„Už Kremliaus sienų“: negailestingas pasakojimas apie tai, kaip V.Putino KGB prismaugė ir Rusiją, ir Vakarus

1985 metais jaunas KGB agentas atvyko į provincija tuo metu laikytą Rytų Vokietijos miestą Dresdeną. Jo vardas ir pavardė buvo Vladimiras Putinas.

Ką tiksliai jis veikė Dresdene, iki šiol neaišku. Oficiali versija striuka: V.Putinas esą gėrė alų, dėl to priaugo svorio, o šiaip paprastame bute gyveno su žmona Liudmila ir dviem dukromis. Kiti sovietų šnipai esą neatsigynė darbo, bet šis jaunas agentėlis tiesiog dėliojo popierius.

Tačiau tiriamosios žurnalistikos ase laikoma britų žurnalistė, anksčiau „Financial Times“, o dabar „Reuters“ dirbanti Catherine Belton nutarė pasikapstyti giliau ir atsispirdama būtent nuo V.Putino karjeros pradžios, knygoje pasakoja apie KGB pėdsakus naujausioje Rusijos istorijoje.

„Twitter“ nuotr./Catherine Belton knyga „Putino žmonės“

Knygos pavadinimas iškalbingas – „Putino žmonės: kaip KGB atsiėmė Rusiją ir tada nusitaikė į Vakarus“ („Putin's People“ How the KGB Took Back Russia and then Took on the West“).

C.Belton specializacija – finansai, ypač slapta po ofšorus lakstantys pavogti milijardai. Bet prie pinigų pridėjus svaiginančią seriją šaltinių Kremliuje, diplomatų, žvalgybininkų, prokurorų, gangsterių ir oligarchų liudijimų išėjo iš tikrų faktų sudėliotas Johno Le Carre vertas trileris.

Manevrai Dresdene

Grįžkime į Dresdeną ir tuo pačiu, kaip siūlo C.Belton, pamirškime drungną oficialią versiją, kaip V.Putinas ten nieko įspūdingo neveikė. Atvirkščiai, veikė iš esmės tai, ką Rusija veikia ir dabar – siekia destabilizuoti Vakarus.

C.Belton užsikabina iš 2018 metais atrasto Rytų Vokietijos slaptosios policijos „Stasi“ pažymėjimo su V.Putino nuotrauka. Daug „Stasi“ dokumentų išliko, o KGB dokumentai su informacija apie V.Putiną, žinia, arba buvo sunaikinti, arba yra laikomi po devyniomis spynomis Maskvoje.

„Bild“ nuotr./„Bild“ paskelbtas esą V.Putinui išduotas „Stasi“ pažymėjimas

Žinoma, toks pažymėjimas V.Putinui leido laisvai patekti į „Stasi“ pastatus – KGB agentai iš esmės buvo vokiečių bosai. Regis, dabartinis Rusijos prezidentas buvo atsakingas už „Stasi“ ir KGB bendradarbiavimą.

Savo ruožtu Dresdenas anuomet buvo laikomas svarbia KGB operacijų Vakaruose – įskaitant mirtinas – baze. Anot C.Belton šaltinių, V.Putinas daug prisidėjo prie tokių sąmokslų.

Seniai žinoma, kad sovietų Politbiuras, kovodamas su kapitalizmu, finansuodavo radikalias teroristines grupes Viduriniuose Rytuose, Pietų Amerikoje, Afrikoje – bet ir Vakarų Europoje.

Maskva aktyviai rėmė kraštutinių kairiųjų grupuotę „Raudonosios armijos frakcija“, kuri Vakarų Vokietijoje praėjusio amžiaus aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje surengė nemažai išpuolių ir iš viso pražudė 34 žmones.

O C.Belton surado buvusį šio radikalaus judėjimo narį, kuris prisiminė, kaip slapta keliaudavo į Rytų Berlyną. Iš ten jį nuveždavo į Dresdeną, kur jis susitikdavo su „draugu Putinu“ ir dar vienu KGB agentu.

Maskva aktyviai rėmė kraštutinių kairiųjų grupuotę „Raudonosios armijos frakcija“.

