Pastaruoju metu vėl įprasta kalbėti apie esą galingą rusų dezinformacijos malūną, destabilizuojantį Vakarų demokratijas ir sėjantį sumaištį visoje tarptautinėje politikoje.
Ir nors vis daugiau tyrėjų, pavyzdžiui, Londono universiteto ekspertas Alexanderis Lanoszka, konstatuoja, kad šiais laikais strateginė dezinformacijos reikšmė gerokai pervertinama, taip buvo ne visada.
Pilnas R.Magnusdottir knygos pavadinimas – „Priešas numeris vienas: Jungtinės Amerikos Valstijos sovietinėje ideologijoje ir propagandoje 1945-1959 metais“ („Enemy Number One: The United States of America in Soviet Ideology and Propaganda, 1945-1959“).
Būtent šį laikotarpį, kai pasibaigė vienas karas – Antrasis pasaulinis ir prasidėjo kitas – Šaltasis, nagrinėja ekspertė.
Draudė kalbėti apie JAV pagalbą per karą
1945 metų balandžio 25-oji buvo istorinė diena – tada prie Elbės upės susitiko iš skirtingų pusių čia suplūdę sovietų ir amerikiečių kariai. Jie tikrai džiaugėsi, kad padalijo beirstančią nacių armiją pusiau – keitėsi dovanomis, kartu dainavo, kėlė tostus už amžiną draugystę.
Tokia savotiška idilė ilgai netruko. „Elbės dvasia“ pranyko įsibėgėjant dviejų supervalstybių, Antrojo pasaulinio karo sąjungininkių – JAV ir Sovietų Sąjungos – kovai, šiandien prisimenamai Šaltojo karo pavadinimu.
Turėjo praeiti nemažai laiko, kol draugiški sovietų ir amerikiečių kontaktai tapo vėl įmanomi – kol buvo gyvas J.Stalinas, SSRS vykdyta oficiali antiamerikietiška kampanija buvo itin arši ir prasiskverbusi į absoliučiai visas politinio bei kultūrinio gyvenimo erdves.
Kad JAV ir Sovietų Sąjunga per karą buvo sąjungininkės, minėti buvo uždrausta, nors paprasti žmonės, ypač karo veteranai, puikiai žinojo, kokia svarbi buvo amerikiečių pagalba J.Stalino armijoms.
Šalies miestuose ir keliuose važinėjo tūkstančiai amerikietiškų džipų bei sunkvežimių. Aišku, buvo ir šimtai amerikietiškų tankų, šautuvų, rūkalų pakuočių.
2002 metais istorikas Eduardas Ivanianas prisiminė, kaip vienas jo šeimos narys po karo slapčia išsitraukdavo tuščią amerikietiškų cigarečių pakelį. Jis buvo kitokio, paslaptingo ir dėl to patrauklaus pasaulio simbolis.
Be to, kadangi Raudonoji armija per karą nukeliavo net iki Berlyno, namo grįžę kariškiai puikiai prisiminė tiek kontaktus su Vakarų šalių pajėgomis, tiek paprasčiausiai pamatytus vaizdus.
Daug raudonarmiečių suvokė, kad Baltijos šalyse, Lenkijoje, Rumunijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje ir Vokietijoje žmonės gyvena kur kas geriau nei SSRS.
Analogiškai daug jų netikėjo stalinistine propaganda. SSRS ideologija tokia, kad priešas tiesiog reikalingas, ir toks vaidmuo atiteko JAV – „priešui numeris vienas“.
Visi žinome komunistinius išvedžiojimus apie imperializmą, kapitalizmą, engiamus juodaodžius. Nors institucinis rasizmas JAV iš tiesų buvo ryškus, bet sovietinė propaganda padėtį gerokai dramatizuodavo.
Paaiškėjo, kad realybė skaudi
Savaime suprantama, bet kokie veteranų bandymai dar kartą susitikti su amerikiečiais – tik ne prie Elbės, buvo smaugiami. Iki oficialaus minėjimo prireikė dešimtmečio, kai SSRS vadovybė pabandė keistis po J.Stalino mirties.
