„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

„Už Kremliaus sienų“: kaip sovietai ieškojo mistinės Šambalos ir bandė įgyti okultinių žinių

Apie tai, kad Adolfas Hitleris domėjosi okultizmu, ieškojo mistinės Šambalos šalies, rašyta nemažai. Tačiau mitinės karalystės legenda ne mažiau domino ir tarpukario Sovietų Sąjungos lyderius – okultizmą, legendas, mistiką jie bandė išnaudoti siekdami geopolitinių tikslų. Ir ne tik – kai kurie aukšti pareigūnai tikėjo, kad slaptos žinios, kurias jie gautų Šambalos karalystėje, galėtų padėti skleisti komunistines idėjas, tad buvo organizuota ne viena ekspedicija į Tibetą. Andrejus Znamenskis knygoje „Red Shambhala“ aprašo šį sovietų flirtą su okultizmu – istoriją, kurioje pinasi ekscentriškos asmenybės, slaptųjų tarnybų darbas, okultinės organizacijos, politinės intrigos ir trilerį primenantis veiksmas.
Red Shambhala: Magic, Prophecy, and Geopolitics in the Heart of Asia
Red Shambhala: Magic, Prophecy, and Geopolitics in the Heart of Asia / Luko Balandžio / 15min nuotr.

Šambalos karalystės mitas ištisus šimtmečius žadino mistika besidominčių žmonių vaizduotę. Legendos apie paslaptingą žemę, kurioje vyrauja darna, kurios gyventojai nušvitę ir turi gilių žinių, esanti kažkur Vidurinėje Azijoje (dažniausiai minima, kad ji yra Tibete ar greta jo) vieniems atrodė tarsi vartais į dvasines paslaptis, kitiems – galimybė įgyti nežemiškų galių. Rytuose šis mitas buvo giliai įaugęs į žmonių sąmonę.

Nenuostabu, kad ši legenda domino ir kai kurių valstybių lyderius. Parašyta ne viena knyga apie A.Hitlerio susidomėjimą okultizmu ir ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vykdytas ekspedicijas, ieškant Šambalos karalystės.

Tuo tarpu istorikas A.Znamenskis knygoje „Red Shambhala: Magic, Prophecy, and Geopolitics in the Heart of Asia“ (2011) rašo apie tai, kaip mistiką, Šambalos mitą buvo bandoma išnaudoti trečiajame ir ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmečiuose Sovietų Sąjungoje. Sovietų Sąjungoje veikė nemažai mistika besidominčiųjų žmonių klubų, kuriuose aktyviai dalyvavo net aukštas pareigas užimantys sovietų pareigūnai, buvo organizuojamos ekspedicijos, ieškant Šambalos – siekiant geopolitinių tikslų, o kartu ir puoselėjant tikslus atrasti slaptų žinių, padėsiančių įtvirtinti komunizmą, moksliniuose institutuose buvo tyrinėjamas šamanizmas ir hipnozė.

Bolševikų tikslas buvo atrasti religinius lyderius, kurie remtų komunizmą, ir nustumti į šalį tuos, kurie siekė, kad valdžia patrauktų rankas nuo religijos ir dvasingumo.

Šis sovietų susidomėjimas okultizmu truko iki tol, kol Josifas Stalinas mite apie Šambalą ėmė įžvelgti pavojų sovietų santvarkai ir suprato, kad visos pastangos mistiką išnaudoti savo reikmėms baigėsi nesėkme.

Naujieji Šambalos žinios nešėjai

Nors oficialiai Sovietų Sąjungoje trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo propaguojamas ateizmas, kovojama prieš religingumą, iš tiesų tai buvo laikas, kuomet didžiuosiuose šalies miestuose kūrėsi nemažai okultinių grupelių, o teosofijos idėjos plačiai sklido. Anot knygos autoriaus, tuo nereikėtų labai stebėtis – krizių, sukrėtimų, socialinių pokyčių metu žmonės linkę atramos ieškoti legendose, mituose, mistiniuose mokymuose.

