimą, vėliau yra pavojingi žodžiai, kai personažai aktoriai sako režisieriui, ko kiekvienas iš jų norėtų. Jie papasakoja, ko norėtų, tai ir gauna. Tačiau paaiškėja, kad gavimas to, ko jie nori, jų nebedžiugina.
Kitoje scenoje, namuose, komentuojamas teatras. Ir tada kalbama apie cenzūrą, apie tai, kad už žodžius galima prarasti teatrą, virtuvėje kalbama apie naująją ideologiją. Jei atsiminsime situaciją prieš 10 metų, tai, ką mes kalbėjome namuose ir viešojoje erdvėje, buvo tas pats, nebuvo jokio skirtumo. Mano tikslas buvo aprašyti tą dabartinį momentą, kai atsiranda skirtingi naratyvai, skirtingi pokalbiai. Kai kas parnešama į savo namų virtuves ar salonus ir viešojoje erdvėje apie tai nebekalbama. Kai atėjus naujai ideologijai, žmonės vėl grįžta prie to skirtingo kalbėjimo viešojoje ir namų erdvėje, to, kas buvo Sovietų Sąjungos laikais.
– Palyginimas su Sovietų Sąjungos laikais nebūtų toks jau vienareikšmiškas. Gal galėtumėte praplėsti tą mintį?
– Tai reiškia, kad tam tikrą laiką mes gyvenome be ideologijos, be agresyvios ideologijos, su kuria mes nebūtinai sutinkame. Realiai tas laikotarpis tarp dviejų ideologijų ir buvo laisvė.
– Na, bet jūs rašote ir šioje knygoje, kad ideologijos keičiasi ir kad tai, ką „reikia“ kalbėti, irgi keičiasi, – iškalbinga knygoje scena su šaldytuvais.
– Ant knygos viršelio užrašyta frazė, kad tie žodžiai, kurie buvo pavojingi, gali tapti pageidaujami.
– Kai kuriuos žodžius galima ir neutralizuoti?
– Gal ne žodžius, o žmones.
– Visgi kalbate apie tą ideologiją, apie jausmą, kad apie kai ką negalima kalbėti, ir kai kurios teorijos teigia, kad tai smarkiai susiję su socialinių tinklų įtaka gyvenimams. Būtent ten labai lengva „cancelinti“. Ar įžvelgiate sąsajas su tuo?
– Be jokios abejonės.
Kalbėjimas tarsi stalo teniso partija
– Norėčiau pakalbėti apie dokumentalumą. Jūs interviu metu kartais pasakojate, kokius tyrimus atlikote rašydama knygas – tarkime, kad rėmėtės ir savo giminės istorija. Kartą, kai ėmiau iš jūsų interviu, sakėte, kad knygoje „180“ aprašydama merą parašėte laišką žmogui, kad nupasakotų to mero portretą. Šioje knygoje nesunku atpažinti tam tikrus personažus. Ir iš to išplaukiantis klausimas – ar Oskaras Koršunovas jau skaitė šią knygą? Girdėjote jo reakcijų?
– Aš mačiau nuotrauką, kurioje O.Koršunovas apžiūrinėja mano knygą. (Iš salės balsas – „ir nusipirko“).
– Bet kaip reagavo, nežinote?
– Ne. Bet mes irgi su jumis jau kalbėjome apie tai – negalvojate, kad tokia pati istorija galėtų nutikti Latvijoje ar Lenkijoje?
– Be abejo. Tai yra universalūs dalykai, apie tai mes girdėjome iš įvairių šalių. Tačiau jūsų knygoje aprašytą istoriją, tą radijo interviu – su kuo nors supainioti būtų labai sunku.
– Aš ne vieną kartą esu susidūrusi su situacija, kai žmogus galvoja, kad knygoje aprašytas jis. Paskui paaiškėja, kad ne.
Aš ne vieną kartą esu susidūrusi su situacija, kai žmogus galvoja, kad knygoje aprašytas jis. Paskui paaiškėja, kad ne.
