A.Michnikas, prieš kelerius metus Vilniuje save pavadinęs „visokių nacionalistų priešu“, tikrai negalėjo praleisti progos paklausti A.Navalno būtent apie jo pažiūras – žinia, kalbos apie rėksmingą aktyvisto retoriką sklando jau senokai.
Reikia pripažinti, kad A.Navalnas iš tiesų yra vadinęs šimtus tūkstančių Maskvoje dažnai nelegaliai dirbančių migrantų iš Vidurio Azijos šalių ir Šiaurės Kaukazo „tarakonais“ ir „musėmis“. Niekino anksčiau jis ir kartvelus, dalyvaudavo „Rusų žygiuose“.
2007 metais, netrukus po to, kai paliko liberalią partiją „Jabloko“, A.Navalnas įkūrė judėjimą „NAROD“ ir „YouTube“ paskelbė keistą įrašą – jis ten pozavo kaip dantistas ir aiškino: „Turime teisę būti rusais Rusijoje. Ir ginsime šią teisę“.
Panašūs pareiškimai skambėjo ir vėliau – tarkime, 2013-ųjų Maskvos merų rinkimų kampanijos pagrindine žinute aktyvistas irgi buvo pavertęs pažadą kovoti su nelegalia migracija.
Tiesa, per pastaruosius septynerius metus pasisakymų, kuriuos būtų galima suprasti kaip nacionalistinius ir kurstančius neapykantą, A.Navalnas privengė. O dėl komentarų apie kartvelus viešai atsiprašė.
Pagrindiniai jo sąjungininkai kovoje prieš V.Putino režimą – tikrai toli gražu ne nacionalistai. Pavyzdžiui, Vilniuje gyvenantis Leonidas Volkovas – žydas. Anot L.Volkovo, A.Navalnas dabar gailisi dėl minėto vaizdo įrašo, bet jo iš „YouTube“ netrina, nes jis – „istorinis faktas“.
Suprasti tikrąsias A.Navalno pažiūras pernelyg nesigilinant labai sunku. Bet A.Michnikui jis pasakė daug, ir bent jau garsiajam lenkų intelektualui, kuris yra „Gazeta Wyborcza“ vyriausiasis redaktorius, skambių, RT vadovei Margaritai Simonian pritinkančių išvadų apie nacizmą daryti nesinori.
Rytų Europoje populiarus žanras
A.Navalnas Rusijoje iš tiesų labiausiai išgarsėjo 2011-aisiais, per protestus prieš V.Putino valdžią. Gana simboliška, kad šioje knygoje su juo kalbasi A.Michnikas, Šaltojo karo metu ilgai ir, beje, visai kaip A.Navalnas“, iš kalėjimo kameros, kovojęs su komunistiniu režimu Varšuvoje.
Žinia, A.Michnikui ir kitiems disidentams galiausiai pavyko – atkakliai, bet taikiai – išjudinti promaskvietišką režimą.
A.Navalnas tikisi, kad pavyks ir jam – o iš jo klausimų lenkui akivaizdu, kad rusų aktyvistas nori mokytis. Šiomis dienomis įkalinto politinio kalinio bendražygiai iš tiesų kalba taip, kaip A.Navalnui per susitikimus Maskvoje kalbėjo A.Michnikas.
Knygos žanras – pasikalbėjimai – Rytų Europoje populiarus. Lietuvoje kažką panašaus kuria Rytis Zemkauskas su „Pasivaikščiojimais“.
A.Michnikas gi bent jau Lenkijoje laikomas šio žanro meistru, šnekinusiu, pavyzdžiui, savo bičiulį Vaclavą Havelą, komunistinės Lenkijos lyderį generolą Wojciechą Jaruzelskį, poetą Czeslawą Miloszą, buvusį Prancūzijos diplomatijos vadovą Bernard'ą Kouchner'ą.
A.Michnikas iš A.Navalno lūpų neišgirsta pavojaus ir radikalių idėjų – jis kaip tik konstatuoja, kad aktyvisto mintys puikiausiai tiktų bet kuriai Vakarų Europos centro dešiniųjų partijai.