Susidomėjimas Rytais, iš Azijos atkeliaujančiais mistiniais mokymais turėjo ir politinių priežasčių. Tuo metu Sovietų Sąjunga pradėjo keisti savo kryptį iš Vakarų į Rytus. Planuota pasaulinė revoliucija, kuria taip tikėjo bolševikų lyderiai, taip ir neįvyko. Karlas Marxas tikėjo, kad revoliucija įvyks labiau išsivysčiusiose Vakarų valstybėse, o ne tokiose šalyse kaip Mongolija ar Kinija, tačiau pasirodė, kad būtent šios valstybės ir skurstantys šių šalių žmonės galėjo tapti komunistinės propagandos skleidimo taikiniu: „Bolševikai tikėjo, kad jie gali pasiekti nuskurdusias mases, išjudinti jas išsilaisvinimo tiesomis ir nuvesti jas į sukilimą prieš išnaudotojus, ypač prieš Angliją, svarbiausią kolonijinę nusikaltėlę“.

Legenda apie Šambalą buvo labai stipriai paplitusi kraštuose, į kuriuos nusitaikė bolševikai, ir buvo nuspręsta, kad šį mitą galima išnaudoti savo tikslams – pateikiant Sovietų Sąjungą, komunistus tarsi žinios apie Šambalą nešėjus. Supindami Šambalos mitą, budizmą ir komunizmą į vieną visumą jie tikėjosi pelnyti tų kraštų žmonių prielankumą.

Beje, šios knygos autorius pažymi, kad ir pats marksizmas turėjo labai stiprų religinį elementą: „Marksizmas buvo surogatinė religija – kaip ir religija, jis skelbė absoliučią tiesą, pateikė universalius praeities ir ateities paaiškinimus“. Be to, marksistai tikėjo, kad visas blogis bus visiems laikams panaikintas po revoliucinio Armagedono, kuris nušluos kapitalizmą ir priespaudą.

Kūrė komunizmo ir budizmo mišinį

Bolševikų tikslas buvo atrasti religinius lyderius, kurie remtų komunizmą, ir nustumti į šalį tuos, kurie siekė, kad valdžia patrauktų rankas nuo religijos ir dvasingumo. Vienas iš pirmųjų tokių bandymų buvo, kai 1921 metais daugiau kaip tūkstantis aktyvistų iš budistinių ir musulmoniškų šalių buvo atvežti į Rusiją, jiems čia buvo dėstomos paskaitos apie komunizmą, jie buvo raginami skelbti karą britiškam imperializmui ir netgi raginti atgaivinti Čingischano dvasią.

Alexandra David-Neel keliaudama po Tibetą ir aplinkinius kraštus pastebėjo, jog nemažai budistų lamų ėmė identifikuoti Šambalą su Raudonąja Rusija.

Sovietų Sąjungoje stačiatikių bažnyčia buvo persekiojama, tačiau visai kitaip buvo žiūrima į budizmą. Vladimiras Leninas iš pradžių vertino jį kaip „engiamų žmonių religiją“, 1919 metais bolševikai netgi parėmė budistinio meno parodą. Svarbų vaidmenį vaidino ir budistų lamos, kuriuos komunistams pavykdavo patraukti į savo pusę.

Vienas tokių buvo budistų vienuolis iš Sibiro Agvanas Doržijevas. Dar XX amžiaus pradžioje paskirtas Dalai Lamos ambasadoriumi Rusijoje, o vėliau toliau dirbęs ir su sovietais. Jis naiviai tikėjo, kad Rusijos imperijai lemta tapti legendine šiaurės Šambala, dar valdant carui jis netgi skelbė, kad Rusijos caras yra reinkarnavęsis Šambalos karalius, kuris ateis išgelbėti Tibeto budistų nuo Kinijos ir Anglijos. Vėliau Sovietų Sąjungos geopolitinius interesus jis skleidė Mongolijoje ir Tibete, ir tik ketvirtajame dešimtmetyje ėmė skeptiškai vertinti sovietinę santvarką.

Tai, kad tokia rusų propaganda bent jau iš dalies veikė, patvirtino ir garsi keliautoja Alexandra David-Neel, kuri keliaudama po Tibetą ir aplinkinius kraštus pastebėjo, jog nemažai budistų lamų ėmė identifikuoti Šambalą su Raudonąja Rusija.

15min nuotr./15min pristato knygų apie Rusiją recenzijų ciklą.
15min nuotr./15min pristato knygų apie Rusiją recenzijų ciklą.

Į mūšius – su Šambalos vardu lūpose

Šambalos mitą sovietai itin aktyviai išnaudojo Mongolijoje. 1921 metų revoliucijos metu kviečiant prisidėti prie kovotojų buvo skelbiama, kad tie, kas dalyvaus šventame kare, bus išlaisvinti iš atgimimų rato, sansaros, ir atgims šiaurės Šambalos karalystėje, o į mūšius jie traukdavo dainuodami dainą apie „Šiaurės Šambalos karą“.

Po sėkmės Mongolijoje sovietai tikėjo, kad gali tai pakartoti ir kitose šalyse, naudodami tą patį modelį – surasti nepatenkintųjų valdžia grupę, paremti ją, įtikinti ją savo istorinės misijos išskirtinumu, pateikti komunizmą kaip kelią į Šambalą.

Žinoma, pagrindinis tikslas buvo Tibetas, tačiau čia sovietai susidūrė su virtine nesėkmių. Bandymas kurstyti čia prieš anglus nuteiktas nuotaikas nepavyko, nes Anglija, priešingai nei teigė sovietai, net neketino kelti kojos į šią šalį. Anglija matė Tibetą kaip saugią zoną tarp Indijos, Rusijos ir Kinijos. Trijų ekspedicijų prireikė rusams, kad jie suprastų, jog Tibetui grėsmės iš Anglijos nekyla ir kad šiuo koziriu pasinaudoti nepavyks. Be to, Dalai Lama buvo gudrus diplomatas – jis meistriškai žaidė tiek su rusais, tiek su anglais, tiek su kinais, nukreipdavo vienus prieš kitus, kartu nei vienų neįleisdamas į savo šalį. Dalai Lama nepasitikėjo Sovietų Sąjunga, tačiau ištisą dešimtmetį rusai taip ir nesuprato, kad jais manipuliuojama, ir buvo įsitikinę, kad tibetiečiai palankiai žiūri į juos.

Dalai Lama nepasitikėjo Sovietų Sąjunga, tačiau ištisą dešimtmetį rusai taip ir nesuprato, kad jais manipuliuojama.

Mokslininkai tyrė okultizmą

Tuo metu, kai dalis Sovietų Sąjungos lyderių Šambalos mitą, budizmą stengėsi išnaudoti praktiniais geopolitiniais tikslais, net neslėpdami, kad jie netiki jokiomis mistikomis, buvo ir nemažai tokių, kurie iš tiesų nuoširdžiai visa galva buvo panirę į okultinius mokymus.

Vienas tokių buvo Glebas Bokij – rusų revoliucionierius, įtakingas slaptųjų tarnybų veikėjas. Jis vadovavo 1921 metais įkurtam slaptųjų tarnybų spec.skyriui ir atsiskaitinėjo asmeniškai V.Leninui, Levui Trockiui ir J.Stalinui. Šio skyriaus paskirtis buvo atlikti iškodavimo, kriptografijos darbus, tačiau kartu tai buvo ir laboratorija, kuri labiausiai priminė mistikų ir ezoterikos gerbėjų susirinkimus – čia buvo tiriami paranormalūs reiškiniai, buvo kalbamasi su šamanais, mediumais, hipnotizuotojais.

Pats G.Bokij labai domėjosi minčių perdavimo technika – XX amžiaus pradžioje tiek Vakaruose, tiek Rusijoje tai buvo labai populiaru. Vėliau panašūs tyrimai buvo tęsiami 1932 metais įkurtame eksperimentinės medicinos centre, kuriame buvo tiriamos žmogaus smegenys, hipnozė, toksiškos būsenos ir narkotikų poveikis. G.Bokij siekė sujungti dvi utopijas – komunizmą ir Šambalos mitą, manydamas, kad galima sustiprinti komunistines idėjas naudojant Rytų išmintį.

Vien nuo 1925 iki 1930 metų savo ezoteriniams tyrimams A.Barčenka gavo 100 000 rublių, kas atitiko 200 000 dolerių.