– Knygoje svarbus ir menininko vaidmuo šiais laikais. Pavyzdžiui, jūsų knygoje aprašoma, kaip menininkai raginami eiti į mitingus. Kai dariau interviu su Ianu McEwanu, klausiau jo, koks menininko vaidmuo, ir jis paprasčiausiai atsakė, kad rašytojas nėra nei kvailesnis, nei protingesnis nei kas nors kitas ir jis nebūtinai turi turėti įžvalgų apie, tarkime, pandemiją, karą, ir jomis dalintis. Nors yra tikinčių, kad menininkas yra moralinis autoritetas ir jis turėtų pasisakyti.
– Nebūtinai.
– Kita su tuo susijusi tema – jūs nesate socialiniuose tinkluose, tad galbūt nesekėte tos istorijos, tačiau „Facebook“ buvo pliekiamasi apie „didžiąsias asmenybes“ – kas tos didžiosios asmenybės, kas joms leidžiama, kas yra genijus, ar jis gali būti blogas žmogus, bet rašyti gerus darbus.
– Reikia atskirti kūrėją ir kūrinį. Jei mes nužudysime visus kaltuosius, neliks kultūros.
Jei mes nužudysime visus kaltuosius, neliks kultūros.
– Skaitant jūsų knygas vienas skiriamųjų bruožų yra jūsų kuriami dialogai. Kai kas lygina juos su špagavimusi ar dar kuo, o man tai pasirodė labai panašu į stalo tenisą, kur žodžiai mušinėjami kaip kamuoliukai. Ir visuomet ateina tas laikas, kai turi kirsti.
– Atsitiko tokia juokinga istorija – kai knygą „Žuvys ir drakonai“ išleido Ispanijos leidykla, jie ant viršelio uždėjo stalo teniso raketę ir kamuoliuką. Aš klausiau – kodėl, ar jūsų dizaineris neskaitė knygos? O jie atsakė: „Tokie pokalbiai“.
– O jūs pati žaidžiate stalo tenisą?
– Žaidžiau vaikystėje.
– Galbūt iš ten kai kas atėjo?
– Manau, kad ne.
– Esate sakiusi, kad kurdama savo personažus remiatės tam tikrais žmonėmis, tad šie pokalbiai irgi iš kažkur atkeliauja? Galbūt ir jūsų aplinkoje kas nors kalba tokiais aštriais, kapotais, taikliais smūgiais?
– Taip šneku aš. Realiai visi personažai šneka taip, kaip šnekėčiau aš, būdama jais. Jeigu aš būčiau 80 metų solidi dama, turbūt kalbėčiau apie tai, ką kalba šioje knygoje Teta Hedvyga. Jeigu gyvenčiau Viduramžiais, kalbėčiau kaip Berhardas von der Borchas iš knygos „Kraujas mėlynas“. Jeigu būčiau turtingas paveldėtojas Veimaro laikų respublikoje, greičiausiai kalbėčiau kaip Valteris Šulcas iš knygos „Grožio ir blogio biblioteka“.
Kaip keitėsi kalbos pajautimas
– Kaip keitėsi jūsų santykis su kalba? Viename interviu minėjote, kad lietuvių kalba ne viskam yra tinkama.
– Mūsų namuose kalbėjome keturiom kalbom. Faktiškai beveik vienu metu. Kai pradėjau rašyti, dariau daug gramatinių klaidų, mano mama sakė – tu negali išmokti lietuvių kalbos taip, kaip reikėtų rašyti. Man nesisekė. Kad daryčiau kuo mažiau klaidų (bijojau, kad tas klaidas pamatys redaktoriai), stengiausi rašyti kuo trumpesniais sakiniais. Greičiausiai per tuos ilgus metus aš šiek tiek išmokau lietuviškai taisyklingai rašyti, o redaktoriai pasakė man, kad tai redaktoriaus darbas ištaisyti tekstą, aš galiu visiškai nesijaudinti, ir tie sakiniai pasidarė ilgesni.
