– Susitikome pakalbėti su rašytoja Undine Radzevičiūte neeiline proga. Ką tik pasirodė jos naujausias romanas „Minaretas ir 7“. Tai aštuntoji autorės knyga. Neatskleisdami knygos siužeto, pamėginsime pateikti platesnę kūrybos panoramą, skaitytojams palikdami malonumą patiems išsinagrinėti, koks tai romanas, jį savaip interpretuoti ir vertinti. „Minaretas ir 7“ – ne tik romanas įprasta prasme, bet kartu – įvardijant literatūrologiniu terminu – intertekstas, tai yra kūrinys, kuriame susijungia daugiau tekstų. Labai plačiai apibendrinant, „Minarete ir 7“ galima rasti daugumą pagrindinės kūrinio veikėjos gyvenimo peripetijų, leidžiančių perprasti pačios rašytojos kūrybą.
Kiekviena jūsų knyga susijusi su tam tikromis gyvenimo istorijomis. Kartais ji primena nuotykį, kartais – pranašingą ženklą, o kartais anekdotą. Pačioje romano „Minaretas ir 7“ pradžioje užsimenate apie netikėtą laišką, kviečiantį į kūrybinę rezidenciją. Koks tai buvo laiškas, kur jis kvietė ir ką ten radote?
– Aš gavau laišką iš nepažįstamo vokiečių profesoriaus Reinhardo Wittmanno, kuris manęs klausė, ar priimčiau Bavarijos kultūros ministerijos apdovanojimą ir atvažiuočiau vienuolikai mėnesių į barokinius rūmus Bamberge. Man tai pasirodė kaip didžiausias stebuklas. Tuo metu Austrijoje jau buvo išleista vokiečių kalba mano knyga „Žuvys ir drakonai“ ir ruošiamasi išleisti „Kraują mėlyną“. Iš tos rezidencijos tikėjausi labai daug. Visų pirma, kad bus idealios darbo sąlygos, ideali tyla.
Viskas buvo šiek tiek kitaip. Vis dėlto į rezidenciją vienuolikai mėnesių sukviečiama dvylika žmonių iš viso pasaulio, įvairių menininkų – ir tapytojų, ir kompozitorių, ir pasaulinio lygio muzikantų. Jie išskirstomi į tris pastatus. Kodėl dvylika? Todėl, kad tų rūmų įkūrėjas turėjo dvylika vaikų. Centriniuose barokiniuose rūmuose apgyvendinami tik du žmonės. Panašiai kaip Philipo Zimbardo eksperimentas. Pamenate? Tai Stanfordo universiteto eksperimentas, kai studentai buvo padalinti į kalinius ir prižiūrėtojus. Dvylika tapo kaliniais, dvylika – prižiūrėtojais. Ir kas iš to išėjo.
Vieni apsigyveno rūmuose, o kiti – šiltnamyje šalia jų. Aš buvau viena iš dviejų, kurie gyveno rūmuose. Šalia gyveno šešiasdešimtmetis irakiečių kilmės vokiečių rašytojas, kuriam laiškus ranka rašydavo Angela Merkel. Žinoma, rūmai yra rūmai, ir jei čia nebūtų intrigų, tai būtų kraštotyros muziejus. Buvo ir skandalų, ir konfliktų, ir piketų. Po visko aš paklausiau rūmų direktorės (ji tiems rūmams vadovavo dvylika metų), kiek žmonių mirė rezidencijoje. Ji atsakė, kad per dešimt metų nemirė nė vienas, bet mažiausiai trys mirė praėjus pusmečiui po to.
– Rašytojai, muzikantai, tapytojai – labai skirtingi žmonės. Rašytojai pirmiausia ieško susikaupimo, tylos, ramybės, idealių sąlygų, o, tarkim, kompozitorius nori ir pagroti. Ar jūsų nekankino trombonais?
– Ne. Į rezidenciją visi atvažiuoja ko nors ieškoti. Šiaip žmonės ieško arba savęs, arba kur uždirbti pinigus, o kūrėjai ieško ne tik savęs. Apskritai kūryba yra iš nežinojimo. Kai tu ko nors nežinai ir ieškodamas dažniausiai randi netgi ne tai, ko ieškojai. Tai ir yra didysis atradimas.
Dar norėčiau pasakyti, kad mes toje rezidencijoje turėjome pokalbį su vienu žinomu kompozitoriumi. Aš jo paklausiau, ko jis ieško. Atsakymas mane pritrenkė. Jis pasakė: aš ieškau garso.
