Knyga „Shadow State“ iš esmės yra pirmojo L.Hardingo, kuris rašo „The Guardian“, opuso „Collusion“, ne itin įtikinamai pasakojusio, kaip Rusija 2016 metais laimėjo JAV prezidento rinkimus Donaldui Trumpui, tęsinys.
Ar nauji pasakojimai įtikina labiau? Galbūt, ir per pustrečių metų nuo „Collusion“ pasirodymo 2017-ųjų lapkritį būta naujų Rusijos nuotykių – ir Skripalių nuodijimas Anglijoje, ir nauji programišių išpuoliai, ir vienas po kito eliminuojami čečėnai disidentai.
Trileris, kuriame faktus lydi fantazijos
L.Hardingas vis dėlto nustebina tuo, kad daug ką tiesiog kartoja iš pirmosios knygos. Taip, jis vėl susitinka su garsiojo dosjė apie tariamus D.Trumpo ryšius su Rusija autoriumi Christopheriu Steele'u ir tiesiog aptaria su juo naujienas.
Bet, kaip ir „Collusion“, taip ir dabar tiek autorius, tiek Ch.Steele'as toliau kartoja, kad dosjė skelbiami įtarimai dėl Kremliaus esą turimų kompromatų D.Trumpo atžvilgiu pasitvirtina.
Ir apskritai vėl sugrįžtama prie minties, kad JAV prezidentas jau kelis dešimtmečius yra Rusijos agentas – nors turbūt nebūtų sunku pripažinti, kad D.Trumpas tiesiog yra savimyla kapitalistas ir visiškas oportunistas.
Galbūt ir sukčius – tai kada nors parodys paviešinta informacija apie jo finansus. Bet agentas? Įrodymų tikrai trūksta, o L.Hardingas ir pats nejučiomis leidžia suprasti, kad visi tie vizitai į Rusiją D.Trumpui buvo įdomūs tik dėl pinigų.
Ir jei praėjusį mėnesį apžvelgtoje Catherine Belton knygoje mirgėjo įdomi finansinė informacija, paremta tikrais dokumentais, tai L.Hardingas siūlo skaityti trilerį.
Čia ir šnipai, ir programišiai, ir nužudymai – bet jei veikėjai tikri, tai nemažai prielaidų, ypač apie D.Trumpą, išties priskirtinos fantazijai.
Jei praėjusį mėnesį apžvelgtoje Catherine Belton knygoje mirgėjo įdomi finansinė informacija, paremta tikrais dokumentais, tai L.Hardingas siūlo skaityti trilerį.
Autorius, 2017-aisiais rašęs išimtinai apie D.Trumpą, dabar lyg ir skelbia rašąs apie Rusiją, bet nesugeba atsitraukti nuo JAV prezidento, kuris Vladimirui Putinui ir kompanijai, Kremliuje sėdinčiai jau daugiau nei 20 metų, tėra trumpas epizodas ilgametėje kovoje su Vakarais.
Be reikalo kritikuoja R.Muellerį
Toli gražu ne viskas knygoje blogai – „Shadow State“ tikrai tiks tiems, kurie nori savotiško apibendrinimo prieš išties svarbius šių metų JAV prezidento rinkimus.
Ačiū L.Hardingui, kuris išsamiai papasakoja apie D.Trumpo kareivėlių pastangas įsukti skandalą dėl Joe Bideno ir jo sūnaus veiklos Ukrainoje bei taip pakenkti demokratų kandidatui.
Rudy Giuliani su kompanija, tiesa, pasistengė taip, kad skandalą įsuko ne dėl J.Bideno, o dėl D.Trumpo neleistinų veiksmų ir uždirbo jam apkaltą. Visgi būtent šioje istorijoje L.Hardingas, su visa pagarba, demonstruoja savotišką naivumą.
Jis nuolat puola buvusio Ukrainos prezidento Petro Porošenkos aplinką, o naująjį šalies lyderį Volodymyrą Zelenskį laiko kone švarutėliu – žmogumi, kuris iš tikrųjų išvalys korupciją. Žinant pastarųjų mėnesių manevrus Kijeve – argi tai ne naivu?
