Pagrindinis veikėjas Robertas į amerikietiškus kalnelius įlipa dar Žirmūnų daugiabučiuose, kur staigiai pakilęs iki amerikietiškos svajonės, pats save nubloškia į pilką Vilniaus kasdienybę. Ši nuotaikų karuselė – tipinio šių dienų napoleono krizė ir pagrindinė V.Rožėno romano ašis.
Tu niekada nepagalvoji, kad gal viskas šūdas, nes mes daugiau nenusipelnėm? Nėra jokios kitos priežasties, tik mano vidutiniškumas. Ir žinai ką – šitas faktas mane nervina dar labiau negu pati nesėkmė kaip tokia. Supranti, ką sakau? (75)
Robertas ar Robert Hollywood?
Naratyvas
Taip, knyga paveikta Holivudo kultūros ir tą geriausiai atspindi naratyvas – tvarkingos konstrukcijos, su pradžia, dėstymu ir laiminga pabaiga bei veikėju, einančiu į savo tikslą. Romanui atitikmenų holivudiniame kine galima rasti daug – kad ir palyginti su filmu „Mano kaimynė porno žvaigždė" (rež. Luke‘as Greenfieldas), kurio siužetiniai vingiai atrodo artimi V.Rožėno romanui.
Pasitaikius neeilinei galimybei, Roberto scenarijų perskaito BBC prodiuserė. Ir jį atmeta. Vis dėlto Robertas pasiryžta per tris dienas sukurti naują. Užuot tiesiog atsisėdęs prie stalo ir rašęs, jis ieško vietos rašymui, bando gauti nedarbingumo pažymą poliklinikoje, plepa su geriausiu draugu. Analogiškai ir filme „Mano kaimynė porno žvaigždė“ pagrindinis veikėjas svajoja gauti stipendiją mokslams prestižiniame JAV universitete, tačiau įsipainioja į meilės istoriją su savo kaimyne. Žinoma, vaikinui nepavyksta gauti stipendijos, nes apsivartojęs narkotikų jis viešai nusišneka, tačiau vis tiek randa galimybę studijuoti išsvajotame universitete.
Kino įtaka tekstuose gali atnešti teigiamų inovacijų. Kaip, pavyzdžiui, įtaigesnis siužeto vystymas ar kadruotėmis perteiktas vaizdas. Tačiau tai neturėtų būti filmas raštu, bandantis išpildyti amerikietiškos kultūros troškulį. Nesakau, kad reikėtų įmesti truputį kefyro ir bulvių su trintomis kanapėmis, tačiau skaitant vis norėjosi ieškoti autentiškesnio V.Rožėno balso, netelpančio į jokias Vakarų, Rytų ir Pietų tradicijas.
Vis dėlto standartinis naratyvas, derinamas su visažinio pasakotojo balsu, perteikia ne tik įskilusio savivaizdžio tragediją paprastoje formoje, bet ir kritinį žvilgsnį žmonėms, propaguojantiems urban gyvenimą:
Prieš akis buvo kavinė, kur dirbo visi wannabe rašytojai, daugiau laiko kalbantys apie kūrybą nei dirbantys, leidžiantys savo tėvų pinigus vanilinei kavai su riešutų pienu ir besiskundžiantys viskuo, nors vienintelė jų problema buvo laiko perteklius. Jis save laikantis tikresniu, tyresniu autoriumi, tokios rašytojų povyzos nevertino ir kur jau kur, bet kavinėje dirbti neketino. (20)
Tema
Knyga savo esme pasirodė panaši į Charleso Bukowskio įkvėpėjo Johno Fantės knygą „Paklausk dulkių“. Joje rašoma apie Didžiosios depresijos laikų romantiką Los Andžele Arturo Bandini, kenčiantį nuo rašytojo bloko.
Tiesa, ironizuodamas universalią kuriančio žmogaus problemą, V.Rožėnas bandė į šią temą pažvelgti iš kitokios perspektyvos negu XX a. amerikiečių autorius. Todėl nesuklysime V.Rožėną pavadinę „urban Fante”, nes veiksmas perkeliamas į Vilnių, kurį bandoma papildyti šiuolaikine kalba ir aktualijomis.
– Rašyt apie struglinančius autorius – žiauri klišė.
– Ne klišė, jei gerai žiūrisi. Gėrio ir blogio kova – irgi klišė.
– Tai siūlai rašyt apie save – apie rašytoją, kuris nesugeba parašyt scenarijaus?