Aš jo paklausiau, ko jis ieško. Atsakymas mane pritrenkė. Jis pasakė: aš ieškau garso.
– O jūs atvažiavote ieškoti tylos.
– Taip, mūsų ieškojimai radikaliai skyrėsi.
– Štai jums – simbolinis prieštaravimas. Kaip manot, ar važiuotumėte į tą pačią ar panašią rezidenciją dar kartą?
– Praėjo ketveri metai, kiek pamenu, rezidencijoje buvau 2017-aisiais, dabar vėl galėčiau važiuoti. O tada, kai grįžau, man tai atrodė kaip vienuolika mėnesių kalėjimo, praradimai buvo didesni nei atradimai.
– Taip, planavau paklausti ir apie praradimus. Ten Jjūs rašėte knygą. Ar kūriniui parašyti ir buvo skirta stipendija?
– Ne, galėjau nieko nedaryti. Buvo kūrėjų, kurie ten tiesiog leido laiką. Beveik kas dieną mes gaudavom kvietimą arba iš administracijos, arba iš miesto intelektualų bendruomenės kuo nors užsiimti. Tai yra užsirašyti į šokių būrelį, nuvažiuoti ar nueiti pėsčiomis į kitą miestą, į kokią nors mugę, aplankyti katakombas. Tai buvo nuolatinis judėjimas, ir aš supratau, kad, jeigu to judėjimo nesustabdysiu savyje, smegenys gali taip išsikalibruoti, kad namo grįšiu visai nebe rašytoja.
– Mes daug kalbame apie rezidenciją, nes apie ją nemažai pasakojama romane „Minaretas ir 7“. Šiame kūrinyje šiek tiek atveriama kūrybinė virtuvė, nes toje rezidencijoje buvo kuriamas romanas „Grožio ir blogio biblioteka“. Jis jau išleistas ir daug kas jį perskaitė. Ar pastarąjį romaną baigėte rašyti Bamberge?
– Ne, Bamberge parašiau tik pirmą juodraštį. Ir šioje knygoje („Minaretas ir 7“ – red.) yra vieta, kai aš suprantu, kad praėjo jau septyni mėnesiai rezidencijoje, o aš galėjau, ne tai, kad sugebėjau, turėjau galimybę parašyti tik pirmą skyrių iš šešių. Išvažiuodama išmečiau visus daiktus, išvažiavau su mažu lagaminėliu, kuriame buvo knygos juodraštis.
– Kiekviena jūsų knyga nustebina, jos iš tikrųjų labai skirtingos. Įsimena siužeto netikėtumas, išskirtinumas. Yra rašytojų, kurių kūryba tęstinė, joje dažnai galima rasti atsikartojančių epizodų. Jūsų knygose to nerandu. Žinoma, giluminiame lygmenyje galbūt yra kitaip. Kaip pati paaiškintumėte, kodėl jos tokios skirtingos? Kaip jos gimsta?
– Rašydamas rašytojas faktiškai kuria savo smegenis. O smegenys, kita vertus, kuria dar kitą knygą. Parašęs knygą žmogus jau tampa kitu žmogumi. Tai yra tam tikra evoliucija. O skaitytojas nežino žmogaus biografijos. Jūs sakot, kad visos knygos skirtingos, o aš žinau: kad ir ką rašyčiau, visos mano knygos yra apie mane. Visos jos autobiografinės. Ar aš rašyčiau apie tai kaip jėzuitų misionieriai bandė atversti tris Cingų dinastijos imperatorius į krikščionių tikėjimą, ar apie XV amžiaus kryžiuočių Livonijos ordiną, – visos tos knygos yra autobiografinės.
Rašytojas rašydamas knygą labai daug sužino apie save. Tai reiškia, kad jis staiga supranta, su kokiais herojais jis kažkodėl tapatinasi, dėl kokių nerimauja. Jis supranta, kokie dalykai jam įdomūs, kokios vertybės svarbios.
– Knygos, apimdamos ankstesnes patirtis, formuoja rašytoją. Kaip ir pats rašytojas – knygas. Vyksta įdomus abipusis procesas. O kaip apibūdintumėte, kuo išskirtinis „Minaretas“? Neatskleisdama, kaip ir tarėmės, ypatingų detalių, ar galite pasakyti – kuo ši knyga kitokia? Mano galva, kaip minėjau, ji apima ir kitus kūrinius – tarsi sąvadas viso to, kas buvo patirta, parašyta, bet vis tiek vėl netikėta – nemaniau, kad pasuksite tokiu keliu. O kaip jums pačiai atrodo?