Artimas jo bendražygis buvo Aleksandras Barčenka, rašytojas ir tyrinėtojas, kuris buvo naiviai įsitikinęs, kad kontaktas su Šambala gali padėti žmonijai atsikratyti smurto, ir kad jeigu sovietų lyderiai nesuvoks, kokios paslaptys nuo senų laikų slepiamos Rytuose, jie ir toliau kartos destruktyvius ir žalingus žingsnius. Šambalą jis apibūdino kaip „raktą į visų problemų sprendimą“.

A.Barčenka nemažai keliaudavo, sėmėsi žinių apie mistines patirtis, kartais elgdamasis visiškai be skrupulų – pavyzdžiui, nuvykęs į Kazachstaną, kur jis mokėsi šamaniškos būgnų mušimo technikos, jis iš vietos muziejaus konfiskavo kelis šamanų būgnus ir nuvežė juos į tyrimų centrą Maskvoje. Vien nuo 1925 iki 1930 metų savo ezoteriniams tyrimams A.Barčenka gavo 100 000 rublių, kas atitiko 200 000 dolerių. Kartu su G.Bokij jie planavo ir ekspediciją ieškoti Šambalos, tačiau ši kelionė nepavyko – iš dalies dėl to, kad kiti aukšti valdžios atstovai ne iki galo tikėjo šia idėja, iš dalies dėl politinių intrigų.

Ezoterika ir orgijos uždaruose klubuose

Ezoterika neapsiribojo mokslinių tyrimų institutais. Rusijos didmiesčiuose veikė ezoterinės komunos, kuriose buvo siekiama dvasinių žinių, skaitomos mistinės knygos, atliekami ritualai. Kaip rašo autorius, tuo metu ore tiesiog sklandė mintis, kad viskas įmanoma, tad tokie būreliai sulaukdavo daug norinčiųjų.

Čia susirinkusieji augindavo daržoves, vaikštinėdavo pusnuogiai, dalyvaudavo okultiniuose, tantriniuose ritualuose, persirengimo žaidimuose ir rengdavo grupinio sekso seansus.

Viena iš garsiausių tokių komunų veikė to paties G.Bokij sodo namelyje netoli Maskvos. Čia rinkdavosi vyrai ir moterys iš specialiųjų tarnybų, o taip pat jų pažįstami. Šiai komunai kiekvienas privalėdavo atidėti po 10 proc. mėnesio atlyginimo, o tai, kas vykdavo name, apaugę daugybe istorijų ir gandų. Čia susirinkusieji augindavo daržoves, vaikštinėdavo pusnuogiai, dalyvaudavo okultiniuose, tantriniuose ritualuose, persirengimo žaidimuose ir rengdavo grupinio sekso seansus. Beje, vieno iš tokių persirengimų žaidimų metu vienas iš dalyvių vos nenumirė, kai būdamas girtas buvo užkastas į žemę.

Beje, seksualinė laisvė šioje komunoje nieko per daug nestebino. Kaip rašo šios knygos autorius, tuo metu vyravęs požiūris intymaus gyvenimo srityje kiek priminė tai, kas vėliau įvyko JAV septintajame dešimtmetyje – kai kurie kairieji skelbė, kad seksualinė laisvė yra vienas iš naujosios bolševikų moralės bruožų. Tad Maskvos ir Leningrado gyventojai pernelyg nesistebėdavo gatvėse išvydę apsinuoginusius žmones, kurie tai suvokė kaip revoliucinio akto požymį.

Šis ezoterinis būrelis gyvavo iki ketvirtojo dešimtmečio, kuomet nuotaikoms vis griežtėjant, saugumas liepė nutraukti tokius mistinius-hedonistinius užsiėmimus.

Nuotr. iš „Wikipedia“/Nikolajus Rerichas
Nuotr. iš „Wikipedia“/Nikolajus Rerichas

Nikolajaus Rericho Šambalos paieškos

Bene labiausiai į mistinės Šambalos šalies paieškas sovietai įsijungė bendradarbiaudami su dailininku, filosofu, keliautoju Nikolajum Rerichu. Trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje N.Rerichas su žmona buvo užvaldyti idėjos įgyvendinti savo svajonę nukreipti žmoniją dvasingumo linkme, Azijoje įkurti karalystę, kurioje viešpatautų meilė, lygybė ir dvasinės vertybės, o save N.Rerichas skelbė esant penktojo Dalai Lamos įsikūnijimu.

