Undinė Radzevičiūtė – rašytoja, kurios knygos tampa įvykiais

Undinės Radzevičiūtės aš nepažįstu (gaila), nors mes gyvename toje pačioje šalyje ir toje pačioje laiko erdvėje.
Undinė Radzevičiūtė
Undinė Radzevičiūtė / Vidmanto Balkūno / 15min nuotr.

Per savo knygos pristatymą rašydama autografą ji manęs paklaustų:

– Koks tavo vardas? – maloniai šypsodamasi.

Su didžiausiu džiugesiu veide aš jai atsakyčiau:

– Mano vardas Vaida.

Ir viskas. Po minutės pamirštų mano vardą, mano veidą ir kas aš esu, bet Undinę ir jos knygas aš prisiminsiu visą gyvenimą. Visuomet galvoju, kad kiekvienas skaitytojas rašytoją pažįsta savotiškai, kad jis supranta, kas sukasi rašytojo galvoje ir kas per asmenybė jis yra.

Pirmoji mano pažintis su Undine įvyko 2015 metais, kai į rankas paėmiau dar visai naują, kvepiantį spaustuvės dažais romaną „180“. Mane iš karto sužavėjo jos realistiškai pateikiamos istorijos, beje, rašytoja pati yra sakiusi: „Mane domina istorijos, kai žmogus praranda beveik viską“ arba „Tai istorijos apie žmonių paslaptis, apie tai, kas yra jų galvose.“ Gal todėl Undinė dažnai pataiko į visuomenės paširdžius, nes ji aiškiais, trumpais, kapotais sakiniais pasakoja paprastų žmonių gyvenimus, visuomenės problemas ir ydas.

Teigti, kad tai mūsų problemos – negaliu. Ji niekada neįvardija, kad knygos personažai yra lietuviai, tačiau jaučiu, jog tai pasakojimas apie mūsų visuomenės ydas. O galbūt mūsų kultūra pagaliau atsikratė pokolonijinio šleifo, ir jau galime sakyti, kad priklausome vakarietiškai kultūrai, ir nesvarbu, ar kalbama apie vokiečius, lenkus, latvius, kinus, mes tose kultūrose įžvelgiame ir save?

Taigi Undinė išskirtinė, ji paprastomis istorijomis be gilių filosofinių išvedžiojimų mano ir galbūt daugelio mintyse iškelia ne tik kultūrinių, filosofinių, bet ir socialinių klausimų.

Daugelis kritikų ir literatūros apžvalgininkų sako, jog kiekviena Undinės knyga tampa įvykiu Lietuvos literatūros pasaulyje, kalba apie jos originalų rašymo stilių, kūrinių struktūrą, apie tai, kad jų estetika pelnė rašytojai vienos įdomiausių lietuvių literatūros kūrėjų vardą.

Visiškai su jais sutinku, ir, nors patys rašytojai sako, kad kiekvienas kuriantis žmogus turi savitą rašymo stilių, Undinė, mano akimis, iškrinta iš bendro lietuvių rašytojų konteksto. Ji kuria savo unikalią literatūrą, ir daugelis jos kūrinių vienas už kitą įdomesni: „Strekaza“ (2003), „Franksburgas“ (2010), „Baden Badeno nebus“ (2011), „180“ (2015). Visos istorijos pasakoja apie paprastus žmones (sakydama „paprastus“ kalbu apie realius asmenis, kurie neskraido, neturi supergalių ar nemoka skaityti kitų žmonių minčių): radijuje dirbanti moteris, miesto meras, įstaigos darbuotojai, o „Baden Badeno nebus“ yra daug veikėjų, kuriuos irgi pavadinčiau kasdieniškais ir niekuo neišsiskiriančiais žmonėmis.

Rašytojos plunksnos braižas knygose skiriasi ne per daugiausia: daug trumpų sakinių, aiškiai dėliojamos mintys ir galiausiai žiupsnelis juodojo humoro arba saikingos ironijos. Tad tokia ta Undinė Radzevičiūtė.

Vardydama jos kūrinus, kurie, mano nuomone, yra vieni į kitus panašūs, sąmoningai nepaminėjau dviejų knygų – garsiosios „Žuvys ir drakonai“ (2013) ir naujausios „Kraujas mėlynas“ (2017). Tai du tekstai, kurie iškrinta iš Undinės literatūros konteksto siužetine linija, tematika ir rašymo stiliumi. Ši mano pažintis su Undine buvo kitokia, aš nustebau skaitydama, kai supratau, kad rašytoja išėjo iš savo komforto zonos – daugiau dialogų, ilgesni sakiniai, dar mažiau samprotavimo. Dvi keistos ir kitoniškos siužetinės linijos, kurios neįprastos Undinei ir visai lietuvių literatūrai. Čia pasakojama apie XVIII a. Cingų dinastiją ir tai, kaip europietis tėvas Kastiljonė ten bando prilipinti vakarietišką kultūrą bei krikščioniškas tradicijas.

