Džeimso Bondo verta intriga yra, ko gero, vienintelis dalykas, ko šiai knygai trūksta.
Knygą „Draugas Ž. Rusijos šnipo, veikusio Amerikoje po šaltojo karo, paslaptys“ parašė garsus JAV žurnalistas ir rašytojas Pete‘as Earley, jau anksčiau išgarsėjęs savo knygomis apie šnipus.
Todėl knygą iš tiesų lengva skaityti. Bet ne tik Džeimso Bondo vertos dramos – net ir intrigos, kuri bent iš dalies prilygtų Bondiadai, šioje knygoje ieškoti tikrai neverta.
Ir vis dėlto tai knyga, kuri, mano įsitikinimu, iki šiol nesulaukė pakankamo dėmesio – nei Vakaruose, nei Lietuvoje. O besidomintiems Vladimiro Putino Rusija, ji, ko gero, turėtų būti viena tų, kurią kartais verta cituoti iš atminties.
Nors knygos autorius, kaip minėta, yra P.Earley, tikrasis jos pasakotojas, o kartu ir herojus, yra 2000-ųjų pabaigoje perbėgėlio likimą pasirinkęs buvęs ilgametis KGB, o vėliau Rusijos užsienio žvalgybos (SVR) karininkas, buvęs šios tarnybos rezidento pavaduotojas Niujorke, pulkininkas Sergejus Tretjakovas.
Tai – S.Tretjakovo pasakojimas apie visą savo karjerą SSRS, o vėliau Rusijos užsienio žvalgybos tarnybose.
Tikslą apibrėžė pats bėglys
Perskaičius visą knygą, ypač skaitant ją ne pirmą kartą, susidaro įspūdis, kad tai – tarsi S.Tretjakovo bandymas paaiškinti, o gal net pasiteisinti, kodėl jis tapo perbėgėliu.
Tai – tarsi S.Tretjakovo bandymas paaiškinti, o gal net pasiteisinti, kodėl jis tapo perbėgėliu.
Tačiau yra ir dar vienas, mano galva, svarbesnis šios knygos tikslas ir paties S.Tretjakovo sau iškelta užduotis, kuri ir daro „Draugą Ž.“ tokia vertinga ir būtina perskaityti knyga visiems, besidomintiems šiuolaikine Rusija arba V.Putino režimu.
Šį tikslą geriausiai suformulavo pats S.Tretjakovas.
„Aš noriu įspėti amerikiečius. Esate labai naivūs žmonės ir nesuprantate Rusijos ir jos ketinimų. Kadangi Sovietų Sąjunga nebeegzistuoja, jums atrodo, kad Rusija dabar yra jūsų draugė.
Taip nėra, ir aš galiu jums parodyti, kaip SVR netgi dabar stengiasi sunaikinti Jungtines Valstijas – netgi labiau negu KGB šaltojo karo metais.“
Toks buvo S.Tretjakovo atsakymas į P.Earley klausimą, kodėl jis iš viso ryžosi šiam pasakojimui, jeigu jam pačiam nerūpi nei būti knygos autoriumi, nei garbė, nei pinigai.
Teisybės dėlei reiktų pastebėti, kad pinigai S.Tretjakovui galėjo nerūpėti todėl, kad iš JAV žvalgybų jis gavo bene didžiausią kada nors perbėgėliui išmokėtą kompensacijų paketą, vertą 2 milijonų JAV dolerių.
Šie milijonai patvirtina ir S.Tretjakovo suteiktos informacijos vertę.
Tačiau dar įdomiau, kad būtent JAV žvalgybų atstovai buvo vieni šios knygos išleidimo iniciatorių.
P.Earley neslepia, kad knygos nebūtų parašęs, jei ne jo pažįstamų Federalinio tyrimų biuro (FTB) agentų atkakli iniciatyva, kuri privertė garsų istorijų apie šnipus ekspertą bent jau susitikti su S.Tretjakovu.
Taigi panašu, kad bent jau kai kurie FTB agentai labai įžvalgiai dar gerokai prieš 2007 metus, kai pasirodė ši knyga, suprato, kokią vertę turi viešas ir daugybe svarbių faktų bei istorijų pagrįstas minėtas S.Tretjakovo perspėjimas.
S.Tretjakovas paslaptingai mirė
Dabar, kai visas pasaulis kone kasdien seka dramą dėl JAV prezidento D.Trumpo ir jo komandos ryšių su Rusija tyrimo, S.Tretjakovo perspėjimas skamba itin aktualiai ir net pranašiškai.
Tačiau 2007-asiais, kai knyga pasirodė, daugeliui tai galėjo atrodyti kaip sąmokslo teorija.
Laiko patvirtintas S.Tretjakovo įspėjimų aktualumas – dar viena priežastis ne tik skaityti, bet ir bandyti įsiminti bei analizuoti tai, ką pasakoja S.Tretjakovas, beje, paslaptingomis aplinkybėmis miręs praėjus vos trejiems metams nuo knygos pasirodymo – 2010-aisiais.
Bene svarbiausia S.Tretjakovo skelbiama žinia yra tai, kad Rusijos užsienio žvalgyba iš esmės tęsia KGB veiklą.