Save „antisovietiniu rusofilu“ vadinantis A.Michnikas visada sako, kad jį žavi Rusijos kultūra, ir akivaizdžiai susidomėjęs klausosi A.Navalno.
Temos įvairios – nors pradedama nuo Lenkijos patirčių ir „Solidarumo“ sėkmės, netrukus pereinama prie liustracijos, Michailo Gorbačiovo ir Boriso Jelcino, institucinės korupcijos, istorinės atminties, Bažnyčios įtakos ir religinio fundamentalizmo.
Galiausiai užkabinamas, ir tikrai riebiai, nacionalizmas. Visgi A.Michnikas iš A.Navalno lūpų neišgirsta pavojaus ir radikalių idėjų – jis kaip tik konstatuoja, kad aktyvisto mintys puikiausiai tiktų bet kuriai Vakarų Europos centro dešiniųjų partijai.
Paaiškino, ką ir kodėl siūlo
A.Michnikui A.Navalnas skamba kaip nuosaikus, europietiškas konservatorius. Tarkime, jis tiki, kad Rusija turėtų įvesti darbo vizų ir kvotų režimą – tokį, kokį, beje, planuoja „Brexit“ įgyvendinusi Jungtinė Karalystė.
„Tokia tvarka kaip tik suteiktų migrantams daugiau teisių – dirbdami legaliai jie galėtų tikėtis medikų pagalbos. O kaip dabar? Sakykime, nelegaliam migrantui statybose nutraukia ranką – ką jam daryti? Mirti patvorėje? Juk niekas jam nepadės. Reikia imtis civilizuotų priemonių“, – A.Michnikui dėsto A.Navalnas.
Jis taip pat pabrėžia nenorintis visiškai ignoruoti rusų, kurių pažiūros konservatyvios, – juk tokių žmonių dauguma.
Vietoj to aktyvistas kviečia kaip tik verbuoti tokius žmones „pilietiniam nacionalizmu“, kurio esmė – ne fiziologija ar nacionalinių pranašumų aiškinimasis, o teisė „visiems kartu nuspręsti mūsų šalies likimą remiantis universaliomis teisėmis ir laisvėmis“.
Anot A.Navalno, tokio tipo nacionalizmas ne niekina etnines mažumas, o kaip tik siekia jas įtraukti į valstybės tvarkymą. Jis pats žmones, kurie jį laiko nacionalistu, laiko „tokiais, kurie jaučiasi patogiausiai gyvendami ideologinių klišių pasaulyje“.
A.Navalnas: pripažįstu, kad kol kas nepasiekiau nieko – tik pakenkiau savo įvaizdžiui. Liberalai mane vadina nacionalistu, o nacionalistai – liberalu. O penktosios kolonos atstovu mane laiko visi.
„Rusų žygiai“? Iki 2014-ųjų juose esą niekas nekalbėdavo apie Krymą ir Ukrainą. Nuodingiausia nacionalizmo forma A.Navalnas laiko „imperinį nacionalizmą“, paremtą nuolatine priešprieša su JAV ir Europa, konfliktų kurstymu kaimynystėje.
„Tačiau turime suprasti, kad vakuumo nebus. Kad ir kur nuvyktumėte, visur bus konservatyvių žmonių, todėl jiems reikia parodyti alternatyvą – pilietinį nacionalizmą. Tai įmanoma, skiriu tam daug pastangų.
Pripažįstu, kad kol kas nepasiekiau nieko – tik pakenkiau savo įvaizdžiui. Liberalai mane vadina nacionalistu, o nacionalistai – liberalu. O penktosios kolonos atstovu mane laiko visi“, – aiškina A.Navalnas.
A.Michnikas vis dėlto neiškenčia nepriminęs A.Navalnui, kad, jo manymu, geriau būti patriotu nei nacionalistu ir kad Lenkijoje pastaraisiais metais dominuoja etnoreliginio nacionalizmo forma ir iš jos kildinamos istorinės interpretacijos.