KGB „Raudonosios armijos frakciją“ aprūpindavo ir ginklais, ir pinigais, o taip pat rekomenduodavo galimus taikinius. Vienu tokių galėjo tapti „Deutsche Bank“ vadovas Alfredas Herrhausenas, kuris 1989 metais buvo susprogdintas pakeliui į darbą.

„Scanpix“/ITAR-TASS nuotr./Susprogdintas Alfredo Herrhauseno automobilis

Buvęs teroristas C.Belton pasako: „Maskvos tikslas buvo sėti chaosą Vakaruose.“ To paties Rusija siekia ir dabar, tik jau skaitmeninėse erdvėse, o V.Putinas, panašu, ir pats yra dirigavęs tokioms „aktyviosioms priemonėms“.

Rusijos prižiūrėtojai

Ši istorija – tik viena iš gausybės, ir nuo visų jų, nuosekliai pasakojančių apie V.Putino iškilimą ir jį supančią didžiulę korupciją, šiaušiasi plaukai.

Kaip jau minėta, knygų šia tema yra išties nemažai, bet C.Belton skaitytojui pasiūlo bene išsamiausią ir įtikinamiausią pasakojimą, kuris paremtas dešimtimis pokalbių su oligarchais (tiek ištikimais V.Putinui, tiek jau išvykusiais iš Rusijos), Kremliaus pareigūnais, buvusiais KGB operatyvininkais, šveicarų ir rusų bankininkais.

„Twitter“ nuotr./Catherine Belton

Vėlgi, prisiminkime, kad KGB aktyviai naudojo specialius fondus ir priedangos kampanijas, kad finansuotų komunistų partijas Vakaruose. O V.Putinas, panašu, vos grįžęs iš Dresdeno į Sankt Peterburgą, ėmėsi panašaus pinigų plovimo.

Įsidarbinęs pas Sankt Peterburgo merą Anatolijų Sobčaką, V.Putinas veikė išvien su gangsteriais, kurie kontroliavo miesto uostą ir naftos perdirbimo gamyklą. Jis ėmė kyšius ir siurbė pinigus iš „nafta už maistą“ schemų.

Boriso Jelcino valdymo metais saugumiečiai tolydžio stiprėjo, kol galiausiai įtikino – beveik neabejotinai ir šantažo būdu – prezidentą pradėti ruošti dirvą įpėdiniui. Žinoma, būtent V.Putinui ir jo bičiuliams iš KGB.

Korupcijos modelį iškart pradėta plėsti. B.Jelcino eros pareigūnai ir, taip, oligarchai buvo išstumti, o tiems, kurie norėjo neprarasti didžiulių kompanijų, buvo pasakyta: Rusija turi atgauti imperinę galią, tad turite mums padėti.

„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas

Tiesa, kaip rašo C.Belton, kabliukas toks, kad V.Putinas ir jo sąjungininkai buvo įsitikinę, kad valstybės galia tiesiogiai susijusi su jų asmeninių turtų statusu. Pasiskelbę „valstybės prižiūrėtojais“, putinistai susigrobė svarbiausias ir pelningiausias sritis.

Ypač įdomus skyrius, kuriame C.Belton įvardija V.Putino iždininkus. Vienas jų – baltagvardiečio aristokrato anūkas Jeanas Goutchkovas, anksčiau dirbęs banke HSBC ir priklausantis gerai išvystytam tarptautiniam režimo tarnų tinklui, Maskvai dirbančiam nuo sovietmečio.

Kitas – naftos magnatas Genadijus Timčenka, vienas artimiausių V.Putino bičiulių, nors jis pats tai neigia. C.Belton dėmesio skiria ir „Panama Papers“ skandalui bei Sergejui Rolduginui.

„Scanpix“ / „Sputnik“ nuotr./Genadijus Timčenka

Ar nupirkti galima visus?

V.Putinas ir jo bendražygiai iš Sankt Peterburgo Rusiją valdo pasiskirstę į vieno caro prižiūrimus nusikalstamus klanus.