– Kodėl ne? Meta dalykai gerai sueina. Pridėtum visokių sapnų ir taip toliau. Metaforinių prasmių. (65)
Panašumą įrodyti galima ir sugretinant abiejose knygose aptinkamus grandioziškumo epizodus, pažyminčius didingą pripažinimo akimirką. Dažniausiai šis sėkmės momentas įsivaizduojamas „Vakaro pokalbių laidos” arba „Oskaro” teikimo formatu:
Tada ateina jo eilė – geriausias scenarijus. Pristatinėja žvaigždės. Bajeris. Nominacijos. Bajeris. Paskelbimas. Plojimai. Saikingai sutrikęs veidas. Bučinys žmonai, vilkinčiai aptempta suknele, prodiuserių apkabinimas (36)
Vis dėlto V.Rožėnui nepavyksta ištrūkti iš jau iki gyvo kaulo nusibodusios temos rėmų. Vien fakto, kad ir aš parašiau tokią knygą ir pats suprantu, kokia tai klišė – neužtenka. Jeigu tema klišinė – ją turėtų papildyti problematiškesnis socialinis kontekstas, dar autentiškesnė kalba arba įdomesnė naratyvo transformacija – tai, kad veiksmas vyksta vos kelias dienas, o pabaigoje palikta atvira pabaiga su idilės prieskoniukais – neužglaisto Marijaus Gailiaus komentare „Goodreads“ pastebėto didaktiškumo:
Apysaka gyva, žaisminga, racionaliai išpildyta, vis dėlto būtų gerokai solidesnė be patetikos nuošale nuslydusio paskutinio skyriaus, kuris sugadino apytvirtę pagrindinę medžiagą lyg po neblogai pavykusio pasimatymo su raudonom rožėm ir šampanu – riebus nusibezdėjimas su atsiraugėjimais, pasakotojui atomazgoje staiga didaktiškai prabilus: „Kodėl reikalaujame gyventi ekranuose, pamiršdami tai, kas aplinkui? Kodėl pamiršome paprastus dalykus, anksčiau teikusius žmonėms tiek prasmės?“ (p. 123). Iš tiesų, kodėl? Na, niekis, autorius juk vis dar jaunas – dar paaiškės.
Taigi temine ir naratyvine prasme ši knyga yra lyg Los Andželo kaktusas, pasodintas daugiabučio kieme.
Dialogai
Kaip autentiškesnės kalbos apraiškas galima išskirti dialogus. Daugiausia svorio aptinkama pokalbiuose su keistuoliu draugu filosofu Martinu, kurio tipažas taip pat randamas filme „Mano kaimynė porno žvaigždė“. Martinas yra Roberto koučeris, su kuriuo jaunuoliai kartu breinstormina.
Kuriuos iš jūsų vaikystėje, neparnešus gero pažymio į namus, tėvai guosdavo primindami prastus Alberto Einsteino pažymius? Panašiai Robertą guodžia Martinas:
– Visi gi žino, kad Voltą Disnėjų atmetė tris šimtus ar kiek ten kartų. O dabar kur jis? (66)
Galima sutikti, galima ne, bet V.Rožėno dialogai visai neblogai atspindi šiuolaikinę jaunimo kalbą. Jame išvengta to jausmo iš paauglystės, kai, bandydami atrodyti jaunatviškais, tėvai pradeda vartoti žodžius tūsas, čiolė, brainstormas ir t.t. Tačiau negalima paneigti ir to, kad slengas savaime nebėra pakankamas argumentas, kad knyga peržengtų į kitą lygį.
Intertekstualumas
Intertekstualumo V.Rožėno romane yra, tačiau kiek jis efektyvus? Aliuzija į Bartoną Finką (rež. Ethanas Coenas, Joelis Coenas), filmą apie struglinantį rašytoją, dar kartą patvirtina Roberto ir pasakotojo sąmoningumą ir truputį įveda į temos istoriją. Intertekstu taip pat galima laikyti atskirą skyrių, skirtą įvairiuose portaluose publikuojamų piarinių tekstų imitacijai. Paties romano kontekste tai pagilina urban žmogeliuko absurdo ir vidutiniškumo jausmą.