„Matyčiau paralelių ir su Rusija. Daug žmonių Lenkijoje įsitikinę, kad mūsų šalies tiesiog negalima dėl nieko kaltinti – kad mes nieko niekada neskriaudėme ir tik aukojomės“, – teigė A.Michnikas.
Jis priminė istoriją iš dar 2001-ųjų, kai profesorius Janas Tomaszas Grossas išleido knygą „Kaimynai“, kurioje tyrė žydų žudynes viename Lenkijos miestelyje 1941 metų liepą.
Žydus iš tiesų žudė jų kaimynai lenkai, bet šalyje kilo tikra audra, o istorikas buvo išvadintas antilenkišku. Be jokios abejonės, neįmanoma neprisiminti ir dalies Lietuvos visuomenės, ypač politikuojančių pseudoistorikų reakcijos į Rūtos Vanagaitės knygas.
Tokie skirtingi, tokie panašūs
Žanras toks, kad dviejų kovotojų už politines laisves ir pilietines teises pokalbiai, kurie, beje, Maskvoje vyko tris dienas, be galo įdomūs. Kalbama apie viena, staiga nuklystama į šoną, bet mintys nenutrūksta – tai žavi ir veja iš galvos mitą, kad A.Navalnas tėra pigus populistas.
Svarbiausia, kad šiaip jau A.Michnikas ir A.Navalnas gana skirtingi. Vienas – lenkas, kitas – rusas, vienas – Šaltojo karo karys, kitas su putinizmu kaunasi dabar, nors ir iš kolonijos.
Daugelis A.Michniko draugų Rusijoje yra būtent tie išsiplaikę disidentai, kuriuos A.Navalnas atvirai vadina „kvartalo keistuoliais“.
A.Michnikas kovojo su komunistine diktatūra, kontroliuojama supergalios Maskvoje. A.Navalnas – su putinizuota pseudemokratija, kurioje veikia oligarchų pasidalintos rinkos ekonomika ir kur triuškinama bet kokia opozicija.
Dar neseniai buvo galima sakyti, kad A.Michniko istorija turi pradžią, vidurį ir pabaigą. Tiesa, dabar, keleri metai po šių pokalbių išleidimo, jis nepailsdamas žarsto perspėjimus dėl Teisės ir teisingumo partijos bei jos lyderio Jaroslawo Kaczynskio autokratinių manevrų. Tuo tarpu A.Navalnas ir pats kartoja, kad jo kova tik prasideda.
Galbūt šie skirtumai ir lemia tai, kad A.Michnikas skamba kaip kovos už demokratiją entuziastas, o A.Navalnas – net kažkiek ironiškai.
Daugelis A.Michniko draugų Rusijoje yra būtent tie išsiplaikę disidentai, kuriuos A.Navalnas atvirai vadina „kvartalo keistuoliais“. Juk šio aktyvisto bendražygiai tviska moderniu „know-how“ ir nardo socialiniuose tinkluose.
Bet abu pokalbių dalyvius ir daug kas sieja – supratimas, kad nė viena valstybė nėra išskirtinė; kokie svarbūs nepriklausomi teismai; kad liustracija – teismų, o ne politikų reikalas; kad korupciją išgydo tik demokratija ir laisva, klestinti žiniasklaida.
Galbūt naivu manyti, kad Rusijoje įmanomos tokios permainos, kurios pakeitė Lenkiją praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje, – V.Putinas bet kokioms permainoms užtrenkęs duris ir užkalęs jas vinimis. Vis dėlto istorija teka nesikartojančiu tempu.
-
„Už Kremliaus sienų“: karti Rusijos istorija – guviomis viešbutyje įkalinto aristokrato akimis
-
„Už Kremliaus sienų“: kai aktualu prisiminti – kišdamiesi į JAV rinkimus rusai sekė amerikiečių pėdomis
-
„Už Kremliaus sienų“: Ursula Kuczynski – namų šeimininkė, mylinti motina ir agentė Sonja
-
Kas leidžiama E.Limonovui, neleidžiama A.Navalnui? Klausimai dėl „sąžinės kalinio“ statuso