Žinoma, kaip ir daugelio to laiko mistikų, jo akys krypo į legendą apie Šambalą. Tuo metu N.Rerichas jau buvo pasaulyje pripažintas menininkas, jis keliavo po įvairias šalis – gyveno Londone, Niujorke, Indijoje, aplink save buvo subūręs įtakingų, turtingų, žymių žmonių ratą.

Tačiau tam, kad suorganizuotų ekspediciją į Tibetą ieškoti Šambalos karalystės, jam reikėjo ne tik finansavimo, bet ir vienos iš galingųjų valstybių paramos. Vienas iš variantų buvo Anglija, tačiau N.Rerichas nelabai pasitikėjo šios šalies valdžia, tuo, nes ši trukdė jam įžengti į Tibetą, o ir Anglijos šnipai įtariai vertino N.Rericho veiklą. Dailininko pasirinkimu tapo Sovietų Sąjunga.

Iš dalies N.Rerichui tiko bolševikų skelbiamos idėjos apie visuotinę lygybę, išsivadavimą iš priespaudos, tačiau, kaip teigia šios knygos autorius, N.Rericho pasirinkimas greičiausiai buvo praktiškas veiksmas – sunku patikėti, kad jam imponavo sovietinis komunizmas. Kaip rašo autorius, flirtas su komunistais jam buvo būdas „įgyvendinti okultinius tikslus sukurti Azijoje savo paties totalitarinę teokratiją“, o į sovietus jis žiūrėjo kaip į naudingus vienkartinius sąjungininkus.

Siekdamas patraukti sovietus į savo pusę jis gyrė komunistinę santvarką, išnaudojo Sovietų Sąjungos vadovybėje tuo metu plačiai paplitusią antianglišką paranoją ir skleidė su realybe prasilenkiančias žinias apie tai, kad anglai neva nori įžengti į Tibetą ir jau net ten įkūrė savo tinklą, – kas nebuvo tiesa. Sovietai nusprendė paremti N.Rerichą, norėdami su jo pagalba ir Tibete įgyvendinti mongoliškąjį scenarijų, o taip pat išnaudoti dailininką kaip informacijos šaltinį. Buvo nuspręsta suteikti jam logistinę ir diplomatinę pagalbą – nors į ekspediciją N.Rerichas vyko su JAV vėliava.

Tai, kas vyko kitus penkis mėnesius, su ekspedicija keliavęs medikas apibūdino taip: „Žiūrint iš medicinos mokslo ir fiziologijos pusės, mūsų situacija yra katastrofiška ir mes visi mirsime“.

Garsioji ekspedicija į Tibetą, siekiant surasti Šambalos šalį, įvyko 1927 metais. N.Rericho ekspedicija Tibeto link keliavo skleisdama legendą apie tai, kad jie yra Šambalos žinios nešėjai, iš stovyklos kalnuose per gramofonus sklisdavo didinga Richardo Wagnerio muzika, buvo atliekami įšventinimo ritualai. Tačiau šis žygis neplanuotai įstrigo prie Tibeto sienos. Anglų šnipai buvo įspėję Lhasą, kad ši ekspedicija gali būti tik dar viena bolševikų delegacija, ir Dalai Lama priėmė sprendimą neįleisti N.Rericho ir jo kompanionų į šalį.

Tai, kas vyko kitus penkis mėnesius, su ekspedicija keliavęs medikas apibūdino taip: „Žiūrint iš medicinos mokslo ir fiziologijos pusės, mūsų situacija yra katastrofiška ir mes visi mirsime“. Penkis mėnesius ekspedicijos nariai praleido atšiauriomis žiemos sąlygomis, kuomet lauke temperatūra neretai nukrisdavo iki 27 laipsnių šalčio, jiems nebuvo leidžiama iš vietos žmonių pirkti maisto produktų.