Tai tarsi dar vienas patvirtinimas ir dar viena paskata dar labiau domėtis KGB istorija ir jos veiklos metodais, norint suprasti bent jau V.Putino Rusijos ambicijas ir visiems Vakarams keliamą grėsmę.
Bene svarbiausia S.Tretjakovo skelbiama žinia yra tai, kad Rusijos užsienio žvalgyba iš esmės tęsia KGB veiklą.
Tačiau tuo pačiu knygoje – ir daugybė liudijimų apie naujus Rusijos žvalgybų veiklos metodus bei taikinius, kurie galbūt patys niekuomet nesuprato tapę taikiniais.
D.Trumpo skandalo fone visa tai vėlgi skamba itin aktualiai, o galbūt netgi iškyla naujoje šviesoje. Pavyzdžiui, S.Tretjakovas tvirtina, kad SVR taikiniu buvo tapęs prezidento B.Clintono valstybės sekretoriaus pavaduotojas Strobe‘as Talbottas.
Jis aprašo ir tai, kaip buvo bandoma daryti įtaką šiam asmeniui, vienam to meto JAV diplomatijos vadovų.
Tiek P.Earley bandant tirti S.Tretjakovo mestus kaltinimus, tiek knygai pasirodžius S.Talbottas piktai atmetė net tokią galimybę. Ir visi greitai šią istoriją pamiršo, nors dabar, ko gero, ji būtų susilaukusi ne tik žymiai daugiau dėmesio, bet galbūt ir rimtesnių tyrimų.
Kad ir kaip būtų, dabar jau tikrai aišku, kad tokias istorijas būtina vertinti rimtai ir bent jau įsiklausyti į perspėjimus, ieškoti analogijų, lyginti ir analizuoti Rusijos žvalgybų veiklos metodus.
Knygoje galima rasti ir naujų liudijimų ar bent jau naujų niuansų jau žinomai informacijai suteikiančių pasakojimų apie tai, kaip kūrėsi dabartinis kleptokratinis Rusijos režimas.
S.Tretjakovas pasakoja apie net 50 milijardų dolerių, kuriuos į Vakarus žlungant Sovietų Sąjungai išpumpavo KGB.
S.Tretjakovas pasakoja apie net 50 milijardų dolerių, kuriuos į Vakarus žlungant Sovietų Sąjungai išpumpavo KGB.
Jis pasakoja ir apie tai, kaip sumaniai ir sėkmingai kleptokratiniais tikslais Rusija sugeba iš esmės užgrobti net tokias tarptautines programas, kaip Irakui skirta „nafta už maistą“, nors Rusija, regis nebuvo net tarp pagrindinių to meto žaidėjų tarptautinėje arenoje.
Ir visa tai – ne šiaip svarstymai ar spėlionės. Visi šie pasakojimai – iš asmeninės patirties ir remiantis asmeninėmis žiniomis. Būtent tai daro knygą itin vertingą.
Rolando Pakso maršrutai
Beje, bent jau su vienu S.Tretjakovo pasakojimu įdomių paralelių turėtų kilti ir Lietuvos politinės scenos stebėtojams.
1996 metais pelningomis namų statybos sutartimis Rusijoje jau mėgavosi Rolandas Paksas.
Perbėgėliu tapęs buvęs SVR karininkas pasakoja, kad būtent jis sugalvojo naują būdą, kaip neatkreipiant pašalinių dėmesio mokėti Rusijai dirbantiems šnipams – konkrečiai vienam kanadiečiui, iš pradžių turėjusiam slapyvardį „Kirilas“, o vėliau tapusiam „Kaban“.
Taigi 1994 metais nutarta šiam šnipui pasiūlyti pelningą namų statybos sutartį Rusijoje.
Galbūt tai – paprasčiausias sutapimas, bet 1996 metais pelningomis namų statybos sutartimis Rusijoje jau mėgavosi ir tuomet dar į politiką nepasukęs, o vėliau dėl labai įtartinų ryšių su Rusija bei jai dirbusiais asmenimis apkaltos proceso sulaukęs ir iš posto galiausiai pašalintas prezidentas Rolandas Paksas.
Galbūt tai iš tiesų tik sutapimai, bet skaitant knygą dabar, su tuo, kas vyksta šiais laikais arba ką žinome apie realius įvykius, jų rasime gerokai daugiau.
Tačiau didžiausia knygos vertė yra ta, kad ji nutiesia istorines paraleles tarp KGB veiklos ir dabartinės Rusijos žvalgybos metodų, tarp Sovietų Sąjungos žlugimo, vadinamosios Boriso Jelcino Rusijos susikūrimo ir V.Putino atėjimo į valdžią.
Iš tiesų tai – šiuolaikinės Rusijos istorija. Galbūt fragmentiška ir pasakojama tik žvalgybos karininko patirties štrichais, ir, žinoma, visas paveikslas yra dar gerokai sudėtingesnis bei spalvingesnis.
Tačiau norint suprasti šiuolaikinę V.Putino Rusiją, mano įsitikinimu, ši knyga turėtų atsidurti bent jau vadinamųjų privalomųjų vadovėlių sąraše.
Marius Laurinavičius yra Hudsono instituto Vašingtone analitikas