– Tame pačiame jau minėtame interviu „Penkiolika“ jūs taip pat sakėte, kad rašydama šią knygą kai ką naujo sužinojote apie kūrybos mechanizmus. Jei ne paslaptis, ką sužinojote?
– Tai yra kūrybos metodai. Tai, kokią įtaką studijos Dailės akademijoje turėjo mano tekstams. Aš ne tik rašau apie meno kūrinius, savo knygose aš naudoju tam tikrus dailininkų mąstymo, kūrybos principus. Sakykime, konstrukciją aš imu iš gotikos – aš nestatau sienos, o kuriu konstrukciją, kurią vėliau užpildau, sakykime, siena ar vitražais. Aš perkeliu chiaroscuro iš Caravaggio paveikslų – suprantu, kaip padaryti tamsą ir kurioje vietoje reikia šviesos. Turbūt pasakojau ne kartą, kad man visą gyvenimą patiko Breigelis ir ypač patiko, kad viename paveiksle yra daug skirtingų aikštelių, kuriose vyksta visai izoliuotas veiksmas. Tą principą aš perkeliu iš dailės kūrinių į savo knygas.
– Rašydama knygas pasitelkiate vizualųjį mąstymą?
– Greičiausiai taip. Kai kalbėjau, kaip rašau, ir sakiau, kad aš mąstau, tas mąstymas ir susideda iš tokių dalykų. Aš manau, kad rašantis žmogus, jeigu jis nori būti rašytoju, turi sukurti savo metodą, – galbūt naudodamas kitus metodus, perimdamas juos iš kitų sričių. Jis neturėtų taikyti kitų rašytojų metodų, o turėtų rasti metodus, kurių iki tol literatūroje nebuvo.
– Jūs sakote, kad knygoje jūsų personažai beveik įsisiautėjo, kad juos buvo sunku suvaldyti.
– Žinote, taip sako kone kiekvienas rašytojas.
– Bet ką tai praktiškai reiškia?
– Pirmuosius dialogus autorius parašo pats, savo rankomis, vėliau jie pagal tai, kaip kalbėjo anksčiau, pradeda kalbėti patys, tereikia užsirašyti. Jokios paslapties tame nėra, tai daro žmogaus smegenų defolto sistema, – tai yra mokslinis terminas. Kai ji turi pakankamai informacijos, duoda tam tikrus rezultatus pati. Jūs turbūt nemėgstate rusiškų žodžių, bet negaliu kitaip pasakyti – tas žodis nerukotvornoje, – ne tai, ką mes darome rankomis, o tai, ką smegenys padaro už jus. Bet pirmą pusę kelio jūs turite nueiti patys.
– Jūs rašote kompiuteriu?
– Taip, rašau kompiuteriu.
– Bet vedate ir užrašus?
– Žinoma, be jokių abejonių.
– Bet kad ir tas rašymas kompiuteriu, koks jis? Pamenu, kai dariau interviu su rašytoju Graeme'u Macrae Burnetu, jis sakė, kad daugelis rašytojų darbą įsivaizduoja romantiškai, o iš tiesų yra visiškai kitaip – jis pats kasdien eina į biblioteką, turi net įdiegęs programą, kuri kompiuteryje jam užblokuoja internetą, kad jis galėtų 4–5 valandas dirbti. Jis sakė – nesvarbu, sekasi rašyti ar nesiseka, turi rašyti.
– Galima visaip rašyti. Dažniausiai taip, kaip jūs pasakojate, rašo žmonės, parašę iki 5–6 knygų. Vėliau jie rašo truputį kitaip. Kitas dalykas, – rašymas tikrai yra darbas, aš du kartus gydžiau savo riešus, nes spausdinimas yra fizinis darbas. Tai gali būti laikoma autoriaus profesine liga.
Kas užkliuvo britų leidėjams?
– Apie humorą jūsų neišvengiamai klausia visuose pokalbiuose. Tačiau visgi pakalbėkime apie tai. Mano įsitikinimu, ši knyga yra ironiškiausia, satyriškiausia iš jūsų parašytųjų, čia humoras yra aštrus ir kone pagrindinis veiksnys. Ar sutinkate su tuo? Ir ar jums pačiai juokinga, kai rašote? Praėjusiais metais festivalyje „Open books“ viešėjo Andrew Komarnyckyj ir jis pasakojo, kad kai rašo, žmona negali būti viename kambaryje, nes jis pats ištisai juokiasi.
– Ar man juokinga? Be jokios abejonės. Ypač, kai tie personažai ima kalbėtis tarpusavyje toje antroje rašymo pusėje ir tave jie nustebina. Staiga Teta Hedvyga sako: „Gyvenime pilna momentų, kai nežinai, blogiausia priekyje ar užpakalyje.“ Šitos frazės aš neparašiau, tai atėjo savaime, Teta Hedvyga ją pasakė pati – pavadinkime taip.
Ar tai satyriškiausias mano darbas? Aš apie tai negalvoju. Žinoma, galiu suskirstyti knygas – sakydama, čia daugiau prancūziško humoro, čia daugiau angliško humoro, čia humoras rūminis, čia žydiškas, čia daugiau satyra. Tačiau aš to nedarau. Tas humoro atspalvis knygoje atsiranda be apibrėžimo. Negalvoju, kad ši knyga bus satyrinė, o čia bus juodojo humoro knyga. Ji parašoma, o tada jūs užduodate man klausimus – čia juk yra satyra?
– Nemažai yra diskutuota dėl to, kad Lietuvos literatūroje mažai humoro. Tačiau tas pats yra ir Latvijoje – štai, pavyzdžiui, Latvijos literatūros specialistė Laura Laurušaitė minėjo, kad humoras retas ir Latvijos literatūroje, smarkiai paženklintoje tragiškų įvykių, traumų. Ar viena priežasčių yra tai, kad literatūra šiose šalyse vertinama labai rimtai, todėl ir humoras atrodo ne vietoje?
– Gali būti toks požiūris, tačiau britai su tuo nesutiktų. Prancūzai irgi.
– Beje, neseniai Prancūzijoje išleistas jūsų knygos „Grožio ir blogio biblioteka“ vertimas. Kaip prancūzai reaguoja į knygą?
– Reaguoja labai gerai. Beje, grįžtant prie I.Vaišvilaitės, ji per Knygų mugę sakė, kad mano knygos labai prancūziškos. Aišku, tai mane labai nustebino. Mano knyga „Žuvys ir drakonai“ yra išversta į 12–13 kalbų. Galima išskirti, kad Vokietijoje buvo labai ryškūs atgarsiai. Bet niekas taip nesureagavo į mano knygas, kaip sureagavo prancūzai.
– Ar jaučiate, kad kitose šalyse jūsų kūrybą perskaito kitaip? Kaip skirtingai perskaito vokiečiai ar prancūzai?
– Vokiečiai ieško vokiškų aspektų, prancūzai – prancūziškų aspektų.
– Kokius prancūziškus aspektus atranda šios šalies skaitytojai?
– Markizas de Sadas minimas šioje knygoje, knyga apvilkta giljotinuotos aristokratės oda – tai prancūzams labai aktualu, jie dėl to jaudinasi. Jie klausia, ar ta istorija tikra? Aš sakau, – kartais išgalvota istorija atrodo kaip tikra, o kartais tikra istorija atrodo kaip išgalvota. Gali tikrą istoriją pasakoti, ir niekas tavimi netiki.
– Kalbėdama apie savo kūrinių cenzūravimą sakėte, kad Lietuvoje su tuo nesusidūrėte, bet minėjote, jog vienas vertimas užsienyje nebuvo išleistas, nes norėta jį cenzūruoti.
– Lietuvoje cenzūros nėra. Nebent koks nors redaktorius norėtų aktualizuotis – sakykime taip.