Lapės leitmotyvas – kažkoks keistumo jausmą suteikiantis intertekstas, kurio nesupratau neperskaičiusi komentaro socialiniame tinkle „Goodreads“. Vartotoja „Cypt” sako, kad tai „Antikristo“ (rež. Larsas von Trieras) epizodas. Ryškiausiai jis regimas pačioje V.Rožėno knygos pabaigoje:
Lapė kibo draskyti pilvo. Staiga jis suprato, kad visiškai nežino, kas iš tiesų yra lapė. Plėšrūnas ar taikus miško gyvūnėlis. Puola jį dėl to, kad yra pasiutusi ir kitų persekiojama, o galbūt lapių prigimtyje slypi neapykanta žmonėms. (124)
Originale pagrindinis „Antikristo“ herojus haliucionuodamas išgirsta lapę sakančią „chaos reigns“. Anot urban dictionary, kurdama dviprasmiškumo jausmą ši frazė vartojama ir patvirtinant, ir paneigiant prieš tai išsakytą mintį. Taigi, išraitęs holivudinį naratyvą su laiminga pabaiga, autorius šiuo intertekstu dar kartą pabaigia savo pasakojimą, drauge iš žaidimo diskvalifikuodamas teksto rimtumą. Užvertus knygą lieka dvejonė – ką aš čia perskaičiau?
Robertas – tinginys ar sistemos įkaitas?
Interviu autorius išsidavė, kad kurdamas protagonistą jis nenorėjo jo pavaizduoti kaip sergančio. Svarbiausia jam – jauno žmogaus kompleksiškumas, vadinasi, tai nėra dostojevskiška žmogaus iš pogrindžio kančia. Vis dėlto Roberto krizės priežasties paieškos yra neišvengiamos. Galbūt tai neatidūs tėvai, depresija, tinginystė, šių dienų gyvenimo ritmas?
Kaltę dėl savo vidutiniškų pažymių Robertas visuomet vertė ne talento ar gabumų stygiui, o tingumui. Ir kai priartėjo finišo tiesioji, jis susiėmė, padarė ir įrodė, kad jei būtų norėjęs, būtų mokęsis dešimtukais. (90)
Problemą iliustruoja vaikystės daugiabutis Žirmūnuose – žaidimai mažoje erdvėje šalia televizorių žiūrinčių tėvų, kas galėtų kiek panašėti į filme „Anė Hol“ (rež. Woody Allen) vaizduojamus pagrindinio veikėjo Alvio vaikystės epizodus. Nors ir pats autorius interviu teigė, kad filmuose jį erzina problemų kildinimas iš vaikystės, paties romane to neišvengta. Žirmūnų epizode jaunasis Robertas mokosi geriausiai klasėje, nedaro išdaigų, bet jaučiasi vienišas, nesuprastas ir neįvertintas, mat tėvai jį giria mažiau nei maisto produktus.
Problemos kildinamos ir iš šiuolaikinio gyvenimo konteksto ir V.Rožėnas jį perteikia santūriai, bet tiksliai. Robertas nejaučia prasmės savo darbe piaro firmoje:
Darbe jis išnaudodavo trečdalį protinių gebėjimų ir dažniausiai rašydavo pranešimus spaudai, kurdamas antraštes, kurios labai aiškiai apeliuoja į tam tikros tikslinės auditorijos baimes bei prietarus. (106)
Jis taip pat susiduria su laiko planavimo problema – nenori būti menininku su ištįsusiu ir neskalbtu megztiniu, bet taip pat neranda ir laiko rašymui: Norint būti kūrėju, kuriuo save įsivaizdavo, jam būtiniausiai reikėjo daugiau laiko. O jo nebuvo. (45)
Čia reikėtų kalbėti ir apie epizodą Antakalnio poliklinikoje, kurioje Robertui nesutikus pasidaryti kraujo testo šeimos gydytoja lyg paklaikusi siunčia vaikiną pas psichikos sveikatos specialistę. Po šauktukų ir klaustukų gausos nenatūraliame pokalbyje su gydytoja, dialoge su psichologe atsiskleidžia kita Roberto pusė. Panašu, kad jis neigia polinkį į depresiją.
Manau, kad stipriausia romano dalis ne teminiai ar naratyviniai žaidimai, o aktualūs šiuolaikinio urban žmogeliuko skausmai ir vargai.
The End
Skaičiau šią knygą ir užsikėlusi kojas ant sofos, ir gerdama kavą veganiškoje kavinėje, bet nuspręsti, ar ji gera – man nepavyko. Rodos, visai gerai pagauti urban žmogeliuko gyvenimo vingiai – dviračiai, žolė, psichologai, draugai, darbas biure ir didžiulis troškimas gyventi prasmingai bei dirbti kūrybišką darbą. Ir vis dėlto… į rudens gėrybių krepšelį šios mažytės knygelės nedėčiau. Man pritrūko įdomesnės ir labiau motyvuotos naratyvo transformacijos, „Mad Men“ (rež. Matthew Weineris) sofistikuotumo, Quentino Tarantino intertekstualumo ir pačios kalbos meistriškumo.