Galiausiai tibetiečiai leido ekspedicijai kirsti Tibetą, neužsukant į Lhasą, ir vykti į Indiją, Sikimą. Ironiška, čia jie apsistojo to paties anglų šnipo, kuris rekomendavo tibetiečiams neįsileisti ekspedicijos, namuose. Ekspedicija, kainavusi 97 000 dolerių, baigėsi nesėkme, o po jos Rerichai atsiribojo nuo bolševikų.

Parodos organizatorių iliustr./Nikolajaus Rericho kūrinys
Parodos organizatorių iliustr./Nikolajaus Rericho kūrinys

Flirto su okultizmu pabaiga

Padėtis Rytuose dramatiškai ėmė keistis ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai į geopolitinį žaidimą įsitraukė ir Japonija ir situacija čia tapo vienu iš didžiausių J.Stalino galvos skausmų.

Būtent tokią pasikeitusią situaciją kaip dar vieną galimybę įvertino Rerichai. Tiesa, šįkart jau jie nusprendė veikti ne padedami Sovietų Sąjungos, o su Jungtinių Valstijų parama. N.Rerichas puoselėjo planus kartu su japonais ir mongolais keliauti į Sibirą ir Tibetą, tačiau galiausiai ir pats, naujos ekspedicijos metu žaisdamas dvigubus žaidimus, tapo geopolitinių žaidimų auka – jis prarado tiek japonų, tiek amerikiečių pasitikėjimą, JAV po žiniasklaidoje paviešintų jo ankstesnių žygių su sovietais buvo areštuotas jo turtas ir galiausiai dailininkas su žmona persikėlė gyventi į Indiją, taip niekada ir negrįžęs į JAV.

J.Stalino akyse Šambala tapo nebe tibetietišku rojumi, o „destruktyvia jėga, keliančia pavojų Rusijai“.

Beje, knygos autorius pažymi, kad yra įvairių teorijų apie N.Rericho vaidmenį sovietų žaidimuose Azijoje. Pagal vieną iš teorijų, tiesa, nepatvirtintų, N.Rerichas visą tą laiką, netgi tuo metu, kai keliavo į Aziją remiamas amerikiečių, veikė kaip bolševikų šnipas.

Tai neva patvirtina N.Rericho brolio istorija – per visą nuožmųjį stalinistinio valymo laikotarpį jo brolis, kuris prieš tai buvo įkalintas, Sovietų Sąjungoje liko nepaliestas ir netgi padarė karjerą. Laikais, kai net neatsargiai ištartas žodis galėjo reikšti atsisveikinimą su gyvybe ar ilgą tremtį, toks N.Rericho brolio likimo posūkis atrodė kone stebuklas, turint galvoje, kad bent jau oficialiai N.Rerichas jau buvo užsitraukęs sovietų nemalonę. Tais laikais buvo gana įprasta, kad sovietai priversdavo užsienyje esančius žmones dirbti jiems, laikydami įkaitais šalyje gyvenančius jų artimuosius.

N.Rerichas mirė 1947 metais. Po karo jis norėjo grįžti į Sovietų Sąjungą, tačiau sovietai neleido to padaryti, o N.Rericho draugijos Sovietų Sąjungoje buvo draudžiamos.

Ketvirtajame dešimtmetyje sovietams jau neberūpėjo žaidimai su ezoterika ir Rytų religijomis. Daugelis okultinių klubų narių buvo arba ištremti, arba nužudyti, jie buvo kaltinami tuo, kad veikė kaip masonų organizacijos, siekusios užteršti bolševikų protus.

J.Stalino akyse Šambala tapo nebe tibetietišku rojumi, o „destruktyvia jėga, keliančia pavojų Rusijai“. Šambalos mito naudojimas sovietams tapo netgi pavojingas – Mongolijos lamos Japonijos armiją, kurią matė kaip išgelbėtoją, ėmė asocijuoti su Šambalos kariais. 1937-1938 metais Sibire buvo uždaryti paskutiniai budistų vienuolynai, o Šambala tapo fašizmo ir Japonijos militarizmo simboliu.

Supratus, kad projektas „pasaulinis komunizmas“ nepasistūmės toliau Mongolijos ir kad komunizmas nenugalės nacionalizmo, buvo baigtos ir visos paramos programos etninėms grupėms. Taip baigėsi ir visas sovietų flirtas su mistika ir Šambalos paieškomis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“