Tame daugiabutyje virš R.Polonsky kadaise gyveno Viačeslavas Molotovas – stalinistiniai baldai, bibliotekos likučiai. Knygos buvo surūšiuotos, savininko pažymėtos violetiniu rašalu.
Pasirodo, buvęs SSRS vyriausybės vadovas ir užsienio reikalų ministras, kuris per 1937-1938 m. „Didįjį valymą“ savo parašu pasmerkė net daugiau žmonių nei pats Josifas Stalinas, aistringai kolekcionavo knygas, skaitė poeziją ir tiesiog garbino Antoną Čechovą.
Galbūt J.Stalinas buvo teisus, kai kartą pasakė: „Jei Molotovas neegzistuotų, jį reikėtų išrasti.“ Bet tokių sovietinių veikėjų, žinoma, buvo gerokai daugiau.
Tokia R.Polonsky knygos linija išties stingdo kraują – pasaulyje apstu gerų manierų, apsiskaičiusių žmonių, kurie geba įvykdyti siaubingus nusikaltimus.
Pavyzdžiai? Borisas Filistinskis po karo pasivadino Filipovu ir Amerikoje užsitarnavo gerbiamo poeto ir redaktoriaus reputaciją, bet per karą kolaboravo su naciais ir greičiausiai turėtų būti laikomas karo nusikaltėliu.
Dar yra ir išprotėjęs eruditas baronas Romanas von Ungernas-Sternbergas – Austrijoje gimęs kilmingas, išsilavinęs, bet ultrakonservatyvus monarchistas, siautėjęs Mongolijoje ir ypač žiauriai elgęsis tiek su savo vyrais, tiek su priešais.
Ir šiandien sunku suprasti, ką manyti apie tokius veikėjus (ir, žinoma, ne tik SSRS ar Rusijoje), kurie mėgsta humanitarinius mokslus, bet įkūnija nežmoniškumą?
Begalinė tamsa ir viltis
Vienas apžvalgininkas šią R.Polonsky knygą yra pavadinęs Rusijos istorijos škatuločka – brangenybių dėžute.
Autorė taikliai cituoja poetę Aną Achmatovą: „Atminties struktūra tokia, kad ji, kaip projektorius, apšviečia atskiras akimirkas, o aplinkui stoja neužkariaujama tamsa.“
V.Molotovas pamiršti mokėdavo puikiai. Beveik šimtmetį išgyvenęs skerdikas dar spėjo sulaukti perestroikos ir klausimų apie jo pasmerktus žmones, bet kartą yra atsakęs taip: „Negaliu prisiminti... Manau, kad jis susidėjo su dešiniaisiais... O kam tai rūpi?“
Ana Achmatova: „Atminties struktūra tokia, kad ji, kaip projektorius, apšviečia atskiras akimirkas, o aplinkui stoja neužkariaujama tamsa.“
Tokia amnezija, panašu, kuo puikiausiai tinka didelei šiandieninės Rusijos daliai – čia įsivyravęs užmaršumo kolektyvizmas.
Vis dėlto R.Polonsky, nors tikriausiai perdėm asmenišku, romantišku stiliumi, savo knygoje sveikina tuos, kurie atsisako užmiršti – tuos, kurių pastangos padeda apšviesti net tamsiausias praeities akimirkas.
Autorė vis platesniais ratais keliauja tolyn nuo Maskvos – į Taganrogą prie Azovo jūros pietuose, į Archangelską ir Murmanską šiaurėje. Tamsos apstu visur.
R.Polonsky įtaigiai rašo apie tolimąją Rusijos šiaurę – kraštą, kur kiekvieną minutę keičiasi vandens ir dangaus spalvos, „kur arti dvasios“.
Man tikrai negreitai pavyks iš galvos išmesti istoriją, kaip amerikiečių Sovietų Sąjungai pagal programą „Lend-Lease“ karo metu perduotas importinis buldozeris stumia sušalusius lavonus į lagerio kapą.
Primenami ir Gulago chronologo Varlamo Šalamovo žodžiai, esą Maskvą juosia stebėjimai bokštai, padedantys saugoti kalinius. V.Šalamovas yra sakęs, kad jo kartos architektūrinis simbolis yra būtent lagerio sargybos bokštas.
Yra, tiesa, ir šviesesnių spalvų. R.Polonsky įtaigiai rašo apie tolimąją Rusijos šiaurę – kraštą, kur kiekvieną minutę keičiasi vandens ir dangaus spalvos, „kur arti dvasios“.
Istorikas Dmitrijus Lichačiovas, 1991 metais po Sausio 13-osios įvykių Vilniuje laišku paraginęs Michailą Gorbačiovą nedelsiant išvesti sovietų karius iš Baltijos šalių, buvo dar jaunas, kai kaip politinis kalinys buvo išsiųstas į lagerį Solovkų salyne.
„Supratau, kad sėdžiu ant saulės apšviesto akmenio ir jaučiu Dievą. Tą akimirką sargybinis, kuris būtų nušovęs kalinį, nuleido ginklą“, – prisiminė D.Lichačiovas, kuris su tuo apsaugininku vėliau susibičiuliavo, bet apie metus lageryje kalbėtis neįstengdavo.
Melancholija ir kančia
Stalinizmo kančias ir badą R.Polonsky knygoje nuolat lydi begalinis noras skaityti – tikras troškulys. V.Šalamovas ir pats rašė: „Nėra saldesnio dalyko nei neperskaityta knyga.“
Pati autorė rašo negalinti atsispirti norui pirkti knygas visada ir visur – ją domina ir XIX a. poetai, ir šiuolaikinės propagandos pamfletai – Federalinės saugumo tarnybos (FSB) užpirkti leidinukai, kuriuose tvirtina, kokia didi ir už kitas šalis didingesnė yra Rusija.
Tiesa, modernioji Rusijos politika R.Polonsky nedomina. Tačiau galima sakyti, kad kruopščiai, net skausmingai keliaudama po iracionalumo ir šališkumo klodus Rusijos kultūroje ji skaitytojui leidžia net geriau suprasti Vladimiro Putino Rusiją.
R.Polonsky nemažai dėmesio skiria rusiškajai toskai – „melancholijai, nostalgijai, ilgesiui, net kančiai“. Tokio jausmo šioje klaustrofobiškoje kelionėje po Rusijos kolektyvinę atmintį be galo daug.
Laikas bėga, o temos nesikeičia. Kaip pastebi autorė, „istorija nejuda į priekį – ji juda ne linija, ne ratu, o arabeska“.
V.Molotovo bute dabar gyvena TV prodiuseris ir žavinga jo žmona – praeitis jiems neįdomi, skirtingai nei idėjos, kaip renovuoti būstą.
Įspūdis? Dvejopas. Gali būti, kad „Molotovo magiškas žibintas“ visa jėga gali apšviesti tik didžiulį Rusijos kultūros ir Maskvos kultūrinio gyvenimo gerbėją.