1953 metais mirus diktatoriui, jo kultas sunyko ne iškart, bet, kaip rašo R.Magnusdottir, maždaug 1955-aisiais, J.Staliną pakeitęs N.Chruščiovas ėmė vykdyti destalinizacijos politiką, kol galiausiai 1956 metais pasakė garsiąją kalbą Partijos XX suvažiavime.
Antiamerikietiška retorika netrukus buvo sušvelninta, ir N.Chruščiovas ėmė kalbėti apie „taikų sugyvenimą“ su JAV ir Vakarais. 1959-aisiais jis net tapo pirmuoju SSRS lyderiu, apsilankiusiu JAV, kur jau drąsiai kalbėjo apie šalių aljansą per Antrąjį pasaulinį karą.
Žinoma, kad ir kokia buvo oficiali diplomatinė retorika, akivaizdu, kad SSRS cenzoriai tiek valdant J.Stalinui, tiek valdžios valdžias perėmus N.Chruščiovui stengėsi kontroliuoti ir formuoti JAV vaizdinius šalyje.
Maskva kaip įmanydama, bet ne visur ir ne visada sėkmingai slopino masiškai klausomo „Amerikos balso“ signalą, komunistinio rojaus privalumus garsino per sovietams draugiškus vakariečius rašytojus ar menininkus.
Tačiau trokštamas, valstybės kuriamas JAV įvaizdis kirtosi su Amerikos supratimu tarp žmonių, kurią šią šalį ir jos žmones pažinojo kitokiais, sakykime, nesovietiniais kanalais. Be to, realybė pasirodė esanti skaudi – amerikiečiai visada gyveno kur kas geriau nei žmonės SSRS.
R.Magnusdottir knyga naudinga, nes puikiai parodo, kad minkštoji galia konkuruojant valstybėms efektyvi tik tokiu atveju, kai yra paremta tikrais pranašumais.
Beje. N.Chruščiovas išdrįso kiek pakeisti oficialiąją retoriką ir viešai pripažinti, kad sovietai vejasi Ameriką bei ją pasivys, nes toks, suprask, komunistinės sistemos neišvengiamas triumfas. Bet kadangi gyvenimas negerėjo, tokie tikinimai daugybei žmonių pasirodė bergždi.
R.Magnusdottir knyga naudinga, nes puikiai parodo, kad minkštoji galia konkuruojant valstybėms efektyvi tik tokiu atveju, kai yra paremta tikrais pranašumais.
Sovietai anuomet niekaip nepranoko amerikiečių, tad propagandą žmonės, bent kiek susidūrę su JAV, taip ir vertino – kaip propagandą ir melą.
Veikė ir atvirkštinis efektas – „prie Stalino“ Kremlius taip aktyviai stengėsi demonizuoti Ameriką, kad N.Chruščiovo klanas, perėjęs prie sovietų pasiekimų, dažniausiai tariamų ir popierinių, liaupsinimo, visuomenės nuomonės pakeisti nesugebėjo.
Kai N.Chruščiovą pakeitė Leonidas Brežnevas ir minimalus atoslūgis sovietų santykyje su pasauliu vėl sustingo į ledą, JAV žmones už Geležinės uždangos pradėjo masinti dar labiau.
Milijonams žmonių Sovietų Sąjungoje Amerika tapo svajone, uždraustu vaisiumi. Perestroikos pabaiga buvo iškalbinga: iš griūvančios SSRS ir jau iš nepriklausomos Rusijos Federacijos būtent į JAV emigravo šimtai tūkstančių žmonių.
-
„Už Kremliaus sienų“: Numirėlių kalnas ir Diatlovo perėjos paslaptis
-
„Už Kremliaus sienų“: T.Woodas drąsiai griauna populiariausius mitus apie V.Putino Rusiją
-
„Už Kremliaus sienų“: padrika R.Polonsky odė rusams, sovietams ir jų kultūrai
-
„Už Kremliaus sienų“: Baltųjų Lokių ekspedicija – kai amerikiečiai kovėsi su sovietais