Įsijautusiam autoriui, pasipiktinusiam, kad R.Muelleris nerado to, ką jis atkapstė jau seniai, regis, net nelabai svarbu, kad teisiniuose reikaluose kaltumo kartelė kur kas aukštesnė nei sąmokslų ieškančiam žurnalistui.
Ačiū L.Hardingui ir už kruopščią JAV specialiojo prokuroro Roberto Muellerio ataskaitos analizę. Visgi ir jam, ir Ch.Steele'ui labai nepatinka tai, kad D.Trumpas iš tos balos iš esmės išlipo sausas – ir kaltas esą būtent R.Muelleris, nes jo išvados pernelyg santūrios.
Įsijautusiam autoriui, pasipiktinusiam, kad R.Muelleris nerado to, ką jis atkapstė jau seniai, regis, net nelabai svarbu, kad teisiniuose reikaluose kaltumo kartelė kur kas aukštesnė nei sąmokslų ieškančiam žurnalistui.
Juolab kai R.Muellerio ataskaitoje pats L.Hardingas rado šūsnį preciziškai surinktų Rusijos kišimosi į 2016-ųjų JAV prezidento rinkimus įrodymų, kuriuos negailėdamas naudoja savo argumentams pagrįsti.
Autorius ir pats pripažįsta, kad jo tikslas buvo papasakoti apie mažiau žinomus GRU šnipus, kuriuos Maskva ir siunčia tiek į misijas užsienyje, tiek prie kompiuterių – destabilizuoti Vakarus.
Kita vertus, tiems, kurie atidžiai stebi naujienas, susijusias su Rusijos saugumo tarnybomis, „Shadow State“ sunku perskaityti kažką nauja. Be to, blaškomasi – vieną minutę narstoma po R.Muellerio ataskaitą, bet jau kitą nusikeliama į mieguistas Solsberio gatves.
Kodėl delsė paskelbti ataskaitą?
Vienas knygos skyrius visgi tikrai naudingas ir iškalbingas. L.Hardingas, daug rašantis apie pasikėsinimą į Skripalius, pagrįstai stebisi, kodėl Jungtinė Karalystė, ryžtingai pasmerkusi Rusiją, taip atsargiai saugo informaciją apie Kremliaus kišimąsi į šalies demokratinius procesus.
Ir pats Ch.Steele'as yra liudijęs Bendruomenių rūmų Žvalgybos ir saugumo komitete, kuris iki šiol nesugebėjo paskelbti ataskaitos dėl Rusijos įtakos rengiant „Brexit“ referendumą 2016-aisiais. Įtariama, kad Maskva finansavo svarbius kampanijos „Leave“ veikėjus.
Dabartinis britų premjeras Borisas Johnsonas, šalia kurio įvairiuose priėmimuose ne kartą matyti su Kremliumi susiję veikėjai ir patys rusai oligarchai, neigia „bet kokį kišimąsi“. Bet ataskaita kažkodėl ir toliau guli stalčiuje – jei nėra jokio kišimosi, kodėl?
L.Hardingo knyga dėl koronaviruso pandemijos prekyboje pasirodė vėliau nei planuota. Bet sulaukti dienos, kai, regis, stalčių imama rakinti, nespėta.
Mat ketvirtadienį britų vyriausybė apkaltino „rusų veikėjus“ bandžius sutrikdyti praėjusių metų visuotinius rinkimus. O minėtasis komitetas buvo reformuotas ir ataskaitą apie Rusiją bei „Brexit“ turėtų paskelbti artimiausioms dienomis – greičiausiai kitą savaitę.
Tai, žinoma, svarbu, bet nekeičia fakto, kad B.Johnsono vyriausybė šį dokumentą laikė užrakintą pastaruosius šešis mėnesius. Ir čia reikia sutikti su L.Hardingu: tai liūdina ir kelia nerimą dėl pačių Vakarų nusiteikimo apskritai suprasti Rusijos užmačias.