– „Baden Badeno nebus“ buvo tarsi portalas. Tarsi portalas su daug įėjimų, iš kurių gimė Walteris Schultzas, kuriame buvo užsiminta apie kinus. Ir Walteris Schultzas, ir kinai paskui persikėlė kitur. Ir jeigu atsimenat, ten buvo istorija apie minaretą. Tad „Minaretas ir 7“ sumuoja visas tas knygas.
– Vis susiduriu su skaitytojų klausimu apie humoro jausmą. Sako, kad Undinės Radzevičiūtės knygos „man labai juokingos“. Ar sutiktumėte, kad jūsų knygos juokingos? Aš mintį apie humorą tuoj pratęsiu, bet man toks klausimas atrodo provokuojantis. Man jos nėra juokingos. Nebent tam tikru atžvilgiu.
– Žinot, aš visada galvojau, kad mano humoro jausmas išskirtinai rūminis. Tai tas humoro jausmas, už kurį galima gauti devynis gramus į širdį arba šratų. Arba būti iškviestam į dvikovą. Ir staiga... Vat šioje knygoje yra toks epizodas: aš pasidarau genetinį testą ir suprantu, kad mano genuose įmaišyta šiek tiek kitokios humoro rūšies. Humoro, kuris susijęs su žmogaus išlikimu.
Žinot, aš visada galvojau, kad mano humoro jausmas išskirtinai rūminis. Tai tas humoro jausmas, už kurį galima gauti devynis gramus į širdį arba šratų.
– Kadangi užsiminėte apie savo genetinį tyrimą, jis parodė, kad turite Baltijos vokiečių kraujo. Kaip manote, tai turi įtakos balsui, humorui, kūrybos stiliui? Turbūt anksčiau nežinojote, kiek kokios tautos kraujo turite?
– Žinojau apie Baltijos vokiečius, apie lenkus. Nuvažiavusi į Bambergą ir būdama su kitais žmonėmis, pastebėjau, kad jie užsisako daug visokių daiktų. Tai buvo tapytojai, skulptoriai. Jiems pristatydavo didžiules dėžes daiktų. Spinta su tais daiktais buvo centriniuose rūmuose, beveik prie mano studijos, ir man paprasčiausiai suveikė veidrodiniai neuronai. Aš pagalvojau, kad man reikia sau ką nors nusipirkti, ką nors nedidelio, ir nusprendžiau užsisakyti genetinį testą. Ir tas genetinis testas mane tiesiog pritrenkė, ta prasme, aš supratau, kad mano genetika panaši į „Žuvyse ir drakonuose“ aprašytą kinišką drakoną, kurio nagai iš vienur, ragai iš kitur, o humoro jausmas – dar iš trečios vietos. Pasirodo, mano protėvių „panoramą“ sudaro apie dešimt tautybių.
– Esate sakiusi, kad rašant „Grožio ir blogio biblioteką“ jums užsikimšo nosis, nes pagrindinis jos herojus uostė kokainą, rašydama „Žuvis ir drakonus“ tipendavote kaip kinas, o koks įsijautimo padarinys pasireiškė rašant „Minaretą ir 7“? Koks psichosomatinis reiškinys – turbūt galima jį taip pavadinti – ištiko?
– Taip, knyga veikia tave fiziškai, tu keitiesi: keičiasi eisena, keičiasi laikysena. Pavyzdžiui, rašydama „Kraują mėlyną“ aš, eidama gatve, visada rankoje jaučiau fantominį kardą. Tarsi jį neščiau. Po „Minareto“ man reikėjo nueiti pas gydytoją, ir ji paklausė, kodėl mano veidas toks įtemptas? Aš jai negalėjau paaiškinti: žinot, aš dvejus metus gyvenau viduramžiuose ir rašiau apie riterius. Dėl šios priežasties. O kalbant apie „Minaretą“, jis turbūt paveikė ne vidujai, o išoriškai. Mano gyvenime padaugėjo stebuklų. Turbūt racionalus žmogus tai pavadintų stebuklingais sutapimais arba stebuklingais atsitiktinumais. Ir greičiausiai juos visus rasite šitoj knygoj. Nes jie neišėjo už šios knygos ribų.
– Kai baigėte knygą, jos poveikis irgi baigėsi? Po ankstesnių knygų nosis atsikišo, eisena stabilizavosi, o kaip su stebuklais?
– Stebuklai irgi sustojo.
– Panašiai kaip aktoriui išeinant iš vaidmens.
– Žinot, tai labai panašu.
– Ačiū už pokalbį.