Yra, pavyzdžiui, bendras pinigų puodas – „obščiakas“, kuris naudojamas ir valstybės interesus esą atitinkantiems projektams, ir asmeninėms tuštybėms išraiškoms – pavyzdžiui, Juodosios jūros pakrantėje konkrečiai V.Putinui pastatyti ištaigingi rūmai už milijardą dolerių.

Šaltinis C.Belton atskleidė, kad rūmų V.Putinui statyba rūpinęsi patikėtiniai Rusijos prezidentą vadino slapyvardžiais – „Michailu Ivanovičiumi“, „Papa“ ir „Pirmuoju numeriu“. Kartais jie tiesiog parodydavo pirštu į lubas – tarsi valdovas į juos žiūrėtų iš viršaus.

„Facebook“ nuotr./V.Putinui esą pastatyti rūmai prie Juodosios jūros

Tiesa, „Putino žmonėse“ taip pat išsamiai apibūdinama, kaip specialieji fondai naudojami politiniais tikslais: tarkime, galima suklastoti rinkimus ar vykdyti įtakos operacijas užsienyje.

O V.Putinas išties negaili išteklių Vakarų demokratijų nuodijimui. Prakošdamas lėšas pro priedangos operacijas, kad galėtų viską neigti, režimas perka įtakingus Vakarų politikus ir finansuoja kraštutinių dešiniųjų partijas visoje Europoje.

Kensingtono kvartalą supirkę Kremliaus baronai, o oligarchai, tik vaizduojantys nepriklausomus nuo V.Putino režimo, kurio rankos be galo ilgos, dosniai finansuoja valdančiąją Konservatorių partiją.

Yra ir visas skyrius, paskirtas JAV prezidento Donaldo Trumpo ryšių su rusų gangsteriais (daugelis jų buvo susiję su KGB ir yra susiję su Rusijos federaline saugumo tarnyba) nagrinėjimui. Anot C.Belton, pagiežos kupinas V.Putinas kapitalizmą naudoja kaip būdą atsiteisti su nekenčiamais Vakarais.

C.Belton – britė, tad, aišku, skaudžiausia jai tai, kas vyksta Londone. Pasak knygos autorės, britų politinė ir verslo klasė įrodinėja, kad yra labai godi – britų lordai mielai priima kvietimus į Rusijos valstybinių korporacijų tarybas, o Londono akcijų birža priglaudžia tas pačias įtartinas įmones.

Kensingtono kvartalą supirkę Kremliaus baronai, o oligarchai, tik vaizduojantys nepriklausomus nuo V.Putino režimo, kurio rankos be galo ilgos, dosniai finansuoja valdančiąją Konservatorių partiją.

Autorės analizė – negailestinga ir įtikinanti. Apie Rusijos purvinų pinigų injekcijas ji rašo kaip apie virusą, o kliūva ir Romanui Abramovičiui bei jo investicijoms į Londono futbolo klubą „Chelsea“ – esą nusipirkti pastarąjį R.Abramovičiui paliepė V.Putinas.

„Scanpix“/„Sipa USA“ nuotr./Romanas Abramovičius ir Vladimiras Putinas

Knygoje apstu ir įspūdingų istorijų apie Dubrovkos teatro įkaitų dramą, kai ne kas kitas, o V.Putino patikėtinis Igoris Sečinas nurodė panaudoti nuodingas chemines dujas ir pražudė mažiausiai 115 įkaitų.

Vis dėlto šioje puikioje studijoje įdomiausias būtent režimo flirtas su Vakarais, kurie galbūt tik dabar pabunda – jei pabunda.

Buvęs kagėbistas, buvęs Rusijos geležinkelių vadovas Vladimiras Jakuninas, kalbėdamas su autore, džiūgauja dėl „Brexit“, dėl D.Trumpo, dėl liberalios pasaulio tvarkos byrėjimo. O visa tai, anot C.Belton, įmanoma, nes Vakarams verslas ir pinigai svarbiau nei moralė.

V.Putinas tikėjo ir tiki, kad nupirkti galima bet ką. Kol kas panašu, kad tokia hipotezė teisinga.