V.Braziūno nuotr./Undinė Radzevičiūtė
V.Braziūno nuotr./Undinė Radzevičiūtė

Kita knygos istorija apima šiandienį pasaulį: neaiški kultūrinė erdvė, neaiški geografinė padėtis ir nežinomas miestas, tik aišku tai, kad tarp personažų vėl vyksta kultūrinis karas: Rytai vs. Vakarai. Tad šis kūrinys yra apie Vakarų pasaulio krikščioniškosios ir kinų civilizacijų susidūrimą. Už šią idėją Undinė buvo liaupsinama ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, nes tais pat metais Londono knygų mugėje už knygą „Žuvys ir drakonai“ U. Radzevičiūtė gavo Europos Sąjungos literatūros premiją. Žinoma, tai ne Nobelio premija, bet laimėjimas mums, lietuviams, prilygsta jam, nes svarbu ne tik būti pirmiems Europoje emigracijos mastu ar prastu ekonominiu lygiu, bet ir sulaukti pasisekimo literatūros pasaulyje. Tad ačiū U. Radzevičiūtei už tai, kad Undinės ne tik gyvena pasakose, bet ir jas kuria.

Pastarasis mano susitikimas su šia rašytoja įvyko visai neseniai, prieš porą mėnesių, kai pasirodė jos naujausia knyga „Kraujas mėlynas“. Šiomis dienomis išpopuliarėjęs istorinis romanas jau pradeda pabosti ir neturėtų daryti įtakos skaitytojams, bet mes kalbame apie Undinę. Ir turiu pripažinti, kad man, baigusiai istorijos studijas, tai buvo lyg saldainis mažam vaikui. Romaną greitai sukramsnojau ir dar kartą nusilenkiu rašytojai: ji niekada neparašo ko nors tik dėl to, kad parašytų, ar dėl to, kad kas nors liepia, ar dėl to, kad nebeturi apie ką rašyti.

Šį kartą romane „Kraujas mėlynas“ Undinė pateikė savo giminės istoriją. Ar įsivaizduojate, kaip tai intriguoja? Rašytojas ieško savo giminės nuo Adomo ir Ievos. Ji išrinko biografinius faktus, tikrus įvykius ir taip vienu šūviu nušovė du zuikius: sužinojo savo protėvių istoriją ir išleido dar vieną puikų romaną.

Pasakysiu įdomų faktą ir pamėginsiu suintriguoti – ar žinojote, kad „Kraujas mėlynas“ 90 procentų istoriškai tikslus? Tikslūs įvykiai: kas ką nuodijo, kas ką vedė, kas ką apkaltino, kas kur mirė. Tikslūs vardai, o personažų charakteriai sukurti pagal tikslius jų biografinius faktus. U.Radzevičiūtė kaip tikra istorikė ir detektyvė išnarpliojo seniai suraizgytus savo giminės mazgus, nusibrėžė (galbūt) savo giminės medį ir kartu tą istoriją pateikė mums. Undinės gerbėjus, manau, labiausiai jaudina būtent ši mintis. Juk nedaug rašytojų, turinčių tokį tikslą, parašo knygas, ar ne?

Pirmoji mano pažintis su Undine įvyko 2015 metais, kai į rankas paėmiau dar visai naują, kvepiantį spaustuvės dažais romaną „180“.

Pirmoji perskaityta Undinės knyga nebuvo tobuliausia, geriausia, bet mane užkabino pasirinkta knygos tema, todėl užsikrėčiau Undinės knygų karštine, o jai atlyžus galiu teigti, kad literatūra yra nuostabi – nesutikdamas žmogaus gali pasakyti, apie ką jis mąstė, ką jautė, kaip elgėsi, ką mėgo ir ko nemėgo tuo metu, kai rašė tekstą. Kaip suprantate, pažintys su šia rašytoja nė karto nenuvylė. Undinė mane kas kartą ko nors išmokydavo, kas kartą padėdavo pažinti aplinką ir parodė, kad gyvenime reikia mėgautis šia diena, nes, kaip pati rašo, „Gyvenimas nuolat apsuka žmogų 180 laipsnių kampu“, ir nežinai, kada viskas gali išslysti iš tavo rankų.

Kadangi manau, kad skaitytojas rašytoją pažįsta per jo sukurtus tekstus ir per juos gali atsiskleisti jo asmenybė, skaitydama Undinės knygas supratau, kad branda ne tik su amžiumi ateina. 2003 m., kai buvo išleista pirmoji jos knyga, autorė įpusėjo vos ketvirtą dešimtį, tačiau Undinės kūryba tuo metu buvo subtiliai subrandinta, jaučiama rašytojos išmintis ne tik iš dėliojamų minčių, bet ir iš temos pasirinkimo, tad pirmasis faktas apie Undinę – branda.

Antrasis faktas – rašytoja labai mėgsta Rytų kultūrą: kūriniuose dažnai galima aptikti Rytų filosofijos arba šiaip rytietiškų atspalvių („Žuvys ir Drakonai“ apskritai apie Rytų ir Vakarų susidūrimą). Iš kapotų sakinių, trumpų frazių ir griežtų ar šaltų dialogų spėju, kad Undinė laikosi tokios pat bendravimo politikos ir realiame gyvenime – trečias faktas. Iš dažnos ironijos ir juodojo humoro spėju, kad ji mėgsta ironizuoti, galbūt ne garsiai, bet mintyse – ketvirtas faktas (mano mėgstamiausias).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos