Marius Laurinavičius 15min ciklui „Už Kremliaus sienų“ jau yra apžvelgęs ilgamečio KGB ir Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos karininko Sergejaus Tretjakovo istoriją knygoje „Draugas Ž. Rusijos šnipo, veikusio Amerikoje po Šaltojo karo, paslaptys“.
2000-ųjų pabaigoje į JAV pusę perbėgusio S.Tretjakovo istorija buvo tipiška – nuo Maskvos nusisukdavę žvalgybininkai ir šnipai dažniausiai jau dirbdavo kurioje nors Vakarų šalyje ir tiesiog pasibelsdavo į tarnybų duris.
Tuo metu A.Tolkačiovo apsisprendimas buvo visiškai kitoks. Jis nebuvo nei KGB agentas, nei diplomatas – jis tiesiog dirbo elektronikos inžinieriumi ir vieną 1977-ųjų dieną Maskvoje nutarė pardavinėti Sovietų Sąjungos karines paslaptis JAV.
Stulbinančią A.Tolkačiovo istoriją, įrodančią, kokie žvalgybos tarnyboms net šiais, elektroninių signalų žvalgybos (SIGINT) laikais, svarbūs ir neįkainojami žmogiškieji ištekliai (HUMINT), pasakoja JAV žurnalistas Davidas Hoffmanas.
Jo 2015 metų knyga „Milijardo dolerių šnipas“ („Billion Dollar Spy“) atskleidžia, kodėl A.Tolkačiovas iki šiol laikomas vienu sėkmingiausių JAV centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) agentų Maskvoje. Kodėl?
Neprarado nė vieno lėktuvo
Norint atsakyti į šį klausimą, galima iš 1977-ųjų persikelti į praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio pradžią. Jei dar konkrečiau – į trečiąją JAV karinės operacijos „Desert Storm“ prieš Iraką dieną.
Tą rytą pilotas Larry Pittsas įlipo į savąjį „F-15C“ Saudo Arabijoje. Šis naikintuvas buvo sukonstruotas – iki smulkiausios detalės – taip, kad įveiktų sovietinius „MiG“, o Saddamo Husseino oro pajėgos turėjo didžiausią už Sovietų Sąjungos ribų šių karo lėktuvų kolekciją.
Pirmosiomis karo dienomis, rodos, ne be pagrindo manyta, kad susirėmimai ore bus nuožmūs – tokie, kokie per Šaltąjį karą planuoti virš Vokietijos ar Čekoslovakijos.
Tačiau taip neatsitiko: iš karo Vietname, kur „F-4 Phantom“ dažnai tapdavo vietnamiečių pilotuojamų naikintuvų „MiG“ aukomis, klaidų pasimokę amerikiečiai sutriuškino sovietines Irako oro pajėgas.
L.Pittsas tą 1991 metų sausio 19-ąją numušė tik vieną „MiG-25“, jo partneris Rickas Tollini – kitą. JAV karinės oro pajėgos per tiesiogines oro kovas virš Irako eliminavo absoliučiai visus sovietinius priešininkus – 39. Amerikiečiai neprarado nė vieno orlaivio.
JAV karinės oro pajėgos per tiesiogines oro kovas virš Irako eliminavo absoliučiai visus sovietinius priešininkus – 39. Amerikiečiai neprarado nė vieno orlaivio.
Per operacijas Bosnijoje 1995-aisiais ir Jugoslavijoje 1999-aisiais nuostolių patirta, bet tik nuo žemės – ne ore, kur ir vėl dominuota prieš „MiG“ klasės naikintuvus.
Tokio pranašumo priežasčių ne viena – tiesiog geresnės amerikietiškos technologijos, iki kruopelyčių nugludinta taktika, patobulėjęs pilotų paruošimas.
Vis dėlto ne mažiau svarbus – A.Tolkačiovo, kurio kodinis slapyvardis CŽV buvo CKSPHERE, indėlis.
JAV per aštuntąjį ir dalį devintojo dešimtmečio buvo surinkusios kone viską, ką įmanoma surinkti, apie sovietinius karo lėktuvus, radarus, pilotų įgūdžius. Turėta tūkstančiai nuotraukų, diagramų. Vieno vienintelio šnipo dėka.
„Bejausmė veidmainiška demagogija“
A.Tolkačiovas nekentė Sovietų Sąjungos ir komunizmo. Jo žmonos tėvai tapo Josifo Stalino „Didžiojo teroro“ aukomis – tėvas buvo ištremtas, o motina stojo prie sienos ir buvo sušaudyta. Vien už tai, kad ji lankėsi Danijoje.
Į neviltį jį varė ir žlugusios iliuzijos dėl marksistinės lygybės bei klestėjimo. Šalyje trūko kokybiško maisto, technologijos beviltiškai šlubavo (ir buvo vagiamos iš Vakarų), galiausiai žmonės buvo persekiojami už laisvą žodį.
A.Tolkačiovas vėliau CŽV operatyvininkams Maskvoje teigė, kad jį įkvėpė disidentai Aleksandras Solženycinas ir Andrejus Sacharovas. Sovietinę sistemą jis vadino „bejausme veidmainiška demagogija“.
Viskas prasidėjo 1977 metų sausį – būtent tada šis inžinierius, dirbęs ypač slaptame Radijo inžinerijos mokslinių tyrimų institute, Maskvos gatvėse pradėjo medžioti automobilius su JAV diplomatiniais numeriais.
Keturis kartus A.Tolkačiovo manevrus amerikiečiai ignoravo, bet penktąjį jo laiškelis CŽV sekcijos Maskvoje vadovui pasiekė adresatą.
CŽV, žinoma, turėjo pagrindo atsargumui. Juk savanoriškai savo paslaugas ideologiniam priešininkui pasiūlantys agentai gali būti „klastotės“ – o ir A.Tolkačevas galėjo būti specialiai KGB užmestas jaukas, kuris turėjo perduoti informaciją „centrui“ apie CŽV agentus arba tiesiog teikti JAV melagingus duomenis.
CŽV istorikas Benjaminas Fischeris yra rašęs, kad netiki, jog KGB nežinojo, kad A.Tolkačiovas šnipinėja amerikiečiams.
Taip manančių, beje, yra – pavyzdžiui, CŽV istorikas Benjaminas Fischeris, kuris yra rašęs, kad netiki, jog KGB nežinojo, kad A.Tolkačiovas šnipinėja amerikiečiams.
Vis dėlto D.Hoffmano knygos, kuri daugiausia paremta po daugelio metų išslaptintais CŽV ir diplomatiniais dokumentais, taip pat – A.Tolkačiovo amerikiečiams perduota technine medžiaga, turinys leidžia suabejoti tokia versija.
Rusas dirbo su užsidegimu, o amerikiečiai juo vis labiau pasitikėjo. Jis pats teigė CŽV, kurios agentų veikimo metodai ypač įdomūs ir galbūt aprašomi net per atvirai (juk ir dabar JAV bei Rusijos žvalgybos neabejotinai šnipinėja vienos kitas), kad nori perduoti kaip įmanoma daugiau įslaptintos informacijos.
CŽV vidiniuose dokumentuose tuo metu rašė, kad A.Tolkačiovas vien per pirmuosius šnipinėjimo metus amerikiečiams sutaupė apie 2 mlrd. JAV dolerių. Kaip pastebi Markas Galeotti, tiek pat anuomet kainavo šnipinėjmui skirtas palydovas „KH-11 Keyhole“.
Neįkainojama agento vertė
A.Tolkačiovo istorija laimingos pabaigos neturi, nors KGB pati jo ir nepagavo. Slaptas CŽV bendradarbis iš amerikiečių po keliolikos prašymų išsireikalavo cianido kapsulę, kurią teigė perkąsiantis, jei bus sučiuptas.
Jos neprireikė. 6-7 metus kone konvejeriu Sovietų Sąjungos technines paslaptis JAV tiekęs A.Tolkačiovas 1985-aisiais buvo suimtas. KGB agentai arešto metu jį staigiai nurengė – kad vyras neišsitrauktų ir neperkąstų kapsulės su mirtinais nuodais.
Kitais metais – 1986-aisiais – A.Tolkačiovas buvo nubaustas mirtimi, o jį Maskvai išdavė nuo JAV nusisukę CŽV agentai. Visų pirma – atleistas ir atkeršyti panoręs CŽV operatyvininkas Edwardas Lee Howardas ir CŽV kontržvalgybos agentas Aldrichas Amesas.
Jei mažiausiai dešimtį Vašingtonui dirbusių dvigubų sovietų agentų pražudęs A.Amesas, kuris buvo sulaikytas 1994 metais, yra įkalintas iki gyvos galvos, tai E.L.Howardas dar 1986-aisiais buvo slapta išgabentas į Sovietų Sąjungą. Jis mirė 2002 metais Maskvoje.
Tiek A.Tolkačiovo, tiek A.Ameso istorijos parodo, koks svarbus tuomet ir greičiausiai dabar yra fizinių agentų vaidmuo žvalgybos pasaulyje.
D.Hoffmanas parodo, kad žmogus, o ne palydovas yra geriausias žvalgybinis įrankis.
SIGINT šiais visuotinio modernumo laikais, be abejo, svarbi, bet techninė informacija efektyviausia, kai ją papildo HUMINT. D.Hoffmanas būtent tai ir parodo: kad žmogus, o ne palydovas yra geriausias žvalgybinis įrankis.
Palydovas pats nepasirinks pažvelgti į kitą pusę įtardamas, kad ten vyksta šis tas įdomiau. Telemetrija galbūt parodys, kur lėktuvas yra šiuo metu, bet tikrai nepasakys, kur jis skris vėliau.
Ir nors užverbuoti agentai visada gali būti atverbuoti ar sugundyti didesniais pinigais (daug pinigų, beje, reikalavo ir A.Tolkačiovas), visada gali klysti, rizikuoti dažniausiai pasirodo verta.
Lietuviško „Milijardo dolerių šnipo“ vertimo nėra. Knygą anglų kalba kietais viršeliais „Amazon“ galima įsigyti už 24 dolerius, o elektroninę versiją „Kindle Store“ – už 11-14 dolerių.
Daugiau knygų recenzijų iš ciklo „Už Kremliaus sienų“ skaitykite čia.