Bandymas cenzūruoti buvo Didžiojoje Britanijoje. Užkliuvo keturi dalykai. Viename epizode Senelė Amigorena pasakoja, kad norėtų kartu su nauju dukters draugu virtuvėje parūkyti, ir anūkė jai sako: „Tada jūs atrodytumėte kaip du Rumunijos čigonai.“
Aš gyvenau name, kuriame buvo kinų restoranas. Ir toje knygoje visos aprašytos scenos apie kinų restoraną buvo tikros. Prie to kinų restorano juodojo įėjimo rinkosi didžiulės katės, kurias kinai maitindavo. Ir vieną dieną tos katės dingo. Aš knygoje rašydama klausiau, ką jie joms padarė? Tai buvo antras užkliuvęs dalykas.
Ir dar du dalykai. Pacitavau vieną pokalbį tarp vokiečių kultūros ministro ir kažkokio atašė iš Kinijos, kuris leidėjams pasirodė rizikingas. Ir dar kažkas apie nigerietį.
– Ši naujausia jūsų knyga turbūt sunkiai būtų išleista toje leidykloje?
– Turbūt taip, ir Kultūros institute sakė, kad stengsis šią knygą parodyti toms leidykloms, kurioms tos problemos nėra aktualios.
– Šioje knygoje ironiškai rašoma ir apie žiniasklaidą bei jos klijuojamas klišes. Tad pabaigai pacituosiu ir tai, kas apie jus rašoma žiniasklaidoje. Tarkime: „Studijavo menotyrą, dirbo reklamos agentūrose“. Ką davė menotyra, mes jau pakalbėjome, o ką davė darbas reklamos agentūrose?
– Studijavau meno istoriją, teoriją ir kritiką. Reklamos agentūroje apie dešimt metų aš dirbau kūrybos direktore. Ir ten kiekvieną dieną turi ką nors sukurti. Faktiškai reikia esminę idėją užrašyti trimis žodžiais. Tai tam tikras rašymo būdas, kuris buvo būdingas mano pirmosioms knygoms. (Vėliau paprašyta plačiau papasakoti apie darbą reklamos agentūroje ji sakė: „Reklamos agentūros gyvena iš alkoholio ir telekomunikacijų. Aš visiškai negeriu, ir man geriausiai sekėsi kurti apie degtinę ir alų – „Taurą“, „Ragutį“, „MG Baltic“, – aut. past.)
– Pacituosiu ir pranešimą spaudai apie jus. „Vertinama kaip kandi intelektualė ir literatūros ekscentrikė“. Ar matote taip save?
– Parodykite žmogų, kuris taip parašė.
Vėliau U.Radzevičiūtei klausimus uždavė ir publika. Štai kelios mintys iš šio susitikimo:
Apie santykius su K.Sabaliauskaite:
„Žmonės, baigę meno istoriją, teoriją ir kitiką, yra tarsi uždaras klubas. Jie yra savi. Jau greičiau mes dviese prieš kažką, nei viena prieš kitą.“
Kokį patarimą dabar duotų sau prieš rašant pirmą knygą:
„Dabar rašydama aš galvoju apie knygą, paskui rašau, o kai pradėjau rašyti, aš pradėjau rašyti nuo rašymo. Tai buvo ne konstrukcija, architektūrine prasme tai buvo sienos statymas. Galima tokiu būdu pastatyti statinį, bet galima ir nepastatyti. Jei būčiau žinojusi, kad knygą galima sugalvoti, o tik paskui parašyti, mano kelias greičiausiai būtų kitoks.“
Kaip atsiranda pirmas sakinys:
„Nebūtinai pirmąjį sakinį autorius parašo pradėdamas rašyti knygą. Realiai pirmasis sakinys stabdo rašymą. Geriau parašyti knygą, o paskui suprasti, koks turėjo būti pirmasis sakinys, negu ilgai kankintis savaitėmis dėl pirmo sakinio, kuris galbūt vėliau su knyga neturės nieko bendro.“
Ką vertina iš lietuvių autorių:
„Lietuviškai beveik neskaitau. Mane nustebino Mindaugas Nastaravičius. Nustebino, kiek jo poezija yra gera.“
